Dvidešimt keturios valandos Kaliningrade laiko mašiną gali atsukti dvidešimt metų į praeitį.

Kelionė laiku visiškai įmanoma. Tereikia nusipirkti bilietą į Kaliningradą.

Autobusas kerta Lietuvos valstybės sieną, ir - sveiki atvykę į sovietmečio zoną.

Susitikimas su pasieniete

„Laba diena“, - Kybartų pasienio poste pasisveikina rusų pasienietė. Sveikinasi rusiškai. Ji įdėmiai, kokius 6-7 kartus pasižiūri į nuotrauką pase. Paprašo palaukti kelias minutes ir išeina iš autobuso. Po akimirkos rusiškai prisistato akiniuotas pasienietis. Jis taip pat įdėmiai apžiūri paso nuotrauką. „Nejaugi nepraleis, juk nieko nepadariau“, - šmėstelėjo mintyse.

Vyriškis pakartoja savo kolegės žodžius ir dešimčiai minučių pasišalina iš autobuso. Iš Kauno į Kaliningradą „Kautros“ autobusu vyksta tik keturi keleiviai, bet užkliūna tik mano nuotrauka! Akiniuotasis grįžta kartu su pasieniete, kuri iš pradžių taip maloniai pasisveikino. Jie grąžina pasą. Dar išklausinėja, kur ir pas ką keliauju bei kuriam laikui. Pagaliau jie atstoja ir vėlgi taip pat mandagiai palinki geros kelionės, nors jau norisi sumokėti pinigus už atgalinį bilietą.

Nevažiuoja autobusai

Pakeliui sustojus Nesterovo miestelyje, į autobusą sulipo tiek vietos gyventojų, kad net neliko laisvų vietų. Šeštadieniais ir sekmadieniais tarpmiestinių maršrutų autobusai Kaliningrade beveik nevažiuoja, todėl gyventojams tenka tenkintis gerokai brangesnėmis Lietuvos vežėjų paslaugomis.

„Kaliningrado valdžia galvoja, kad savaitgaliais žmonėms turbūt nereikia autobusų“, - pastebėjo vairuotojas.

Kelionė lietuvių autobusu kaliningradiečiams kainuoja apie 10 proc. brangiau, todėl ne kiekvienas žmogus ryžtasi išlaidauti. Skurdas Kaliningrado srityje, ypač apylinkėse, matyti kone kiekviename žingsnyje. Įvažiavęs į Kaliningrado sritį Lietuvos pilietis turėtų pasijusti lyg nublokštas 20 metų į praeitį.

Žemdirbystės nėra

Srityje beveik nematyti žemdirbystės ženklų, nors pagyrūniškame plakate Rusijos Federacijos valdančioji partija „Vieninga Rusija“ („Jedinaja Rosija“) skelbia: „Nacionalinis projektas „Agropramoninio komplekso vystymasis“ veikia!“

Per dviejų valandų kelionę nuo pasienio iki Kaliningrado pamačiau tik vieną pasenusio modelio traktorių, kuriuo žemdirbys dirbo lauką. Pastarieji čia tiesiog dirvonuoja. Naminių galvijų taip pat beveik nepamačiau. Tai bene labiausiai šokiruotų bet kurį lietuvį, kuris pripratęs laukuose matyti arklius, karves, o per pačią pjūtį – kombainus ir kitą žemės ūkio techniką.

„Pas mus beveik visa produkcija įvežtinė“, - pasakojo vietinė gyventoja 45 metų Olga.

Litras pieno čia kainuoja apie 1,7 Lt, duonos kepalas – 1,3 Lt, sviesto pakelis – 2,2 Lt.

Lietuviško pieno ir jo produktų Kaliningrado srityje neįmanoma nusipirkti. Rusijos Federacijos valdžia uždraudė į šalį įvežti pieno produktus iš Europos Sąjungos valstybių. Jie esą gali būti kenksmingi, nors Europos Sąjungos veterinarijos kontrolė laikoma griežčiausia pasaulyje.

Bilietus parduoda konduktorės

Šokas gali ištikti ir važiuojant Kaliningrado srities keliais. Tai veikiau ne keliai, o automobilių važiuoklės bandymų poligonai. Miestų gatvėse duobių yra, ko gero, dešimtis kartų daugiau nei Lietuvoje.

Akivaizdu, kad kaliningradiečiai gyvena gerokai kukliau nei kaimynai Lietuvoje ir Lenkijoje –gatvėse automobilių nėra gausu. Dauguma mašinų senesnės nei 20 metų, nors pasitaikė pastebėti ir vieną kitą ypač naują „Mercedes“, „Audi“ automobilį.

Pačiame Kaliningrade maršrutiniai autobusai yra labai seni, kaip ir maršrutiniai mikroautobusai. Įlipus nebūtina iš karto mokėti pinigų. Jie (1,2 lito) vairuotojui paduodami išlipant iš mikroautobuso. Tuo tarpu autobusuose susimokėti reikia iš karto. Aštuonių rublių vertės bilietą keleiviui nuo rulono nuplėšia konduktorė.

Lietuvoje panašūs bilietai buvo pardavinėjami daugiau nei prieš 20 metų. Apie elektroninį bilietą, kuris mūsų šalyje jau beveik įgyvendintas, kaliningradiečiai galės naudotis, atrodo, dar tikrai negreitai.

Taisyklės galioja ne visiems

Vairavimo ypatumai Kaliningrade gerokai skiriasi nuo Lietuvos. Automobiliai per perėją lekia dideliu greičiu, pėstieji didžiausiame srities mieste beveik nepraleidžiami.

Šviesoforo raudoną signalą dauguma rusų supranta kaip leidimą važiuoti, todėl dažnai Kaliningrado sankryžose susidaro automobilių spūstys.

Vairuotojai vieni kitus garsiai apšaukia necenzūriniais žodžiais, rodo nepadorius gestus.

Kaliningrado gatvėse beveik nematyti šypsenų. Žmones, atrodo, slegia per didelė gyvenimo našta. Vidutinis atlyginimas, kaip pasakojo kaliningradiečiai, siekia tik apie 1000 litų. Pensijos yra šiek tiek mažesnės nei Lietuvoje.

Nepaisant ekonominio atsilikimo, Kaliningrade butų kainos yra netgi didesnės nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, vieno kambario butas Kaliningrado pakraštyje kainuoja apie 80 tūkst. JAV dolerių (apie 216 tūkst. Lt).

„Iš Rusijos daug kas veržiasi į Kaliningradą, bet nusipirkti butą išgali ne kiekvienas“, - pasakojo Andrejus. Rusijoje Kaliningradas laikomas vienu ekonomiškai pažangiausių regionų didžiojoje kaimynėje.

Naktį miestas atgyja

Tačiau ne viską Kaliningrade reikėtų piešti vien juodomis spalvomis. Degalai čia kainuoja visu litu pigiau nei Lietuvoje. Pasienyje galima sutikti nemažai Lietuvos piliečių, uždirbančių iš kainų skirtumo.

Didžiausiame srities mieste veikia pakankamai dideli ir švarūs prekybos centrai, primenantys tokius, kokius esame įpratę matyti Lietuvoje. Didžiąją dalį prekybos centrų Kaliningrade pastatė statybininkai iš Lietuvos.

Visgi nežymius Kaliningrado privalumus užgožia pačių kaliningradiečių kultūros stoka. Čia toleruojami būriais viešai alų geriantys nepilnamečiai. Vakarėjant jie šlaistosi gatvėmis su alaus buteliais rankose. Naktį Kaliningradas atgyja. Žmonės eina linksmintis į barus ir restoranus, kur vyksta šokiai ir atliekama karaokė.

Dieną ateinančiųjų į lauko kavines pavalgyti niekas nesutinka su šypsena, padavėjai net nepasisveikina. Dar vienas išskirtinis Kaliningrado bruožas – balandžiai. Jų pilna visur, o ypač prie lauko kavinių. Lankytojams pavalgius ir pakilus, jie būriais puola ant stalų maisto likučių. Jie taip pripratę, nes jiems tai leidžiama.

Bijo lietuvių

„Mažoji Lietuva“, „Karaliaučius“. Taip lietuviai vadina ypatingos paskirties Rusijos ekonominę zoną - Kaliningrado sritį. Ji Sovietų Sąjungai atiteko 1946 metais Potsdamo sutartimi kaip Antrojo pasaulinio karo laimikis. Paskaičius vietos spaudą (pvz. „Komsomolskaja pravda Kaliningrad“), į akis iš karto krito straipsnis, kaip viena Pagėgių gyventoja pasakoja atvykusiam rusų žurnalistui, esą lietuviai rengiasi susigrąžinti Karaliaučių.

„Nacionalistus remia Vyriausybė, kuri skiria lėšų jų judėjimams Lietuvoje“, - pasakoja moteriškė.

Savo ruožtu žurnalistas peikia lietuvius, kurie Kaliningrado srities miestų pavadinimus Lietuvoje ant kelio ženklų rašo lietuviškai: „Karaliaučius“, „Tilžė“ ir t.t. Tai esą klaidina keliautojus. Ir net gali būti, kad tai yra to nacionalistinio plano, kurį remia Vilnius, dalis.

Antroji akistata su pareigūne

Kitos dienos vakarą tas pat „Kautros“ autobusas pajuda Lietuvos link. Jame vos penketas keleivių. Praslinkus valandai, jų beveik nepadaugėjo.

Pasienyje pro autobuso langą matyti, kaip Rusijos Federacijos pasieniečiai krato kaukazietiškos išvaizdos jaunuolio „Mercedes“ automobilį, kuriuo jis mėgino patekti į Lietuvą.

Keleiviai aptarinėja, kad rusai taip kovoja su terorizmu. Į autobusą įlipa ta pati rusų pasienietė, kuriai įtarimą sukėlė keleivio nuotrauka pase lygiai prieš 24 valandas.

Šį kartą ji pirmiausiai nusišypso ir tik sykį žvilgteli į nuotrauką.

„Geros kelionės“, - palinki moteris ir rimčiau apžiūrinėja kitų žmonių pasus.

Kirtus Lietuvos sieną širdyje gerokai palengvėja, ypač matant laukuose besiganančius naminius gyvulius, sutvarkytus laukus ir šalikeles. Kelionė į sovietmetį baigėsi.