Ji kartu su dar vienuolika žinomų Lietuvos žmonių buvo išvykusi į Ruklos poligoną, kuriame filmuotas jau trečiasis LRT televizijos projekto „Tikri vyrai“ sezonas. „Ši patirtis mane tiesiog „veža“!“, - jau pasibaigus visiems iššūkiams sako Girmantė ir nedvejoja: sugrįžtų ten vėl. Apie tai, kaip ten pateko, ką veikė ir ką atrado, – pokalbis su Girmante.

– Tave dažniau įprasta matyti scenoje, o ne karinių pratybų lauke. Kaip atsitiko, kad ten atsidūrei?

– Tiesiog gavau pasiūlymą iš televizijos laidos „Tikri vyrai“ prodiuserių sudalyvauti naujo sezono laidose. Iš pradžių gal kiek dvejojau vien dėl nepasitikėjimo savo jėgomis, tačiau nusprendžiau, kad tokią progą praleisti būtų neprotinga. O ir Lietuvos kariuomenei nuoširdžiai simpatizuoju, tad kodėl gi nepalaikyti puikios iniciatyvos įtraukti visiškai su kariuomene nesusijusius žmones į šį, visiškai kitokį, nei civilinis, pasaulį? Taip ir sutikau. Ir nė minutės nesigailėjau savo sprendimo.

– Kai kurie sužinoję, kad tai buvo laidos filmavimas, galbūt galėtų pamanyti, kad viskas ten buvo surežisuota ir visai nesunku. Kaip gi buvo iš tikrųjų?

– Iš tikrųjų viskas buvo arčiau tikrovės, nei gali pasirodyti ar galima tikėtis. Jeigu keltis 6 ryto, reiškia keltis. Jeigu bėgti krosiuką ir daryti mankštą – viskas itin tikra. Kaip ir visa kita: maistas, ginklai, technika, transporto priemonės, drabužiai, batai, lovos… Per tas dienas LDK Algirdo mechanizuotame pėstininkų batalione, Rukloje, išmokome ir apsirengti taip, kaip priklauso, ir lovas pasikloti taip, kaip priklauso, ir pavalgyti per dešimt minučių. O kur dar visos paskaitos apie ginklus, jų valdymą, išrinkimą ir surinkimą bei naudojimąsi kitokia technika. Man tai buvo neeilinė patirtis, tikrai daug išmokau, netgi visas šias žinias išbandėme praktikoje ir tuo be galo džiaugiuosi.

– Būti scenoje ir būti karinių pratybų lauke – turbūt labai skirtingos patirtys. Bet ar yra kažkokių panašumų?

– Iš tiesų patirtys be galo skirtingos. Tačiau kaip ir bet kokiame darbe ar profesijoje, ateina momentas, kai reikalingas šimtaprocentinis susikaupimas, tuo turbūt visos profesijos panašios. Tas momentas, kai turi iš savęs pareikalauti kūno kontrolės, susikoncentravimo tiek būnant scenoje, tiek pratybų lauke jausmiškai panašus.

– Kartu su tavimi projekte dalyvavo ir daug kitų žinomų žmonių. Kaip pavyko visiems kartu susikalbėti, prisitaikyti prie naujos aplinkos ir naujų taisyklių?

– Dalyvavo tikrai spalvinga kompanija: Justinas Lapatinskas, Simona Nainė, Eglė Bučelytė, Vytautas Medineckas „Ironvytas“, Donatas Čižauskas, Neringa Skrudupaitė, Donalda Meiželytė, Rokas Milevičius ir kiti. Nors esame itin skirtingi ir skirtingai vertinome gautas užduotis, skirtingai į jas reagavome, visi esame pratę prie skirtingų gyvenimo sąlygų, galiausiai tikrai buvo įmanoma justi komandinę dvasią. Ir prie aplinkos prisitaikėme kiekvienas kiek galėjome, ir taisyklių laikytis pavyko.

– O kaip sekėsi vykdyti įsakymus, bendrauti su tikraisiais jus lydėjusiais kariais ir karininkais?

– Lydėję ir su mumis dirbę kariuomenės žmonės nuostabūs. Apie kiekvieną galėčiau kalbėti tik gerai – tiek kantrybės ir pedagogiškumo seniai nebuvau jutusi. Buvo daroma viskas, kad tik mes kuo daugiau įsisavintumėm ir išmoktumėm, kad kuo geriau pavyktų žinias pritaikyti praktikoje. Su mumis dirbo tikrai „superiniai“ žmonės.

– Ar tai buvo pirma tokia tavo ekstremali patirtis?

– Esu pratusi prie uniformos, žygių ir miško bei „spartietiškų patogumų“. Visgi daugiau nei 14 metų priklausau Lietuvos skautų sąjungos Vilniaus pilies tuntui, tad stovyklos ir veikla toli nuo civilizacijos ir miesto – įprastas reikalas. Tačiau ekstremalumų tikrai buvo, buvo nebandytų dalykų, buvo nepavykusių dalykų, dėl kurių jaučiu lengvą apmaudą, bet gal kada nors. Viliuosi, kad kada nors bus toks „Tikrų vyrų“ sezonas, kur prodiuseriai pakvies jau dalyvavusius žmones dar kartą tai išgyventi, pasiekti dar daugiau, pasirodyti dar geriau ir pagaliau nugalėti savo dar viduje tūnančias baimes.

– Kokių pamokų sau, o gal ir kitiems, išsinešei iš šio projekto?

– Supratau, kad esu pakanti ir tolerantiška kitų nepasitenkinimui bei tam, kaip žmonės reaguoja į iššūkius. Kiekvienas turi teisę gyventi taip, kaip jam atrodo tinkama, ir jeigu kažkokiu momentu žmogus palūžta, ima skųstis ir dejuoti, ką gi – tai jo asmeninis pasirinkimas. Viso projekto metu džiaugiausi galimybe ten būti. Pažinau save, pažinau savo baimes, supratau, kad galiu susikaupti kritinėse situacijose. Tapau stipresnė ir visa šita patirtis – labai labai į naudą. Net negaliu žodžiais apibūdinti, kaip labai!

– Kaip suprantu, mielai į pratybų lauką sugrįžtum vėl, tai paprastas klausimas – kodėl?

– Tikrai sugrįžčiau! Nes tai – dar viena aplinka, kurioje jaučiuosi puikiai. Taip pat todėl, kad norėčiau įveikti dar vieną kitą baimę, kai kuriuos dalykus padaryti užtikrinčiau, greičiau ir geriau… Mane šita patirtis paprasčiausiai „veža“. Dar ilgai galėsiu apie tai pasakoti draugams ir artimiesiems, džiaugtis turėta galimybe ir svajoti, kad galbūt kada nors teks grįžti.