Aukštis – 4000 m virš jūros lygio. Galva svaigsta ne tik dėl išretėjusio oro, bet ir nuo vaizdų aplinkui, kurie tokie nerealūs, kad vis bandau save įtikinti: tai ne miražas, tai – Bolivija.

Kaip išmokti neskubėti

Iš lėktuvo La Paso oro uoste išlipome beveik keturių kilometrų virš jūros lygio aukštyje. Kaip vėliau supratau, tai buvo tikras išbandymas organizmui.

Bet iš pradžių blogai jaustis tiesiog nebuvo kada – reikėjo susipažinti su didžiuliu miestu, priprasti prie mažaūgių jo gyventojų, atsižiūrėti į spalvingai apsirengusias vietos moteris.

Tik vakarop galva staiga tapo vatinė, kojos švininės, o skrandžio turinys ėmė šokinėti aukštyn žemyn.

Prieš griūdama į lovą viešbutyje dar spėjau pagalvoti: ir kaip reikės tokiai išgriuvėlei kalnuose keturias dienas ropoti?

Ryte pasaulis jau atrodė šviesesnis, bet vis tiek nuolat turėjau sau priminti: jei nenori, kad svaigtų galva ir trūktų oro, judėk lėtai.

Šią maldelę kartojau ir kalnuose, kol užkopėme į beveik penkių kilometrų aukščio perėją. Deja, pasigrožėti vaizdais sutrukdė lietaus debesys ir šaltas vėjas.

Žemyn leidomės stačiai ir slidinėdami ant šlapių akmenų. O paskui staiga patekome į džiungles, kur už kaklo, rankų, kojų lyg gyvos kabinosi lianos, stebino milžiniški paparčiai, akis džiugino laukinės orchidėjos. Deja, užsižiūrėjus į nematytus augalus, ne kartą teko paslysti ir sava sėdyne išbandyti bolivietiškų akmenų tvirtumą. Ką padarysi – džiunglės, kaip ir kalnai, už žioplumą baudžia.

Gerai, kas gerai baigiasi

Norėdami kuo daugiau pamatyti, penkias dienas keliavome išsinuomotais visureigiais, kuriuos vairavo tikri vietos profesionalai.

Važiuoti teko beveik negyvenamomis vietomis, keturių ar penkių kilometrų aukštyje, ir dar tokiais keliais, kad porą kartų savo galva vos nepramušiau automobilio stogo.

Bet visi nepatogumai pasimiršo besidairant aplink – žali, mėlyni, raudoni ežerai ir ugnikalniai, karšti šaltiniai ir geizeriai, balta druskos dykuma, žydintys kaktusai, rausvi flamingai ir pievose besiganančios lamos.

Kartais atrodė, kad prieš akis plaukia milžiniškos spalvotos nuotraukos iš fotoalbumo "100 gražiausių pasaulio vietų". Tik negailestingai plieskianti saulė ar iš kojų verčiantis vėjas grąžindavo į tikrovę.

Įkopti į vieną iš jau neveikiančių ugnikalnių nusprendėme siekdami neprarasti fizinės formos. Lipdama vėl gaudžiau orą lyg žuvis, bet pasiekusi tikslą ir pažvelgusi į spalvingą ugnikalnio kraterį supratau, kokia teisinga yra labai dažnai kartojama frazė "per kančias – į žvaigždes".

Nusileidus į kaimelį jau laukė sotūs pietūs ir, o stebukle, gaivus, sultingas arbūzas.

Indėnai tikrai ištvermingi

Bolivijoje ne kartą teko pasinaudoti vietos gyventojų paslaugomis. Kalnuose mums turėjo padėti vienuolika pasamdytų nešikų, o atvažiavo kažkodėl septyni. Iš jų – dvi merginos, vienas berniukas ir vienas pagyvenęs vyras.

Pamatę vienuolika kuprinių mūsų naujieji pagalbininkai nesutriko – suraišiojo jas po dvi ar tris, užsimetė ant pečių ir... sulinko iki žemės. Pasijutau lyg tikra išnaudotoja, bet nelabai galėjau kuo padėti – pirmas dienas dėl aukščio pačiai kojos linko.

Beje, vietos merginos nešikės pasiėmė tik po vieną nešulį, kurį kiekviena pasirinko ne pagal svorį, o pagal spalvą. Mėlyna kuprinė atiteko mėlyno sijono savininkei, o violetinė – violetinio. Kad nesuteptų savo ryškių apdarų, užsijuosė švarias prijuostes. Žiūrėjau išpūtusi akis – tokio pasirengimo žygiui dar nebuvau mačiusi.

Keturias dienas keliaudama po kalnus negalėjau atsistebėti mūsų nešikų ištverme. Apsiavę tik suplyšusias basutes jie kažkaip sugebėjo neslidinėti ant šlapių akmenų, o kildami į viršų, atrodo, nedusdavo, tik retkarčiais sustodavo pailsėti.

Vakare susisupdavo į margaspalves skaras. Nei miegmaišių reikia, nei kilimėlių. Tiesa, vieną naktį bandė septyniese sutilpti į dvivietę palapinę, kurią jiems paskolinome, bet eksperimentas, atrodo, nepasiteisino.

Valgyti nieko negamino, nes, matyt, taupė maistui skirtus pinigus. Teko mums dalytis savo pusryčiais ir vakariene. Bendravome daugiausia ženklais ir gestais, nes mūsų padėjėjai visiškai nemokėjo angliškai. Iš pradžių, kaip tikri indėnai, atrodė šalti ir uždari, bet po kurio laiko pamatėme, kad ir jie moka šypsotis.

Kai reikėjo atsisveikinti, šiltai paspaudėme vieni kitiems rankas. Man net graudu pasidarė – juk keturias dienas vieni kitiems padėjome ir tą pačią košę valgėme.

Dovanėlė kalnams – pinigėlis

Per dvi kelionės savaites ne viskas ėjosi lyg sviestu patepta.

Kartais trūko miego, kartais karšto dušo, sunkiai sekėsi priprasti prie aukščio. Pirmomis dienomis gavome lietaus ir nepamatėme gražiausių vaizdų, važiuojant visureigiais kratė, dulkėjo, kepino saulė.

Bet visą laiką neapleido mintis: Bolivija yra ta šalis, kurią norėčiau dar geriau pažinti. Todėl paskutinę dieną kalnuose po akmeniu palikau smulkų pinigėlį. Nežinau, ar tai padės sugrįžti, bet pasvajoti juk galima.

Bolivija – valstybė Pietų Amerikoje

Ribojasi su Brazilija šiaurėje ir rytuose, Paragvajumi bei Argentina pietuose, Čile ir Peru vakaruose. Vakarinė Bolivijos dalis yra Andų kalnuose. Čia yra ir aukščiausia šalies vieta – Sachamos kalnas (6520 m). Vidury Bolivijos yra Altiplano plokščiakalnis, kuriame gyvena didžioji dauguma gyventojų. Nors turi gausių gamtinių dujų ir naftos išteklių, tai yra viena skurdžiausių šalių Pietų Amerikoje. Didelė dalis gyventojų pragyvena iš nelegalių kokainmedžių auginimo. Indėnų populiacija sudaro 55 proc. gyventojų, 30 proc. – metisai, apie 15 proc. – baltaodžiai. Bolivija yra viena skurdžiausių Pietų Amerikos valstybių. Beveik du trečdaliai jos gyventojų, kurių daugumą sudaro žemdirbiai, gyvena skurde.