Kauniečiai Anelė ir Antanas Petroniai santuokoje nugyveno 60 metų. Deimantiniam santuokos jubiliejui paminėti pora nekėlė jokių iškilmių, tačiau ir šiandien švelniai žvelgia vienas į kitą.
Laimės formulė
„Kitokio šeimos laimės recepto nėra – tik tarpusavio meilė“, – nusišypsojo 80-metį po poros metų švęsianti A.Petronienė. Ketveriais metais vyresnis jos sutuoktinis pritariamai linktelėjo. Paprasti, kuklūs žmonės neslėpė vienas kitam niekada nekėlę kokių nors ypatingų reikalavimų.
„Mūsų džiaugsmas – šeima ir tai, kad gerai sugyvename“, – paprastai tarė A.Petronienė. Abu iš kaimo kilę sutuoktiniai, nors beveik pusę amžiaus gyvena Kaune, vis dar įpina kokį tarmišką žodį: „Biednai, bet gražiai nugyvenome.“
Didžiausias jų turtas – dukra, sūnus, dėl kurio žūties, nors tai įvyko prieš penkerius metus, A.Petronienė ir nenorėjo švęsti deimantinių vestuvių. Yra ir dvi anūkės, du proanūkiai.
Pora tebegyvena prieš 35-erius metus gautame bute Vilijampolėje, vasaras leidžia kolektyviniame sode. „Mes visada ir visur kartu“, – laimės formulės paprastumu pribloškė kauniečiai.
Pamilo dėl grožio
A.Petronis puikiai pamena, kai iki mylimosios kaimo pėsčiomis pėdindavo septynis kilometrus. Keletą valandų pabūdavo drauge – ir vėl atgal namo septynis kilometrus. Vėliau įsigijo dviratį, tačiau, atėjus žiemai, ir vėl tekdavo pėsčiomis keliauti.
„Grožis krito į akį. Jauna graži buvo“, – nešinas pluošteliu nuotraukų pasakojo A.Petronis. Būsimoji žmona anuomet draugavo su kitu kaimo jaunikaičiu. „Tokia jaunoka buvo, tik šešiolikos. Aš dar net subariau tą vyruką dėl tokios jaunos mergaitės pasirinkimo“, – pirmojo įspūdžio prisiminimais dalijosi ponas Antanas.
Po Gegužinės pamaldų keletą kartų palydėjęs jauną merginą namo, A.Petronis jos nebepaliko visą likusį gyvenimą.
„Po mėnesio draugystės netgi pasibučiuoti teko“, – linksmai dėstė A.Petronis. Po dvejų metų jaunuoliai susituokė.
Vestuvės kaimui
Iš savo vestuvių juokėsi abu sutuoktiniai. Kaip anuomet sakydavo – susirašyti nuvyko į Kavarską. Bet neturėjo vestuvių liudytojų. „Surašinėtojas patarė išeiti į gatvę ir paprašyti, kad kokie du praeiviai ateitų pasirašyti“, – prisimena nuotykį sutuoktiniai.
Gerokai rimčiau jaunieji ruošėsi santuokai bažnyčioje. A.Petronienės pusseserė paskolino baltą suknelę ir batelius. Liko tik pačiai juos nusibalinti kreida. „Giminaitis išvarė naminės, žiedus pasiskolinome, ir viskas“, – tiek, A.Petronio pasakojimu, tų vestuvinių rūpesčių ir tebuvo.
Tiesa, buvo nesklandumų dėl muzikanto. Geras buvo, bet nusigėrė ir užmigo. Draugas išgelbėjo: atsinešė armoniką ir dar panų atsivedė. Į vestuves kviesti anuomet nebuvo mados. Nugirsdavo kas nors kaime, kad vestuvės, ir sugužėdavo nekviesti. „Jauni buvome, tai ir linksma buvo“, – šeimos gimimo šventę apibūdino A.Petronienė.
Darbas gelbėjo
„1952-ieji buvo labai sunkus laikas. Būdavo, kad duonos nusipirkti į eilę stodavau jau 4 valandą ryto. Kartais tekdavo net iki 10 valandos pralaukti“, – jau be šypsenos prisiminė A.Petronis.
Obelynė, Ukmergė, Pagelažių durpynas, Vievis ir galiausiai Kaunas – taip dėliojosi Petronių šeimos kelionė galutinio lizdelio link. Staliaus amatą gerai išmanantis vyras dirbo ne tik oficialų darbą. Po darbo dar uždarbiaudavo. Gyveno taupiai ir kukliai, alkoholis jų šeimai niekada nekėlė pavojaus.
Kol A.Petronienė neįsidarbino su vyru stalių dirbtuvėse, moteris namuose mezgė megztinius, kuriuos parduodavo turguje. „Daug dirbome ir darbo nebijojome, todėl ir nugyvenome gražiai“, – A.Petronienė kuklinosi, kad neturi ką papasakoti apie jų paprastą gyvenimą.
Gražūs vienas kitam
Petronius stebina dabartinės visuomenės nepastovumas.„Pagyveno su vienu, pagyveno su kitu, susituokė, išsiskyrė. Šita jau nebegraži, tai susiradau gražesnę. Nežinau, gal gerai, gal įdomiau, bet mūsų laikais tokios mados nebuvo. Didžiulė retenybė buvo skyrybos“, – stebėjosi A.Petronienė.
Žmonos šneką po ilgos tylos pauzės sklaidant senas nuotraukas netikėtai nutraukė vyras: „Štai mano gražuolė.“ A.Petronis atkišo seną nespalvotą nuotrauką ir bakstelėjo pirštu į besišypsančią jauną mergaitę.
Vestuvių nuotraukų Petroniai neturi. Tais laikais fotografas buvo didžiulė retenybė ir prabanga. Vyro pastangos surasti įamžintus juos abu su žmona baigėsi fiasko. Iniciatyvą perėmė žmona. Tačiau ir jai sekėsi nekaip.
„Na ar ne gražus mano senukas?“ – tarsi atsidėkodama vyrui už pažertus komplimentus švelniai tarė A.Petronienė.
Didžiausia palaima
„Namuose jos komanda buvo. Aš nuolaidesnis. Tas gal ir padėjo išsaugoti darną“, – tarsi pirmą kartą bendrai nuventų ilgų metų sėkmės recepto ėmė ieškoti A.Petronis.
Žmona nesispyriojo išgirdusi namuose esanti viršininkė: „Aš galėdavau su svečiais prie stalo sėdėti, o jis paruošdavo vaišes.“
Abu sutartinai neigė per 60 metų buvus kokių nors vilionių ar minčių apie neištikimybę, skyrybas.
Atsisveikindami pažadėjome atvykti į Palaimingųjų vestuvių jubiliejų po 10 metų. Abu Deimantinių vestuvių kaltininkai juokdamiesi tik ranka numojo.
Deimantas – tvirčiausias brangakmenis, simbolizuoja santuokos amžinumą. Palaimingosios vestuvės – kai, atsigręžus į nugyventą kartu gyvenimą, žiūrint į anūkus ir jau paaugusius proanūkius, supranti, kad Dangaus siųsta meilė – didžiausia palaima.
Kęstutis Ignatavičius
Kauno civilinės metrikacijos biuro vedėjas
Deimantinį santuokos jubiliejų Rotušėje per metus pažymi 3–4 poros. Tokį gražų šeiminį amžių nugyvenusių kauniečių yra gerokai daugiau, galėtume skaičiuoti dešimtimis. Gaila, kad ne visi nori pažymėti tokią gražią šventę. Juolab kad mes skatiname švęsti santuokos jubiliejus ir tokia ceremonija Santuokos rūmuose būna nemokama.
Jubiliejaus ceremonija šiek tiek kitokia nei pirmosios santuokos. Yra specialios juostos, jubiliejinė simbolinė lazda, jubiliejiniai žiedai, mero sveikinimas. Dažniausiai dar pačių jubiliatų vaikai, anūkai sugalvoja kokią nors apeigą.
Visada raginu, kad žmonės švęstų savo vestuves. Sveikindamas primenu, kad santuokos diena yra šeimos gimimo diena, todėl ir reikia paminėti. Paminėjimai dažniausiai priverčia žmones dar kartą susimąstyti apie santuokos prasmę, šeimos sutvirtinimą, vertybę.
Pats rodau pavyzdį švęsdamas. Neseniai šventėme mūsų santuokos Rubininį jubiliejų – 40 metų. Žmona nelabai norėjo, bet vėliau sutiko, kad patys turime rodyti pavyzdį kitiems.
Trapioms šiuolaikinėms šeimoms siekiamybė galėtų būti nors Auksinis santuokos jubiliejus. O šiaip tai gyventi reikėtų pagal priesaiką – kol mirtis išskirs.
Naujausi komentarai