Sukako lygiai pusmetis, kai burleskos atlikėja Eglija Vaitkevičė gyvena Didžiosios Britanijos sostinėje Londone. "Kauno ponia 2004" sako, kad  Anglijoje šiuo metu jaučiasi kaip maža žuvelė, ištrūkusi į vandenyną ir dabar ieškanti uosto.

Mokosi dirbti lazeriais

Prieš 18 metų Lietuvoje baigusi kompanijos "Beauty for All Seasons" mokyklos kursus ir grožio srityje dirbusi Eglija ir toliau gilinasi į šią sritį.

Veido priežiūros, makiažo specialistė mokėsi ir aromaterapijos, kvepalų kūrimo, masažo tecnnikos. Dabar Londone E.Vaitkevičė toliau žengia grožio srities keliu – lanko seminarą po seminaro, mokosi įvairiuose kursuose, tobulina anglų kalbą. Artimiausiu metu jos laukia keturi egzaminai skirtingose mokyklose.

"Grožio srities moksluose pasiryžau žengti toliau – mokausi dirbti ir lazeriais, kurių poveikis stipresnis nei kremai ir kitos odos priežiūros procedūros, – pasakoja Eglija. Po Avino ženklu gimusi moteris – valinga ir atkakliai siekia savo tikslo. – Noriu dirbti ne tik su lietuviais, bet ir britais, kitų pasaulio šalių atstovais. Ne tam išvykau iš Lietuvos, kad plaukiočiau ežere. Dabar atsidūriau vandenyne. Nors esu smulkutė žuvelė, noriu patirti ir išmokti daug daugiau. Ir rasti uostą – pasiekti savo tikslą."

Eglija Londone keliasi 7 val., o po mokslų ir darbo susitikimų namo grįžta apie 20 ar net 22 val.

50 ryškių spalvų

Nemažai keliavusiai E.Vaitkevičei Londonas – dar viena gyvenimo stotelė. Iš pradžių buvo nelengva, šešis kartus skrido pirmyn ir atgal, kol susitvarkė dokumentus, atsidarė sąskaitą vietos banke, išsinuomojo butą, atliko visus reikalingus formalumus.

Ji atvira – buvo sunku. Londone visose srityse – milžiniška konkurencija. Jei nori kažko pasiekti, turi kapanotis. Sunkiai,  ilgai, atkakliai.

Du mėnesius E.Vaitkevičė stebėjo, ieškojo informacijos ir bandė įsidarbinti salone, kuriame parduodamos prestižinės firmos "Hermes" prekės.

"Perėjau pirmą atranką, tačiau nepatekau į trečią, – Eglija pasakoja, kad į vieną vietą pretendavo keli šimtai darbuotojų. – Visos dailios, su aukštuoju išsilavinimu. Parduotuvėje pirkdamas daiktą supranti, kokią atranką perėjo pardavėjas."

Koks jai atrodo Londonas dabar, po pusmečio, jau ne kaip turistei, bet kaip šio didmiesčio gyventojai?

"Tai – ne 50 pilkų atspalvių, – su daug moterų užbūrusiu, bet anot Eglijos, itin paviršutinišku rašytojos E.L.James (Erikos Mitchell) romanu "50 pilkų atspalvių" savotiškai Londoną palygino kaunietė. –  Jis – su 50 ryškių, įvairių spalvų ir kvapų."

Maistas, kvapai, vaizdai, spalvos, gėlės, parkai – kol kas  Londonas E.Vaitkevičės dar nepaleido iš savo kerų.

"Kiekviena gatvė turi savo kvapą, – juokiasi Eglija. – Netoli  gatvės, kurioje gyvename, vis jausdavau kažkokį neįprastą kvapą. Man paaiškino, kad tai – rūkoma marihuana."

Natūralesnė ir nuoširdesnė

Iš pradžių kelias savaites pas draugę gyvenusi Eglija dabar su šešiolikmete dukra Klaudija nuomojasi vieno miegamojo butą šiaurės Londone. Pro savo namų langą, gerdama kavą, ji mato sodelį, žydinčias gėles.

Iš Kauno moteris atsivežė savo koncertines ir vakarines sukneles, kompaktinius diskus, siuvimo mašiną.

Anglijos sostinėje moteris suprato, kad nori ne tik virti savo sultyse, bet daugiau išmokti, pažinti. Londonas keičia mentalitetą, plečia akiratį – E.Vaitkevičė lanko parodas, operą, miuziklus, susitinka su lietuvių-britų bendruomenės nariais.

Ji sako, kad nesijaučia vieniša. E.Vaitkevičė prisipažino, kad kartais vienišesnė pasijusdavo Lietuvoje – kai pateko į viešumo pinkles ir kartais slėpdavosi po arogancijos, uždarumo kaukėmis ar makiažu.

"Britai – mandagūs, daug šypsosi. Nežinau, dar nepajutau, ar tos šypsenos slepia kažką nenuoširdaus ir netikro", – svarsto E.Vaitkevičė.

Ką jai davė Londonas? Pasirodo, ne tik praplėtė akiratį, bet suteikė ir daugiau natūralumo, nuoširdumo.

"Čia ne tik naudoju mažiau kosmetikos, – prisipažįsta moteris. – Nusimečiau daug socialinių kaukių. Čia nereikia saugotis, čia manęs niekas nepažįsta."

Ar Londono  ji neidealizuoja? Eglija juokiasi: "Visi mane gąsdina, kad tuoj pamatysiu ir kitas spalvas, kad kol kas Londoną matau pro rožinius akinius."

Emigrante savęs nelaiko

Didžiosios Britanijos sostinėje Eglija dar nepajuto, kad lietuvis lietuviui čia it grobuonis. Ji dėkinga tautiečiams, padėjusiems vos atvykus į Angliją.

"Visi lietuviai, kuriuos pažįstu, myli Lietuvą, – atrėmė Eglija ironišką pastabą, kad neretai vos kojas apšilę tautiečiai jau save laiko londoniečiais ir iš aukšto žvelgia į kaimą –  Lietuvą, niekina tėvynę. – Taip, Londonas jiems namai, nes čia jų lovos, drabužiai, rytas su arbata ar kava. Bet ne vienas svajoja grįžti į tėvynę, kai tik uždirbs pinigų."

Ar neskauda širdies, kad Lietuvą turėjo palikti dukra Klaudija? Eglija įsitikinusi, kad jauniems žmonėms verta keliauti, pažinti pasaulį: "Ji puikiai čia prisitaikė, nors turėjo draugų Lietuvoje. Ji, kaip ir Danijoje dvejus metus besimokanti 21 metų dukra Greta, labai gerai kalba angliškai. Beje, Greta šiemet atvyks gyventi pas mus, jau ieškomės erdvesnio buto."

Eglija savęs nelaiko emigrante, nors daugelis lietuvių ją vadina būtent taip.

"Naujuosius su šeima sutikome Kipre, atvykusi buvo ir mano mama, – pasakoja E.Vaitkevičė. – Londonas – tik tarpinė mano stotelė. Ar ilgai joje užsibūsiu, šią akimirką nežinau. Gal po dvejų metų gyvensiu Kipre ar dar kur nors, kas žino?"

Kol kas – be draugo

Londone E.Vaitkevičė priprato iki norimo objekto vykti pusantros valandos trimis autobusiais ar metro su persėdimais. "O Lietuvoje kartais tingėdavau važiuoti į renginį, vykstantį Vilniuje", – šyptelėja ji.

Vos prabudusi moteris pasigamina kavos, išlydi dukrą Klaudiją į mokyklą ir, jei ryte nėra paskaitų ar seminarų, bendrauja kompiuteriu su kolegomis, draugais, pažįstamais, planuoja darbus – Eglija jau turi klienčių, kurioms patinka jos atliekamos grožio procedūros.

Todėl jos namai dvelkia kvepalais, eteriniais aliejais, žvakėmis, jazminais, sandalmedžiais, kremais. E.Vaitkevičė planuoja pavasarį vėl vykti į Provansą kurti naują kvepalų aromatą.
O burleska? "Tai buvo tik priedas prie mano mėgstamo meno, artistiškumo, saviraiškos forma", – sako ji.

Nejaugi į Londoną ji vyko nė dėl meilės, ne pas jį? Eglija purto galvą: ne. Ji turėjo draugą britą, su kuriuo seniai keliavo po Škotiją, Angliją. Tačiau tai nebuvo jos mylimasis.
"Jei turėčiau antrą savo sielos dalelę, gyventume kartu", – įsitikinusi moteris. Į JAV emigravęs Laimas Fergizas liko tik draugas.

"Žinoma, nenoriu būti viena, tačiau esu išranki, o mano kriterijai – aukšti. Iš vyro noriu mokytis, – kalba Eglija. – Man nereikia pinigų maišo, bet noriu mokytojo, išmintingo žmogaus. Tuomet galiu nuversti kalnus. Todėl beveik visi mano vyrai buvo vyresni. Kol kas nenoriu būti mokytoja ir tempti vyrą paskui save."