Tais laikais, kai aš augau, Valentino dienos nebuvo. Betgi Vasario 14-ąją mes švęsdavome savaip: rašydavome linkėjimus, piešdavome širdeles ir tas žinutes mesdavome į vadinamąjį Meilės paštą. Pamenu, vienais metais buvau gavusi daugiausia meilės laiškų.

O mano pirmoji meilė buvo labai naivi, nekalta, tyra… Net keista, kodėl mes ją taip idealizuojame? Gal dėl to, kad tas mylimas žmogus daugeliui taip ir lieka tik svajonėse – tu už jo neišteki, neturi nuo jo vaikų, negyveni su juo kasdienybėje.

Aš buvau tas vaikas, kuris augo tarp berniukų. Žodžiu, buvau tokia berniukiška mergaitė. Ir kas įdomiausia, tie bernai būdavo visi iki vieno mane įsimylėję, o aš tarsi jų nepastebėdavau. Nes į juos žiūrėdavau kaip į brolius, nė nepagalvodama, kad kažkuris iš jų man simpatizuoja.

Gaila, bet apie savo pirmąją meilę nieko konkretaus nepamenu. Tai buvo mano bendraklasis. Per Moters dieną gaudavau nuo jo gėlių ar šokolado. Naivi, graži draugystė.

O mano dukrai Monikai buvo kitaip. Pamenu, dalyvavome muzikantų stovykloje prie jūros, dainavome visą vasarą… Tai tas mano vaikas, tik šešerių metų, sugebėjo įsimylėti dešimčia metų už save vyresnį berniuką. Ir vis kalbėdavo man į ausį, koks jis gražus, kaip labai jai patinka. Monika dar ir šiandien juokiasi, prisiminusi tą pirmąją vaikišką meilę.

Vėliau, paauglystėje, dukra iš vaikinų sulaukdavo tikrai daug dėmesio. Todėl net į pirmąjį pasimatymą mudu su tėčiu ją lydėjome (aišku, su Monikos žinia). Tuomet ji su berniuku vaikščiojo prie jūros, o mes, atsilikę per kokius 200 m, sekėme iš paskos. Kodėl? Ogi todėl, kad dar buvo nepilnametė. Iš tiesų nežinau… Kažkodėl tada atrodė, kad taip reikia daryti (juokiasi) – ją saugoti.

Kita vertus, Monika nuo manęs niekada nieko neslėpdavo – ir dabar neslepia. Iki dabar viską pasipasakoja. Buvome ir esame kaip dvi geros draugės. Nors, jai augant, norėjau būti labiau mama, t. y. kad pamokyčiau, įkrėsčiau proto, drausmės. Todėl sykį dukra net yra pajuokavusi, kad, kaip draugė, aš – tikrai nuostabi, bet, kaip mama, galėjau būti ir geresnė…

Šiuo metu Monika – Lietuvoje. Naudojasi karantinu ir lepinasi namuose. Likti nežada. Kai viskas grįš į savo vietas, skris pas vyrą į Niujorką. Paskui, jei suvaržymai atlaisvės, keliaus po visą pasaulį. Kadangi ji yra operos solistė, dainuos ten, kur bus pasirašiusi sutartis.