Kauno valstybinis dramos teatras jubiliejinį – 90-ąjį – sezoną pasitinka trimis premjeromis. Viena jų žymi simbolinį režisieriaus Jono Jurašo sugrįžimą į teatrą.

Antikos mitas sugrįžta

Pirmoji premjera – Artūro Areimos režisuojamos Henriko Ibseno "Šmėklos" – jau rytoj. Naujausią teatro penktąją salę spektakliu "Laimingi" užkariavęs režisierius tęsia joje darbą. J.Jurašas Ilgojoje salėje šeštadienį publikai pristatys kitą premjerą – Aušros Marijos Sluckaitės "Antigonę Sibire". Po dviejų savaičių į premjerą pakvies Agnius Jankevičius, statantis Danielio Danis "Akmenų pelenus".

Vienas žymiausių Kauno dramos teatro režisierių J.Jurašas tautos atmintyje įsirėžė "Barbora Radvilaite", kitais sovietmečio cenzoriams užkliūdavusiais spektakliais. Sovietmečiu su žmona A.M.Sluckaite priverstinai emigravęs į Vakarus, režisierius sugrįžo į tėvynę tik 1990 m. Statydamas "Smėlio klavyrus" ir aktoriams, ir žiūrovams atvėrė akis – atrado įprastos scenos dėžutės visiškai neprimenančią Ilgąją salę.

Spektaklis remiasi antikiniu Antigonės mitu, susipynusiu sąsajomis su lietuvių tremtinių likimu ir šiandiena – jaunimo ekspedicija "Misija Sibiras". Jos dalyvių dienoraščiai tapo savotišku tiltu, perkeliančiu Antigonės mitą į šiandieną. Antigonės mitas – vienas gyvybingiausių senovės graikų mitų – pasakoja istoriją, kaip Edipo duktė Antigonė, nepaklusdama valdovo Kreonto draudimui, ryžtasi slapta palaidoti brolžudiškame kare žuvusį brolį. Už tai Antigonė nuteisiama mirti užmūryta oloje. Dar kartą pasipriešindama draudimui Antigonė nusižudo pati.

Drąsa pasakyti "ne"

Anot J.Jurašo, Antigonės mitas visais laikais brėžė takoskyros liniją visuomenėje tarp tų, kurie sako "taip" sistemai, vidutinybei, saugiai, patogiai egzistencijai, ir tų, kurie drįsta pasakyti "ne", kai pažeidžiami jų principai.

Rezistencinė dvasia, kurią palaiko niekada pasaulyje neišnykstantys, vienoje ar kitoje šalyje naujai užgimstantys diktatūros režimai, iki šiol gyva ir J.Jurašo sieloje. 1972 m. J.Jurašui buvo uždrausta statyti Jeano Anouilh‘o dramą "Antigonė", kuri tuomet kėlė sąsajas su nepalaidotais miško broliais, o dabar tapo naujo dramos kūrinio pagrindu. Jos adaptacijos autorė A.M.Sluckaitė į J.Anouilh‘o interpretuotą antikinį mitą įpynė lietuvių išeivės Birutės Pūkelevičiūtės "Raudą" ir kitus poetinės prozos tekstus. Raudoms ir visam spektakliui muzikinį apvalkalą sukūrė kompozitorius Giedrius Kuprevičius.

Antigonės vaidmeniui pakviesta vilnietė aktorė E.Mikulionytė, šį sezoną tapusi Kauno dramos teatro trupės nare. "Imtis statyti "Antigonę Sibire" sutikau tik su sąlyga, kad į šią kelionę kartu leisis ir Eglė", – prasitarė J.Jurašas.

Spektaklyje vaidina visas būrys vyresnių teatro aktorių ir jaunimo. Dramos teatro scenoje Pažo vaidmeniu debiutuoja jaunas tenoras Mindaugas Jankauskas. Kreonto vaidmenį kuria Liubomiras Laucevičius, Antrąją Antigonę vaidina Jūratė Onaitytė, Auklę – Regina Varnaitė ir Milė Šablauskaitė. "Tikras stebuklas, kad aš vėl vaidinu. Prieš 10 metų išėjau į pensiją, o dabar – vėl scenoje", – džiaugėsi R.Varnaitė.

Nuodėmių ir gėdos dėlionė

Šeimos ir visuomenės drama estetiškame paveiksle – toks yra režisieriaus A.Areimos sumanymas statant vieną garsiausių dramaturgijos kūrinių – Henriko Ibseno "Šmėklas". Estetiški Kotrynos Daujotaitės scenografija ir kostiumai, Vladimiro Šerstabojevo apšvietimas, personažus kuria Aurelija Tamulytė, Dainius Svobonas, Tomas Rinkūnas, Sigitas Šidlauskas ir Toma Vaškevičiūtė.

1881 m. pasirodžiusios "Šmėklos" sulaukė daugybės kaltinimų dėl tuo metu tabu laikytų temų – paveldimų venerinių ligų, santuokinės neištikimybės, eutanazijos. Suskilusios šeimos paveikslą "Šmėklose" H.Ibsenas atskleidžia nutraukdamas nuo jo padorumo šydą, po kuriuo slypėjo tikroji Alvingų šeimos istorija. Senos nuodėmės ir gėdos, giliai paslėptos po idealios šeimos kauke, sugrįžta kaip šmėklos, reikalaujančios atpirkimo.

Režisieriaus žodžiais, spektaklyje analizuojamos temos aktualios ir šiandien. "Melo tema – universali. Ir šiandien daug bailumo, neryžtingumo, gimdančių melą. Moteris meluoja sūnui apie jos santykius su tėvu, kitus santykius slepia. Žmonės gyvena mele. Tokių šeimų juk nemažai. Man rūpi melo-mito tema, jo galia ir atsakomybės problematika, jo kaina šiandienėje visuomenėje, šeimoje", – režisierius tikino norintis atidžiau įsižiūrėti į žmonių santykius, slypinčius po tariamai ramia kasdienybe ir sudėlioti tikrąją šeimos istorijos dėlionę.

"Man įdomu, kas atsitinka su šeima, kuri buvo sukurta melo pagrindu ir kas įvyksta, kai melo nebelieka, kai paaiškėjusi tiesa nebeturi jokios prasmės neišvengiamų įvykių grandinėje. Ar pavėluotai pasakyta tiesa dar turi prasmę, vertę?" – savo spektakliu klausia A.Areima. Režisierius tikino specialiai nėjęs žiūrėti "Šmėklų" Valstybiniame jaunimo teatre – kad šis pastatymas nepaveiktų jo kūrybinių sumanymų. "Dabar jau galėsiu nueiti pasižiūrėti", – prisipažino vilnietis.