– Kas šiandien yra Eva Tombak. Kaip jūs save įvardytumėte?

– Norėčiau pasivadinti laisvo oro direktore, tačiau dar negaliu. Kol kas oras yra mano direktorius, o aš jam tarnauju spėdama prognozes. Tad esu orų mergaitė, kuri praktikuoja jogą.

– Jūsų dalyvavimas televizijos projekte, kur įprastas gyvenimas iškeičiamas į karines pratybas Ruklos poligone, truko labai trumpai. Galite paaiškinti, kodėl ėjote ten, kur jums netinka? Ar tai nebus jogos antireklama?

– Dalyvavimas šiame projekte buvo vienas iš begalės nesusipratimų, iš kurių susideda mano gyvenimas. Pasiūlymą dalyvauti gavau likus vos dviem savaitėms iki filmavimo pradžios. Taip sutapo, kad skambutis su pasiūlymu nuaidėjo mano gimtadienio išvakarėse ir aš jį priėmiau kaip ženklą. Apsidžiaugiau, kad turėsiu galimybę jogos sąmoningumo praktikas pristatyti kariuomenėje. Nuvykusi supratau, kad ženklų skaitymą dar turiu tobulinti. O karys – paskutinė grandis gyvūnų evoliucijoje.

Tik nemanykite, kad lenkiu, jog joga ir tarnystė kariuomenėje yra nesuderinami dalykai. Kam yra tekę skaityti "Bhagavad Gitą", gal prisimena, kaip Krišna argumentuotai atmeta Ardžunos pacifizmą, įrodinėdamas, kad princas Ardžuna privalo kautis ir žudyti, kad nugalėtų blogio žmones: "Mirtis reiškia pasiekimą dangaus. Pergalė reiškia džiaugsmą žemėje."

Kitas klausimas yra pati blogio samprata. Ar numanomas blogis ir tikrasis blogis yra vienas ir tas pats?

O gal blogio apskritai nėra, kaip ir gėris neegzistuoja? Kaip dvi tos pačios monetos pusės. Štai kareivis eina į karą kautis už savo įsitikinimus, o vėliau sužino, kad jo įsitikinimai buvo klaidingi. Gero karo nebūna. Kaip nėra ir blogos taikos.

– Kas jus gyvenime pakeitė, kas tapo lūžiu? Kai kurie jus prisimena it filmo bei romano "Ir velnias dėvi Prada" heroję – valdingą darbdavę...

– Man patinka šis įvaizdis! Tačiau manau, kad šie laurai ne man skirti. Čia tas pats kaip žvirblį, kuris įkrito į akvarelę, papūgėle krikštyti. Visą savo leidybos laikotarpį jaučiausi kiškiu kinkadrebiu, kuris apsimetė liūtu karaliumi.

Nemanau, kad aš pasikeičiau ar mane kažkas pakeitė, tiesiog tam tikrais gyvenimo momentais į paviršių išlenda skirtingi bruožai. Ir tamsos, ir šviesos manyje, kaip ir kiekviename mirtingajame, po lygiai. Mes esame atspindžiai kitų, reflektuojame aplinkinių šviesą ir tamsą, baimes ir drąsą, grožį ir bjaurastį. Kitas dalykas, kodėl skirtingais gyvenimo etapais prisitraukiame tokius kontrastingus žmones... Gal apie tai nesiplėskime – kitaip nebus pabaigos.

– Tikite, kad gyvenime nebūna atsitiktinumų ir mes visi gauname pamokas, o jei ignoruojame, jų neišmokstame, jos kartojasi ir būna dar stipresnės?

– Blogi dalykai atsitinka geriems žmonėms, o niekšai dažnai išsisuka, išvengia bausmės. Ar tai praeitų karmų padarinys, ar Dievulio neapsižiūrėjimas? Kontrolės mitas labai patogus, jis spekuliuoja pasirinkimo laisve ir mūsų neaprėpiamų galių tema. Negaliu pakęsti šių proto žaidimų apie likimą, pamokas, atsitiktinumus. Geriau pakalbame apie tai, kad mes visi ir kiekvienas atskirai esame visatos, kolektyvinės energijos, sąmonės dalis, kur kiekviena būtybė esame ir "mes", ir "aš".

Kažin ar mūsų karma, valia ar sąmonė gali nulemti, kokioje šeimoje ir šalyje gimsime, kiek pinigų uždirbsime, kokių draugų turėsime. Tačiau manau, kad mūsų brandą ir virsmus diktuoja savęs suvokimo progresas. Todėl pamokas būtų gerai išmokti laiku, kad neįstrigtume amžių amžiams tame pačiame gyvenime.

– Kuo jūs esate dabar kitokia nei seniau?

– Esu tokia pati. Manau, kad mūsų esatis nekintanti, tik jos transporto priemonė (turiu galvoje kūnišką apvalkalą) po truputį sensta, prasčiau važiuoja. Gal jau pats laikas padangas keisti? Čia aš apie čakrų balansavimą.

– Jogą atradote Australijoje. Ir gyrėte karštąją, bikram, jogą, kurią net vadinote skaistykla, o dabar tikinate, kad jogoje ieškote ne sporto, o ramybės, stiprybės ir sveikatos.

– Karštoji joga mane vis dar vilioja, tačiau metams bėgant suvokiu, kad savo fizinę energiją reikia eikvoti taupiau. Bėgimas – arkliams, karštoji joga – ieškantiesiems, kur nuleisti garą. Aš jau savo per penkiolika metų prisibėgiojau, garą nuleidau. Tad šiandien jogoje ieškau balanso, santarvės su savo mintimis, savęs suvokimo.

– Beje, ką dar atradote ir ką praradote gyvendama emigracijoje Australijoje? Grįžimas atgal kai kuriems asocijuojasi su pralaimėjimu, kaip, beje, ir išvažiavimas. Gal tai ir buvo pamoka?

– Niekada nežinai, ką pralaimi ir ką laimi. Viskas nuolat keičiasi vietomis. Ir niekas nesako, kad tai mano paskutinis bandymas išvažiuoti. Nenorėčiau sulaukti senjorų amžiaus šalyje, kurioje nėra vietos senukams.

– Kaip ten kalbėjote apie Australiją? "Atsiprašau, Holivudas neišėjo. Išėjo eilinė tragikomedija su moralu, kad gyvenime svarbu viską daryti laiku: gimdyti vaikus, vaikytis karjeros, keisti šalį." Galite paaiškinti?

– Jūs ištraukiate žodžius iš vietos, laiko ir emocijų konteksto, ir norite, kad juos aiškinčiau iš savo dabarties varpinės? Tuomet man atrodė, kad reikia keisti šalį būnant jaunesnio amžiaus. Dabar manau, kad amžius čia niekuo dėtas. Reikia tiesiog sugebėti jausti, iš kurios pusės vėjas pučia, ir skristi pavėjui. O jeigu vėjas nepalankus, nuolankiai grįžti atgal ir kantriai laukti tinkamo oro.

– Beje, Australijoje atradote jogą ir iš naujo įsimylėjote savo vyrą. Jam dabar žarstote komplimentus. Kaip įsimylėti iš naujo tą patį žmogų?

– Savo vyrui sakau komplimentus jau trisdešimt metų, tačiau tik po Australijos žiniasklaida atkreipė dėmesį, kad juos žarstau. Mano vyras man yra geriausias draugas ir vienintelis autoritetas. Kitų autoritetų aš neturiu ir jau vargu ar turėsiu. Kaip įsimylėti tą patį žmogų iš naujo? Reikia su juo nugyventi dalį amžiaus, suvalgyti ne vieną pūdą druskos, reikia, kad būtų bendros gyvenimo kelionės, pagrindinės vertybės, skaityti tas pačias knygas, mėgautis ta pačia muzika, kad būtų bendri draugai ir vaikai.

– Kokie santykiai dabar su jūsų vaikais – Danieliumi, Gabriele, Tomu, kurie irgi matė mamos virsmą?

– Pagarbūs ir laisvamaniški – kokie dar gali būti santykiai su suaugusiais vaikais? Vaikai kaip strėlės, iššautos iš tėvų lanko. Tegu skrenda toli, aš jų tikrai nevaržysiu.

– Esate sakiusi: "Parodyk, kaip elgiesi ant jogos kilimėlio, ir pasakysiu, ko galima iš tavęs tikėtis." Ar nėra pernelyg skambu?

– Ant jogos kilimėlio besivaržantys, konkuruojantys, nepaisantys savo kūno ribų žmonės greičiausiai ir darbe, ir kitose gyvenimo situacijose lips per galvas kitiems. O dūsavimai ant jogos kilimėlio, pernelyg didelis savęs tausojimas kaip veidrodėlis reflektuoja susirgimo meile sau simptomus.

– Garsūs jogos mokytojai vis dar mokosi net po keliasdešimties metų praktikos, o pas mus, vos baigę kelių mėnesių kursus, jau save vadina instruktoriais ir žaloja žmones.

– Kai kurie medikai nugalabija pacientus, o kai kurie be mediko diplomo gelbsti gyvybes. Apie geriausius jogos mokytojus mes greičiausiai supratimo neturime, žinoti nežinome, nes jie niekur nesiviešina. Kiekvienas specialistas (nesvarbu, ar jis jogas, ar biofizikas) turi mokytis visą gyvenimą, kad neužpelkėtų.

Žmonės patys save žaloja pataikaudami savo ego (ir aš tokia buvau, krūvą išvaržų prisirinkau), pasiduodami ego kurstymams būti geresniems už kitus. Deja, kai kurie jogos instruktoriai juos įkvepia susižalojimui. Koks mokinys, toks ir mokytojas.

– Paskutinė jūsų knyga "Laisvė basomis" (Eva dar parašė "Kas liko už kadro" ir "Laimės piliulės" – red. past.). Kam ji skirta ir kam ji nepatiks?

– "Laisvė basomis" skirta jogos skeptikams, tokiems, kokia aš daugybę metų buvau, kai maniau, kad joga yra sekta, seksas ir stovėsena ant galvos. Aš esu optimistė, manau, kad visada atsiras skaitytojų, kuriems mano knyga pasirodys nuostabi nuostabiausia. O kartu esu skeptikė ir suprantu, kad būtinai atsiras skaitytojų, kurie sakys, kad parašiau visišką šlamštą. Dar daugiau bus abejingų. O daugiausia – neskaičiusiųjų. Tokia realybė.

– Beje, tiems neskaičiusiesiems gali kilti mintis, kad laisvę galima patirti ir su kareiviškais kerzais, o būti nelaisvi galime vaikščiodami basomis per balas. Juk viskas tik mūsų galvose.

– Vienas svarbiausių visatos dėsnių skelbia, kad nevalia sudaryti kliūčių niekieno laisvai valiai reikštis, kad ir kaip kvailai ar pavojingai ta valia reikštųsi.

Laisvos valios reiškimąsi galima suskirstyti trimis pakopomis. Pirmoji – Tėvo pakopa, gyvenimas pagal Dievo įstatymus, baimes prasižengti. Antroji būtų Sūnaus pakopa, kur valdo tikėjimas ir Bažnyčia. Trečioji – Šventosios Dvasios pakopa, kuri reiškiasi kaip laisvė arba intuityvusis žinojimas.

Mes gyvename amžiuje, kai jau visos pakopos gerai ištirtos ir pagaliau turime pasirinkimo laisvę.

– Sakėte, kad knyga – saviironiška išpažintis. Ar buvote kada nors išpažinties? Ar yra kažkas, kas galbūt slepiasi jūsų širdies kampelyje, ir bijote ar nenorite kažko sau pripažinti?

– Jau norėjau sakyti, kad esu agnostikė ir niekada išpažinties nebuvau. Tačiau prisiminiau – meluoju. Išpažinties buvau ne tik pas draugus, bet ir psichologą ir netgi kunigą bei rabiną. Beje, ne taip jau seniai. Tad dar nepakankamai prisikaupė, kad naujai išpažinčiai susiruoščiau.

– Pamenu jūsų žodžius: "Nebūtų laimės, bet – nelaimė padėjo. Skydliaukė yra mano uždelsto veikimo bomba." Tik liga ir mūsų pačių nelaimės bei klaidos gali leisti mums prabusti ir tapti sąmoningiems?

– Girdėjau, kad kai kurie žmonės gimsta sąmoningi ir apie tai nepamiršta užaugę. Neabejoju, kad vėliausiai prieš pat mirtį kiekvienas gauname nors vieną pabudimo akimirką.

– Sutinkate, kad dažnai mums trūksta supratimo, jog mums nieko netrūksta?

– Sutinku, kad gyvenimas ne visada mums dosnus, tačiau kiekvienas gauname pakankamai. Tiek, kiek galime panešti. O jausmas, kad nieko netrūksta, atsiranda tuomet, kai pajaučiame, kokia laimė yra dalytis. Koks gėris suvokti, kad gali būti reikalingas ir paklausus.

– Jūsų žodžiai: "Kvėpavimas – gyvenimo paslaptis. Įvaldyk kvėpavimo meną ir tapk savo gyvenimo šeimininku." Ar jau tapote juo?

– Manau, kad tapę savo gyvenimo šeimininkais šioje Žemėje ilgam neužsilaiko, jie gauna paaukštinimą ir iškeliauja kitur. Tai tikrai ne apie mane. Manęs dar ne vienas gyvenimas Žemėje laukia.

– Ką pagrindinį vaidmenį savo gyvenime atliekanti smalsi stebėtoja  Eva dar norėtų patirti?

– Eva norėtų keliauti, praktikuoti jogą, rašyti su vyru knygas, nuo nieko nepriklausyti ir niekam savo egzistavimu nekelti sopulio. Norėčiau stebėti orus danguje ir žemėje, ir apie tai gal kokią laidą daryti. Pagaliau pateisinčiau savo orų mergaitės įvaizdį.

– Kadaise kartodavote, kad gimėte su laimingais marškinėliais. Kas jums yra laimė?

– Jūs mane su kažkuo vėl supainiojote. Tikrai nepriklausau tiems 7 proc. išrinktųjų, kuriems pasisekė gimti su laimės marškinėliais. Man tiesiog kartais sekasi labiau, nei nesiseka. O laimė... Man tai būsena, kai jautiesi reikalingas ir kartu laisvas būti čia ir bet kur kitur.