Dainininkės Evelinos Anusauskaitės niekaip negalima įsivaizduoti be bene visada ją lydinčios mamos Jurgos. Kas ji – Jurga Anusauskienė? Milijonierė, diktatorė, bet kokia kaina siekianti dukters karjeros?

– Televizijos projekte "Chorų karai" šalia Sašos Son(g) – jūsų dukra Evelina. Kaip susitaikote, kad jūsų "valdomas" Šiaulių choras yra dugne? Jums, pripratusiai būti lydere, turbūt labai sunku?

– Hm. Penktadienį grįžau po trijų savaičių kelionės po Laosą, Vietnamą, Kambodžą. Įveikusi 60 laipsnių temperatūrą ir šešių valandų laiko juostos pokyčius šeštadienį pamačiau "Chorų karus". Kitą dieną asmeniškai atsiprašiau projekto prodiuserių, choristų.

Palikau juos "ant ledo". Tačiau kelionė buvo suplanuota daug anksčiau. Su vyru esame profesionalūs fotografai. Negulinėjome ant smėliuko, o fotografavome įdomias šalis ir rengiamės išleisti antrą fotoalbumą.

Su dugnu nesitaikau! Tai – didelis iššūkis, bet mes neiškrisime!

– Jūs – valdinga moteris?

– Nežinau... – šypsena išduoda, kad pataikėme į dešimtuką. – Reikia klausti mano vyro. Tiesa, jis ir dukra mane pravardžiuoja Pinočetu (a. a. Augustas Chose Ramonas Pinočetas Ugarte 1973–1990 m. buvo Čilės prezidentas, diktatorius). Ilgą laiką pravardžiavo pitbuliu, dabar mano pareigas pakėlė – tapau Pinočetu.

– Vadinasi, su jumis beprotiškai sunku!

– Sunku. Bet įdomu! Baisiausia gyvenime apkerpėti. Stengiuosi mokytis iš geriausiųjų, įdėmiai išklausau, tobulėju. Kaltinti kažką – horoskopus, kavos tirščius yra labai lengva. Aš nebijau pasakyti, kad susimoviau, reaguoju į konstruktyvią kritiką. Bet turiu galimybę keisti ir keistis! Nesu visažinė prie upelio.

– Apie Pinočetą prasitarėte tokia balso intonacija, tarsi jums diktatoriai imponuotų.

– Genocidas, tautų žudymas, be abejonės, smerktina. Bet apkeliavau apie 120 šalių ir įsitikinau, kad kultūrinis ar architektūrinis paveldas dažniausiai išlieka ten, kur įsikišo diktatoriai. Norint sukurti tai, kas išlieka ateities kartoms, reikia pabūti ir bjauriam. Bet yra diktatorių – Hitleris, Stalinas – kurie po savęs nepaliko nieko gero. O, tarkim, Petras I irgi buvo diktatorius, tačiau jis buvo labai geras caras.

– Ar tiesa, kad diktatorės Jurgos Anusauskienės gyvenimo projektas – "dukra Evelina"?

– Nea, – kvatojasi. – Pirmą kartą girdžiu.

– Tačiau dėl dukters karjeros stengiatės bet kokia kaina...

– Labai stengiuosi, bet ne bet kokia kaina! Esu tarptautinių menų festivalio "Slavianskyj Bazar" atstovė Lietuvoje ir kiekvienais metais, be savo dukters, dar nuvežu 40 žmonių iš Lietuvos. Mano projektai – ir daug kitų darbų, tačiau žmonės dažnai mato tai, ką nori matyti.

– Ar tiesa, kad jūsų sutuoktiniui dėl dukters karjeros siūlė permiegoti? Siūlytojas buvo įtakingas vyras.

– (Kvatojasi...) Nekart. Maskvoje. Buvo smagu.

– Bet kartais persistengiate visur stumdama dukrą.

– Stumdyti galima tik baldus. Jūs nepažįstate Evelinos – tai žmogus su charakteriu, jos nepastumdysi. Mūsų šeimoje – visi asmenybės.

– Jūsų įtaka dukrai lėmė, kad Evelina dainuoja jau nuo septynerių metų. Nesigailite, kad ne ten nukreipėte jos kelią, nes dukra galėjo mokytis JAV ar Didžiosios Britanijos universitete?

– Nesigailiu. Ji, žinau, taip pat. Pripažįstu, studijos užsienyje būtų davusios daugiau naudos. Tačiau ji nebūtų galėjusi daryti daugelį dalykų, kuriuos daro Lietuvoje. Evelina studijuoja džiazo katedroje, papildomai mokosi pas vokalo pedagogus, nors dainuoja popsą.

– Bet jos besiformuojančiai karjerai turi daug įtakos jūsų pinigai, ryšiai ir valdingumas.

– Pavyzdžiui, "Chorų karuose" mums pasiūlė dalyvauti ir tik vėliau nusprendė, kad partneris bus Sasha Son(g).

Nemanau, kad čia viskas nupirkta. Juokinga būtų taip manyti! Mes – paskutinėje vietoje, galėčiau šaukti: korupcija. Bet matau: į priekį su choru išsiveržęs Raigardas – išsilavinęs, profesionalas. Po paskutinės laidos paspaudžiau R.Tautkui ranką – aukščiausias lygis!

– Vilnietė gali prieš Kauną nulenkti galvą?

– Be abejonės. Prieš profesionalumą! Neturiu kvailų ambicijų. Man neįdomūs silpni žmonės.

– Tokios moterys, kaip jūs, nemoka pralaimėti.

– Moku. Ir netgi negatyvi patirtis labai vertinga ir suteikia informacijos.

– Ar tiesa, kad jūs tvarkote savo pilnametės dukters finansus?

– Tik susijusius su jos veikla. Dainininkas turi galvoti apie balso tembrą, žinias, o ne apie skaičiukus.

– Patvirtintumėte informaciją, kad į savo dukters karjerą, dar nuo jos vaikystės, investavote ne vieną milijoną?

– (Juokiasi...) Negaliu atsakyti. Investuota labai daug laiko ir to nesigailiu. Profesionalus atlikėjas negali greitai susiformuoti. Evelina – savo kelio pradžioje.

– Ar pernelyg didele įtaka dukrai nedarote meškos paslaugos?

– Yra taip galvojančiųjų. Jų gaila. Jie neturėjo laimingos vaikystės ir mylinčių tėvų. Mano mama buvo fantastiška. Ji užaugino septynis savo brolius ir seseris, mane su sese. Esu išauklėta jos pavyzdžiu ir turiu tokią mamos ir vaikų santykių sampratą.

Nesuprantu, kaip galima neturinčius patirties vaikus išmesti į gyvenimą kaip kačiukus ir laukti, išplauks ar ne. Evelina turi erdvės, savarankiškumo ir nėra laikoma inkubatoriuje.

– Bet jai išrinktumėte ar bent rekomenduotumėte ir vyrą?

– (Juokiasi.) Ne, tikrai ne. Vyrą rinksis tik ji, nes ji su juo ir gyvens.

– Tačiau tai turi būti Vladimiro Putino kalibro žmogus?

– Tai buvo mūsų linksmas pokalbis. Evelina – labai stiprus žmogus, todėl greta turi būti dar stipresnis vyras, greta kurio ji pasijustų silpna moterimi. O tai – didelė prabanga. Kitą dieną po pokalbio ji sako: "Ai, žinau, į vyrus man tiktų Putinas!"

Išvydęs mano vaikų gimtadienius suprastumėte, kad galiu būti ne tik diktatorė, bet ir draugė. Tam paaukoju savaites, vyksta karnavalai, susirenka daug žmonių. Būna labai linksma.

– Jei juokaujama apie būsimąjį Putiną primenantį vyrą, galime spėti, kad su Londone besimokančiu draugu Roku Evelina jau nutraukė santykius.

– (Ilga pauzė.) Į šiuos klausimus sutarėme neatsakinėti.

– Bet žinote visas dukters paslaptis?

– Žinau tiek, kiek ji nori. Netikrinu vaikų daiktų, kišenių. Tai – nepagarba žmogui.

– Esate turtinga moteris...

– Mano turtas – vaikai ir sugebėjimas džiaugtis gyvenimu. Daug kas bambės dėl prasto oro, o aš mielai su fotoaparatu gaudysiu purslą baloje ir įžvelgsiu grožį. Man nereikia kančios ir kraujo. Aš nebūnu prastos nuotaikos, aš myliu gyvenimą!

Mes neturime "Versace" baldų. Mūsų namuose – neglaistyti bambukiniai baldai. Kelionės? Jos kitokios. Be penkių žvaigždučių viešbučių. Keliamės trečią valandą, pasitinkame aušrą, avime sportiniais batais, keliaujame su kuprinėmis ant pečių.

– Ką atsakytumėte tiems, kurie paklaustų, kas jums yra vienas litas?

– Pinigas, kurį gerbiu ir vertinu. Mažų pinigų nėra. Jie uždirbami sunkiai. Ir Evelina, ir sūnus Mindaugas dirba ir supranta, ką reiškia litas.

– Kokias tris savo gyvenimo akimirkas sustabdytumėte tarsi nuotraukoje?

– Per šią kelionę turėjome galimybę dirbti su baltaisiais tigrais ir liūtais, karališkomis kobromis. Įamžinti jėgą, pagauti akimirką, išraišką – iššūkis. Ir visada, kaip juokauju, kai žvėris ar gyvis puola mano vyrą, nes jis stambesnis, aš padarau geriausius kadrus.

– Klausiu apie gyvenimo akimirkas...

– Trys akimirkos turi tris vaikų vardus – Evelina, Mindaugas ir Haroldas.

– Jums labiau tiktų apibūdinimas "gudri" ar "protinga"?

– Man labiau patinka protinga, – prunkštelėja. – Tiesa, savo intelekto testo neatlikau.

– Kokia bus Evelina sulaukusi, kaip jūs dabar, beveik 40-ies, o jūs – 60-ies?

– Ji bus linksma, tvirta, savimi pasitikinti, daug gyvenime pasiekusi moteris. Ne tik muzikoje. Muzika jai tik vienas kelių būti laimingai, o aš – tik tramplinas. Ji turės šeimą, vaikų.

Mano mama, kai buvau penkerių, mane pastatydavo gryname ore prie ežero ir versdavo groti smuiku. Ji buvo viena geriausių pedagogių Lietuvoje, bet aš netapau smuikininke. Niekas negali priversti žmogaus daryti to, ko jis nenori.

Aš manau, kad būsiu smagi, nesukriošusi, į standartus nesižvalganti močiutė. Leidžianti sau gyventi taip, kaip noriu. Ir neatsisakanti to, ką mėgstu, vien todėl, kad kažkam tai nepatinka.