Kurdama džiazuoja

Muziejininkė ar lėlininkė – kuris įrašas Rasos gyvenimo aprašyme atsirado anksčiau? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia nukeliauti į R.Stanevičiūtės vaikystę. Kaip ir daugelis mergaičių, Rasa žaidė su lėlėmis.

„Turėjau jų daug. Dieną įsijausdavau į mamos, draugės, auklės vaidmenis, bet atėjus vakarui susodindavau lėles gražiai į lentynėles ir nusukdavau į sieną, kad į mane nežiūrėtų“, – juokiasi pašnekovė, interjero lėlėmis susidomėjusi 2013 metais.

„Pamenu, buvo pati vasaros pabaiga. Dirbau muziejuje ir jau buvau pakankamai įsisukusi į darbas–namai rutiną. Nors veikla buvo labai mylima, bet norėjosi kažko rankoms“, – prisimena tą neramią vidinę būseną.

Dirbdama kraštotyros muziejuje, istorikė ir etnologė turėjo nemažai galimybių išbandyti įvairius rankdarbius, tradicinius amatus – juostų audimą, šiaudinių sodų rišimą ir kt. Deja, nė vienas iš jų neužkabino taip, kaip netikėtai atrasta interjero lėlių gamyba.

„Žinote, kai imi apie tai galvoti, pradedi lėles matyti visur – internete, knygynuose, dailės salonuose, – juokiasi pašnekovė. – Ėmiau ieškoti pamokėlių, kaip pasidaryti bent jau minimalų tokios lėlytės modeliuką, ir radau. Dar ir draugė atsiuntė naudingos informacijos.“

Pabandžiusi tik iš smalsumo, Rasa patyrė labai gerą jausmą. Tokį pojūtį psichologai vadina srauto būsena, kuomet žmogus paleidžia savo mintis ir daro tai, kas jam malonu ir prasminga. Taip į Rasos gyvenimą atėjo karkasinės lėlės.

„Jos nelabai didelės – gal 35–40 cm. Gaminu iš storesnės ar plonesnės vielos karkaso. Galūnes, galvą lipdau iš polimerinio molio“, – pasakoja kūrėja ir prideda, kad padarius lėlės karkasą prasideda pati maloniausia kūrybos dalis, kurią ji vadina džiazavimu.

Iš tiesų – tai lėlytės raumenų auginimas. Jį galima daryti su įvairia tekstile – nebereikalingų medžiagų atraižomis, siūlais, vata. Šio proceso metu lėlė įgauna žmogaus formas, o paskui prasideda jos puošyba.

Kadangi norėjau parengti teminę parodą, ieškojau jai bendro vardiklio. Tad senosios lietuvių mitologinės būtybės man, kaip istorikei ir etnologei, labai pritiko.

Puošybai naudoja senienas

„Lėlės kūną aš formuoju iš siūlų – pusvilnonių arba vilnonių. Apsuku jais galūnes – kojas, rankas, o charakterio, asmenybės suteikimui naudoju daug mažų detalių“, – paaiškina lėlių kūrėja.

Ar šios lėlės gali judinti rankas ir kojas? „Truputėlį gali, kad išgaučiau norimą sėdėjimo padėtį, pozą, bet iš esmės tai statiškos interjero puošmenos“, – sako Rasa.

Lėlėms plaukus ji daro iš sintetinio akrilo pluošto gijų, kurį auksarankės perka veltinių šalikėlių puošybai. Kartais naudoja natūralų liną ar vilnos karšinį, jei reikia – randa ir kailiuko.

Menininkė su istoriko ir etnologo diplomu pasisako už antrinį daiktų panaudojimą, tad, prieš puošdama lėles, padaro savo namuose kruopščią reviziją. Pačios įdomiausios detalės gali būti paimtos nuo jau nebenešiojamų rankinių, batelių ar papuošalų.

Daug vertingos žaliavos savo kūrybai Rasa randa gamtoje. Kankorėžiai, sėklos, kaštonai, medžių šakelės, plunksnos – tai vis gėrybės, pro kurias menininkė negali ramiai praeiti.

„Kurdama lėles mėgstu žaisti natūraliomis spalvomis. Pagal Zodiaką esu Mergelė, Žemės ženklas, galbūt dėl to žemės spalvų koloristika man patinka labiausiai“, – atvirauja ji ir priduria, kad gamtinės detalės labai gražiai dera su jos pasirinktomis lėlių dekoro spalvomis.

Galbūt Rasa ir gyvena gamtoje? Kol kas dar ne. Šiuo metu jos namai nedideliame Alovės miestelyje netoli Alytaus. Lėlių kūrėja svarsto, gal kažkada, praėjusiuose gyvenimuose, ji gyveno tikruose Dzūkijos pušynuose, kuriuose dar ir šiandien tvyro ypatinga sakralumo aura. Tik taip ji gali paaiškinti tą keistą trauką, kiekvieną laisvą minutę viliojančią ją į aplinkinius miškus. Nenuostabu, kad vieną dieną Rasai tiesiog šovė į galvą mintis sukurti senovės lietuvių garbintas deives ir nufotografuoti jas miško fone.

„Kadangi norėjau parengti teminę parodą, ieškojau jai bendro vardiklio. Tad senosios lietuvių mitologinės būtybės man, kaip istorikei ir etnologei, labai pritiko“, – aiškina pašnekovė.

2019-ųjų pradžioje Rasa Stanevičiūtė laimėjo Alytaus miesto savivaldybės įsteigtą jaunojo menininko stipendiją ir puolė rengti parodos. Pavadino ją „Dieviškos“, nes tokios būtent ir pasirodė visos dvylika tąkart parodoje dalyvavusių lėlių, atspindinčių baltų mitologijos moteriškąsias deives.

Davė sau laisvę

Pradėjusi kurti „Dieviškas“, Rasa mažumėlę išsigando, kaip ji – paprasta mirtingoji – išdrįso imtis tokios nežemiškos misijos. Tuomet ėmė studijuoti ir ieškoti lietuvių tautosakoje įrašų, iliustracijų, kaip tos deivės galėjo atrodyti žmonių pasakojimuose.

„Visokių savybių radau, bet, pasirodo, ne taip lengva jas įpinti į mano kuriamų lėlių išvaizdą, charakterį. Tad daviau sau žodį nepritempinėti jų dirbtinai, o duoti sau laisvę ir kurti taip, kad dieviškos lėlės tiesiog būtų artimos lietuviškajai kultūrai“, – prisipažįsta Rasa, vadinanti šiai parodai kurtas lėles ne deivėmis, o tam tikrų dievybių įkvėptomis būtybėmis.

Pirmą kartą ši paroda sukvietė žiūrovus į Alytaus kraštotyros muziejų, o paskui ėmė keliauti po visą Lietuvą. Šią vasarą lėlės apsigyveno Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės muziejuje.

R.Stanevičiūtė sako, kad lietuvių mitologijoje yra daugybė tiek moteriškų, tiek ir vyriškų mitinių būtybių, tačiau ji pasirinko įkūnyti į lėles tik labiausiai mūsų ausiai girdėtus vardus ir charakterius.

Svarbiausia iš visų baltų mitologijos deivių ji vadina Žemyną. Tai žalumos, gyvybės, Žemės deivė, senojoje lietuvių pasaulėžiūroje atstojusi žmonėms, gyvūnams, augalams jų Motiną.

Sukūrė Rasa ir Austėją – bičių deivę. Jos vardas kilęs nuo žodžio „austi, audinėti“, tai reiškia greitai bėginėti – dūzginėti šen bei ten tarsi bitelei.

Tarp „Dieviškų“ rasime ir Gabiją, su namų mikropasauliu susijusią dievybę, atsakingą už namų jaukumą. Nevalia būdavo jos užpykdyti, nes Gabija – ugnies ir namų židinio deivė – galėjo žmogui skaudžiai už tai keršyti.

„Labai smagu buvo kurti Laumę, – prisipažįsta Rasa. – Būtybę, savo išvaizda ir savybėmis bene artimiausią žmogiškajai prigimčiai. Lietuviai tikėjo, kad laumes galima išvysti kur nors paupiuose, nakčia velėjančias ploniausius audeklus.“

Miško dievybė Žvėrūna Medeina teikė žmogui gamtos gėrybių – medienos, uogų, grybų. Padėjo jam ir būstą pasistatyti, ir ugnelę susikurti, ir prasimaitinti, buvo atsakinga už medžioklę.

Pasak istorikės ir etnologės, visos senovės lietuvių svarbiausios gyvenimo sferos turėjo po savo atskirą globėją, kurių keletą ji ir pamėgino įprasminti savaip.

Kodėl tarp jų nėra vyriškos lyties mitinių būtybių? Todėl, kad Rasos prigimčiai artimiau kurti subtilius moteriškus personažus, jų charakterius, lėliškas asmenybes.

„Gal tas noras atėjęs dar iš vaikystės, kai kartu su kiemo draugėmis puošdavome lėles? Esama kažkas rituališko“, – prisipažįsta ji ir tarsi teisindamasi priduria, kad savo sūnui Ąžuolui padarytą lėlę pavadino jo vardu.

Nuolatinio tobulėjimo keliu

Kadangi Rasa rengia edukacijas lėlių tema, dažnai sulaukia įvairių klausimų. Vienas dažniausių – iš kur turi tiek kantrybės: juk lėlei pagaminti neužtenka poros valandų?

Lėlininkė atvirauja, kad šiam darbui tikrai reikia ne auksinės kantrybės. Veikiau – didelio noro. Ji sutinka, kad daryti lėlės karkasą – t.y. jos techninę dalį – gali būti nuobodu. Juolab kad šviežias modelinas ne visada paklūsta net ir gana įgudusiems jos pirštų judesiams, ypač lipdant veidą.

„Užtai viską atperka lėlės charakterio kūrimas, jos aprengimas“, – džiaugiasi menininkė. Veido bruožus savo lėlytėms ji tapo savamoksliškai. „Darau tai bandymų keliu. Juk niekada nelankiau dailės mokyklos. Tiesa, dėl to dabar mažumėlę gailiuosi. Tenka pasklaidyti specialią literatūrą ir pasižiūrėti, kaip tą nosį geriau nulipdyti ar akį natūraliau išpiešti“, – juokiasi ji, lėlių kūrimą vadinanti smagiu nuolatinio tobulėjimo procesu.

Kurdama Rasa mėgsta klausytis lengvos meditacinės muzikos arba įlįsti į LRT mediateką. „Tiesa, kai artėjau prie mokslų pabaigos, lipdydama lėlėms kūno dalis klausiausi ir paskaitų“, – prisipažįsta buvusi studentė.

Rasos lėlių palėpėje

Šiuo metu Rasa ne visada turi laiko prisėsti prie lėlių. Po darbo muziejuje jauna mama skuba pas savo septynerių metų dukrytę Eglutę ir beveik penkerių metų sūnelį Ąžuolą. Kai vaikai buvo visai maži, moteris darydavo lėles kartu su jais arba priešokiais – su mintimi, kad kūryba bet kurią minutę gali būti nutraukta.

Ar Rasos vaikai žaidžia su mamos gamintomis lėlėmis? „Jau minėjau, kad kartais rengiu edukacijas „Išgalvotos lėlės“, kurių metu mokau pasigaminti po nedidutę karkasinę lėlytę. Informaciją apie popietes skelbiu savo feisbuko puslapyje „Rasos lėlių palėpė“. Tai tokių lėlyčių mano vaikai turi visą gvardiją (kvatojasi). Bando gaminti jas patys, nors maži piršteliai dar ne viską įstengia“, – aiškina mama.

Įdomu, kaip Rasa žiūri į popkultūros paveldą – mergaičių dievinamas barbes ar lėles monstres? Į šį klausimą Rasa atsako skardžiu juoku.

„Iš pradžių buvo labai baisu, kad mano dukra žais su barbėmis – lėlėmis, kuriose itin ryškiai išreikštas kūno kultas. Juk ta informacija mergaitėms įsirašo į pasąmonę… Tačiau paskui ėmiau mąstyti, kad, jei visos draugės žais, o maniškė – ne, aš tiesiog nuskriausiu savo vaiką. Todėl saikingai leidau susipažinti ir su barbių žanro lėlėmis. Galiausiai šis klausimas išsisprendė savaime: mano mergaitė vietoj lėlių (nors turi jų įvairių) pasirinko kačiukus. Dabar ji yra didelė kačiukų gerbėja ir, jei pasiūlau nupirkti naują žaislą, – dažniausiai renkasi pliušinį kačiuką.“

Neišsemiamas kultūros lobynas

Rasa išduoda ir dar vieną savo hobį – laisvalaikiu su draugėmis mėgsta dainuoti sutartines. Prieš keletą metų atradusi šio senovinio dainavimo būdo terapinę galią, Rasa sutartines vadina savotiška meditacija. Kai neturi kur padėti vaikų, sutartinių mylėtojos samdo auklę, kuri žaidžia su mažyliais ir leidžia mamoms iki soties išsidainuoti.

„Buvo laikai, kai rinkdavomės kiekvieną savaitę. Nuo trijų iki aštuonių ar net daugiau moterų. Sutartinės – daugiabalsės lietuvių liaudies dainos. Jose savo žodį, garsą ir tempą reikia derinti prie kito žmogaus. Dainuodavome po valandą ir ilgiau. Būdavome tarsi suokalbininkės, tik pačios žinančios, koks tas dainavimas visoms yra svarbus. Deja, karantinas išmušė iš ritmo. Šiuo metu bandome sugrįžti“,  – pasakoja Rasa ir paaiškina, kad sutartines reikia dainuoti, o ne jų klausytis.

Senovinės daugiabalsės sutartinės ir lėlės yra panašios į populiarias lietuvių mitologines būtybes. Gal ir Rasos gyvenimo būde galima rasti senojo lietuvių gyvenimo būdo atspindžių?

„Mūsų protėviai visais laikais ten semdavosi stiprybės, įkvėpimo, o darnus bendradarbiavimas su gamtine aplinka visada buvo svarbi jų išlikimo sąlyga. Plačiąja prasme – man svarbu išlaikyti ryšį su tradicija, pažinti be galo turtingą mūsų kultūrą. Nors, svarstydama apie senovinį gyvenimo būdą, savęs neįsivaizduoju gyvenančios XIX a. pirkelėje be patogumų, vis dėlto mane labai žavi tam tikri ženklai, senovinės interjero detalės, kurios gali labai suskambėti net patogiame šiuolaikiniame būste. Šitaip mano namuose atsirado šiaudinis sodas – jį suvėrė mūsų rajono senolė Marytė Gilevičienė. Sodą ji padarė didžiulį, kelių aukštų, iš ypač plonų smilgų, kurias mūsų kraštuose vadina kiškio ašarėlėmis. Dirbo net kelis mėnesius“, – pasakoja etnografė, be galo mėgstanti natūralias detales namų interjere.

„Manau, iš protėvių paveldėti senieji audiniai, šiaudiniai sodai, kiti tradiciniai daiktai, elementai gali ne tik harmoningai papuošti namus, bet ir švelniai priminti, kokį gausų ir įvairialypį kultūrinį lobyną esame iš jų paveldėję. Tereikia visa tai išsaugoti ir perduoti savo vaikams“, – ragina R.Stanevičiūtė.

Moterims, kurios norėtų išbandyti interjero lėlių gamybą, Rasa linki drąsos. „Kviečiu kurti be didelių lūkesčių, reikalavimų sau, be tobulo galutinio rezultato siekimo. Tiesiog pasimėgaukite šiuo procesu. Tegul jūsų kūryba vinguriuoja kaip upė, kuri tikrai negalvoja – pavyks ar nepavyks tekėti savo vaga“, – kviečia lėlininkė.