Pereiti į pagrindinį turinį

D. Filmanavičiūtė: nelaukime, kol mokytis jau nebebus iš ko

2024-01-15 10:27

Nauji metai – nauji pažadai, bet ar pasižadėjote dažniau lankyti savo močiutes ir senelius, kurie jus gali išmokyti daugybės nuostabiausių dalykų, – retoriškai klausia naujos LRT laidos „Močiute, išmokyk“ sumanytoja ir vedėja Dovilė Filmanavičiūtė.

– Praėjusį sekmadienį, žiūrėdama pirmąją „Močiute, išmokyk“ laidą, prisiminiau vaikystę ir gerą seną animacinį filmuką apie kumelaitę, kuri išsiruošė pas močiutę, pakeliui aplankė visus draugus, bet iki močiutės taip ir nebespėjo – saulė nusileido. Simboliška. Dauguma mūsų irgi savaitgaliais mieliau skubame pas draugus, o kai galiausiai prisimename savo močiutes ir senelius, dažnai jų saulelė jau būna nusileidusi. Sakykite, ar šis projektas „Močiute, išmokyk“ taip pat gimė iš asmeninės patirties, gal net kaltės jausmo, kad kažko nesuspėjote?

– Jūs viską pasakėte teisingai. Gera idėja yra ta, kurios niekam nereikia aiškinti. Praėjusių metų lapkritį į amžinybę iškeliavo mano paskutinė močiutė. Ir nors žinia nebuvo labai netikėta, sutikite, netekčiai niekada nesi pasiruošęs. Dar blogiau, kad šią naujieną sužinojau būdama ne Lietuvoje, o vos nusileidusi Milane, Italijoje, iš kur taip paprastai namo nesugrįši.

Todėl neslėpsiu – kaltę jaučiu, nes tiek tėčio, tiek mamos tėvelių namuose aš būdavau dažnas svečias. Ypač vasaromis. Ryšys tarp mūsų buvo be galo šiltas ir artimas.

Manau, nesu vienintelė, kuriai taip nutiko: baigusi studijas pradėjau gyventi savarankiškai, ėmiau siekti karjeros, sukūriau šeimą, gimė vaikas… Įsisuko kasdienių pareigų ratas, o dar tas mano ypatingas emocionalumas: norėjau (ir noriu) viską daryti maksimaliai, bijau kažką praleisti!

Gaila, kad tik patyrę netektį mes suvokiame, kaip viskas yra trapu ir kiek nedaug brangaus laiko turime vieni kitiems. Dabar jau žinau, kaip svarbu rodyti dėmesį savo artimiausiems žmonėms  ir bent kartą per dieną jiems paskambinti.

Žaneta Pau Photography, D. Filmanavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Apie jūsų močiutes ir senelius jau kalbame būtuoju laiku. Bet jei atsuktume laiką atgal ir pakviestume jūsų senelius į laidą „Močiute, išmokyk“ – kokių įdomybių joje išvystume ir išgirstume?

– Oi, visokių. Mano senelis iš tėčio pusės gyveno Pasvalio rajone, buvo bitininkas ir malūnininkas. Kai ateidavo laikas kopti medų, dalyvaudavau ir aš. Pamenu, turėjau labai ilgus plaukus, tad man vieną kartą į juos tiek įsisuko bičių, kad net šiandien atsimenu, kur link bėgau. Bėgu, klykiu, tos bitės plaukuose dūzgia ir man dar baisiau, o močiutė, pagavusi mane, trina galvą, kad bitės žūtų.

Gaila, kad tik patyrę netektį mes suvokiame, kaip viskas yra trapu ir kiek nedaug brangaus laiko turime vieni kitiems.

Kiti seneliai, iš mamos pusės, gyveno Trakų rajone, miške, ant kalno, o apačioje buvo ežeras. Senelis – mes jį dieduku vadinome – būdavo, išplaukia į ežerą, prižvejoja mažyčių ešeriukų ar kitokių žuvyčių, tada močiutė jas ant keptuvės, ir mes visi pilnais žandais tų žuvelių. Pamenu, kaip ji į krosnį šaudavo baltą pyragą, kokie gardūs būdavo jos kimšti dzūkiški skilandžiai.

Vos nepamiršau: mano močiutė iš Trakų dar buvo audėja. Turiu jos austų audeklų, bet pati austi nemoku. Nei pyragų kepti, nei skilandžių kimšti. Nei bitininkauti ar žvejoti. Ką esu išmokusi, tai gal amžinąjį atilsį babos triušio kepenėles gaminti ar sklindžius su obuoliais. Labai apmaudu, kad taip nieko iš savo senelių ir neperėmiau. Laimė, dar kažkokių istorijų, babos pasakotų apie tarpukarį, galvoje liko – apie partizanus Dzūkijos miškuose, apie Holokaustą. Klausydavausi tų siaubo pasakojimų, kaip seneliai naktį negalėdavo užmigti, nes girdėdavo, kaip žydus varo keliu į Žadeikių mišką...

Žaneta Pau Photography, D. Filmanavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Su kūrybine grupe jau esate nufilmavę ne vieną „Močiute, išmokyk“ laidą ir turite gražių pavyzdžių, įrodančių, kad dar ne viskas prarasta. Tačiau, sutikite, pradžią turi padaryti tėvai: jei jie įskiepys vaikui pagarbą ir meilę senam žmogui, jo išminčiai, patirčiai, ir seneliai dažniau džiaugsis, matydami savo anūkus. Kaip jūs pati žadate auklėti savo sūnų Kristijoną, kad jis turėtų kuo stipresnį ryšį su savo seneliais?

– Absoliučiai sutinku, kad viskas priklauso nuo tėvų. Nes jei tėvai neskatina, kaip pats vaikas tą santykį su seneliais užmegs? Iki mano tėvų Pasvalyje – apie 200 km. Nemažai. Bet jeigu mes nevažiuosime, neleisime kartu laiko, nekursime bendrų tradicijų, kaip tas mano Kristijonas supras, kad seneliai – tai mūsų šaknys?! Ačiū Dievui, kad mano keturmetis tikrai daug laiko praleidžia su seneliais, ypač vasaromis, nes mes su vyru galime dirbti per nuotolį. Džiaugiuosi, kad jis, kaip ir senelis, nebijo bičių: kiša nosį ir vis klausinėja, ką jos tuose aviliuose veikia. Arba kai mane užklumpa darbai, išleidžiu abu savo vyrus pas babą (vyro mamą) į Panevėžį su nakvyne. Žodžiu, kuo labiau bręstu, tuo labiau suprantu, kad būtent mes, tėvai, turime įvesti į savo gyvenimą kuo daugiau disciplinos: juk neatskris kažkokios stebuklingos mūzos ir nenuskraidins mažojo Kristijono pas senelius. Todėl kuo dažniau mes, tėvai, sau į šikną (atsiprašau už grubią leksiką) spardysim, tuo tradiciją – dažniau leisti laiką su seneliais – bus lengviau įgyvendinti.

– Laidos idėją brandinote beveik metus, o kai apie tai prakalbote savo socialiniuose tinkluose, daug žmonių kalbėjo apie tai, kad nebespėjo, ir kokie šaunūs buvo jų seneliai... Sakykite, kaip šiandien ieškote savo laidos herojų – tų šauniųjų močiučių ir senelių?

– Visaip. Ir per pažįstamus, ir per socialinius tinklus. Išduosiu paslaptį, kad močiučių vis dėlto randame daugiau. Gal tai lemia ir kažkoks sovietmečio palikimas? Nes senelių kol kas nufilmavome tik tris, bet visi ryškūs ir su tiesiog neįtikėtinomis istorijomis. Vienas – paanonsuosiu –  žemaituku nujojo iki Juodosios jūros ir šiandien tuos arkliukus augina Kernavės rajone, turi net septynis anūkus! Kitas – malūnininkas iš Kauno, jo anūkė neseniai perėmė senelio verslą. Trečias – Titas Milašius, patyręs Sibiro baisumus, ilgus metus pats slaugęs savo žmoną, gulėjusią ant patalo – kokius nuostabius sferinius kryžius jis dirbdina, personalines parodas rengia!

Kodėl tų senelių nedaug? Hmm... Gal vyriškumo normos Lietuvoje dabar problema? Kadangi man seneliai atrodo lygiai tokie pat svarbūs, auginant anūkus, kaip ir močiutės, todėl tie, kas skaitys šias eilutės ir pagalvos, kad turi nerealų senelį – duokite jį man! Rašykite į socialinius tinklus ir drąsiai siūlykite.

Žaneta Pau Photography, D. Filmanavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Uždangą nuo senelių šiek tiek pakėlėte, o ką pasakytumėt apie jau nufilmuotas močiučių istorijas?

– Kad jos irgi nerealios. Ir kad aš pati sau labai daug gerų emocijų pasisemiu, būdama su tais žmonėmis.

Štai „Bičių“ – pirmosios Lietuvos roko merginų grupės – įkūrėja Jūratė Dineikaitė pasakoja, kaip ji, būdama dar vaikas, sėdėjo Antanui Šabaniauskui ant kelių tarpukario Kaune. Ar galit įsivaizduoti – trejų metų mergaitė sėdi su kultūros elitu Kaune ir niekas jos nevaro nuo stalo?! Nes ji supranta, su kuo sėdi, ir ant baltos staltiesės net trupinėlio nenumeta. Klausydamasi jos pasakojimo aš irgi suprantu, kad bendrauju su pačia tikriausia Lietuvos istorijos liudytoja, kuri, jei kitaip būtų susiklostęs šalies ir jos pačios likimas, gal būtų tapusi pasaulinio lygio žvaigžde.

Arba kita istorija – apie močiutę Idaliją. Ją papasakojo šokėja Agnietė Lisičkinaitė, kurios močiutė yra viena pirmųjų Kiros Katerinos Daujotaitės išraiškos šokio kolektyvo „Sonata", gyvavusio Kaune, šokėjų. Stovėjau prie tų moterų ir tarsi elektra krėtė, kokie šilti būna žmonių santykiai! O tą šokį, kurį jos mums sušoko kartu – būtinai turite jį pamatyti.

Todėl tas močiutes ir senelius mes tiesiog privalome rodyti per televizorių, nes jie palieka tokį šviesos, pozityvumo ir geranoriškumo šleifą, kad žmonės, kurie į juos žiūrės, tikrai panorės nuveikti kažką gero, gražaus – ne tik burbėti, kaip Lietuvoje šiandien viskas brangu ir blogai. Nes mūsų filmuotiems senoliams viskas gerai: nors ir karus, ir Sibirą išgyveno…

– Pradėjote naują projektą nuo senelių ir močiučių, bet gal ateityje sulauksime ir kur kas platesnio konteksto – senolių brolių, seserų, o gal tiesiog reportažų apie įdomius, šviesius Lietuvos žmones?

– Kodėl gi ne? Mes pradėjome nuo meilės, senelių ir jų anūkų šiltų tarpusavio santykių, ir žiūrėsime, kaip viskas rutuliosis. Štai mano babos sesuo (jau irgi amžinąjį atilsį) gyveno Kauno senamiestyje, ir man, vaikui, visą laiką atrodė labai įspūdinga asmenybė – tokia liberali miestietė: lūpos raudonos, perlai visada ant kaklo.

Aš tiesiog noriu pamažu išeinančią kartą suvesti su mūsiške ir dar jaunesnių žmonių karta. Parodyti, kiek tie senoliai turi visokiausių talentų – kas pasakas seka, kas kryžius dirbdina, kas drobes audžia ar siūlus verpia... Žodžiu, ši mano laida yra apie ryšį ir tas nematomas ore sklandančias meilės daleles, kurių niekaip nesurežisuosi: jos arba yra, arba jų nėra.

Žaneta Pau Photography, D. Filmanavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– LRT televizija turi dar vieną laidą apie veiklius ir nagingus senjorus – „Mano pasas meluoja“. Ar nesikartosite?

– Manau, kad visiems užteks vietos ir senelių. Pasidalinsime. O dar... man nuoširdžiai smagu, kad būtent LRT – mano didžioji meilė, mano antrieji namai – tiek daug dėmesio skiria regionams ir vyresniems žmonėms. Taip mes sužinome, kad Lietuva – ne vien tik Vilniaus senamiestis ir tie patys visose televizijose kalbantys veidai.

Neseniai pasižiūrėjau dar vieną LRT laidą – „Mes lietuviai“ ir likau priblokšta suvokusi, kokių žmonių esama Lietuvos regionuose. Jie mums visiems įkvepia patriotizmo, jausmo, kad priklausome vienai genčiai.

Prisipažinsiu, slapčia svajoju apie dar vieną projektą (jei niekas mano idėjos nenugvelbs). Manau, kad mes su neįgaliaisiais kažkaip prišokamai elgiamės: lyg ir parodome jiems dėmesį, pagarbą, tačiau TV eterio vis pašykštime, o galėtų būti kitaip!

– Kokius charakterio bruožus jūs pati paveldėjote iš vienų ir kitų savo senelių? Sakoma, jie persiduoda į antrą kartą – ne vaikams, bet anūkams…

– Kūno sudėjimą tikrai gavau iš babos (tėčio mamos). Abu su broliu, jei norėtume būti labai liauni, turėtume graužti vien salotų lapus. Ir emocionalumą – baba buvo visiškas degtukas!

Muzikalumo dovaną gavau iš kitos močiutės. Net turiu vaizdo įrašą, kur kažkokios šeimos šventės metu drauge su močiute dviem balsais dainuojame „Sėdžiu prie langelio“.

Mąstau, jei tos senelio bitės buvo tarsi kažkoks bendruomenės telkimo simbolis, manęs nedraugiškumu irgi turbūt niekas neapkaltins.

Šiandien labai džiaugiuosi, kad augau ne didmiestyje, o mažame miestelyje, ir kad daug laiko leidau pas savo senelius, gamtos apsuptyje. Tai, manau, turėjo reikšmės ir mano asmenybei. Visada žinojau, kad jei pati nepasidarysiu, niekas ant lėkštelės neatneš, o kai jau darysiu – dirbsiu iš visos širdies ir negailėdama jėgų.

Žaneta Pau Photography, D. Filmanavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Dar viena šių dienų močiučių ir senelių problema – jaunų žmonių emigracija, vėliau – kalbos barjeras, neleidžiantis visaverčiai bendrauti su anūkais. Per skaipą šiltą ryšį su močiute vargu ar palaikysi. Ar savo laidose kelsite panašias problemas, ar labiau linksminsitės?

– Planavau, kad apie skaudulius šioje laidoje nekalbėsime – daugiau apie meilę ir tarpusavio ryšį, bet jūs palietėte gerą temą. Ką galiu atsakyti? Man gražiausias yra rašytojos Vaivos Rykštaitės pavyzdys. Ji gyvena Havajuose, augina tris vaikus, kurie turėjo absoliučiai visas galimybes kalbėti tik angliškai, nes jų tėtis, seneliai iš tėčio pusės – amerikiečiai. Ką padarė ir šiandien daro Vaiva? Ji namuose su vaikais kalba tik lietuviškai (tėtis – savo kalba). Kiekvieną savaitgalį Vaivos mergaitės nuotoliniu būdu dalyvauja lietuvių kalbos pamokėlėse ir rezultatas puikus: visos kalba lietuviškai beveik be akcento.

Ši mano laida yra apie ryšį ir tas nematomas ore sklandančias meilės daleles, kurių niekaip nesurežisuosi: jos arba yra, arba jų nėra.

Išvada: jei ne Vaivos užsispyrimas ir kategoriškas pasakymas: „vaikai, kitaip nebus“, – nieko ir nebūtų. Todėl jei tėvelių, gyvenančių užsienyje, vaikai nekalba lietuviškai – tai tik jų tingėjimo pasekmė.

– Šiandien nemažai jaunų šeimų keliasi gyventi į kaimus, vienkiemius, į senovines kaimo gryčias, kurias susiremontuoja ir, apšilę padus, net bando verstis senaisiais amatais: puodus žiesti, avis auginti, vilną verpti… Įsivaizduotumėte save jų vietoje?

– Laisvai. Kaimas man tikrai nėra egzotika. Pastebiu, kad pastaruoju metu yra tendencija keltis į kaimus. Matyt, visiems nusibodo tas bėgimas mieste, spūstys, žmonių agresija. Todėl ir važiuoja, atnaujina savo senelių palikimą ir paskui gyvena. Mano brolis, beje, irgi grįžo iš užsienio, renovavo senelių sodybą Pasvalio rajone ir su šeima ten apsigyveno. Vyras taip pat vis dažniau prasitaria, kad neblogai būtų važiuoti gyventi į kaimą. Tad jeigu galiausiai apsispręsime – tai ir išvažiuosime. Iš ryto prie kompiuterio padirbėsime, popiet vaikščiosime basi, kasdien maudysimės, maitinsimės žemuogėmis ir braškėmis. Pasaka – ne gyvenimas!

Žaneta Pau Photography, D. Filmanavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar įsivaizduojate, kas bus jūsų sekmadienio laidų žiūrovai: juk kviesite žmones prie TV ekranų 8-ą ryte?

– Kam bus per anksti, galės pasižiūrėti LRT mediatekoje, bet iš tiesų manau, kad mano kartos žmonės, turintys mažų vaikų, tokiu metu jau tikrai nemiegos! Todėl kelkitės ir žiūrėkite, nes... aš labai noriu, kad mano karta išgirstų ir dar suspėtų, o jau paskui – kas prisijungs prie laidos žiūrovų, tų ir lauksime!

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų