Kaip teigia festivalio rengėjai, programa sudaryta reaguojant į politinius įvykius ir demokratijos procesus tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Filmas "Tyla eteryje" gerai parodo, kokia didelė ir reikšminga šiame procese yra vos vieno drąsaus žmogaus balso galia.

C.Aristegui – viena žinomiausių Meksikos žurnalisčių, 2015 m. paviešinusi tyrimą, atskleidusį tuometinio Meksikos prezidento korupcinius ryšius. Ji buvo atleista iš darbo, o bendrame šalies žiniasklaidos lauke virto persona non grata. Milijonams žmonių, kurie klausėsi C.Aristegui tiriamosios žurnalistikos radijo laidų ji buvo šalies sąžinės balsas, kurio užtildymas sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą ir tapo ryškiu to laikmečio žodžio laisvės suvaržymo ženklu.

Filmo režisierė Juliana Fanjul dažnai klausydavosi C.Aristegui radijo laidų ir buvo viena iš daugybės jautusių pyktį žurnalistei netekus darbo. Teisingumo siekimas ir į tuometinę korumpuotą šalies valdžią nukreiptas pasipiktinimas tapo pirminėmis šio filmo inspiracijomis. Teisingumas kaip siekiamybe yra ir šio filmo pagrindinė tema: teisingumo šio filmo pradžioje reikalauja žmonės, protestuodami prieš neseniai įvykdytą žurnalisto nužudymą bei kitus rezonansinius ir neišaiškintus nusikaltimus šalyje.

Meksiką šitų faktų kontekste filmo kadrai parodo kaip prietemos ir rūko gaubiamą vietą, fone per radijo triukšmus ataidint diktorės balsui. Tai C.Aristegui balsas, kuris atskleidė "korumpuotos sistemos mechanizmus, valdant vienai politinei partijai daugiau nei 70 metų".

C.Aristegui tęsė darbus, ji savarankiškai įkūrė nepriklausomą internetinį žiniasklaidos portalą, kuriame toliau viešino kartu su kolegomis atliktus tyrimus. Žurnalistai sulaukdavo vis naujų grasinimų, įsilaužėliai iš jų biuro išsinešė kompiuterius su duomenimis. Nors viską užfiksavo stebėjimo kameros, kaltieji taip ir nebuvo surasti. Filme matome, kad Meksikos valdžia miestuose įrengė daugybę stebėjimo kamerų, tačiau jos skirtos ne piliečių saugumui užtikrinti, o tokių nepaklusnių individų, kaip C.Aristegui, sekti ir represijoms vykdyti. Nors filmas koncentruojasi išimtinai į vieną atvejį, reprezentuojantį medijų laisvės situaciją šalyje, režisierė, kurios balsą kartkartėmis girdime už kadro, įspėjamai primena meksikiečių poeto Octavio Pazo žodžius: "Visuose totalitariniuose režimuose persekiojimas prasideda nuo atskirų individų, kol palaipsniui taikiniu tampa kiekvienas."

Nors ir ganėtinai glaustas, filmas yra informatyvus. Stebint konkrečią politinę situaciją Meksikoje, žvelgiant į sistemingą žiniasklaidos suvaržymą ir persekiojimą, galime matyti visų kitų diktatoriškų, korumpuotų santvarkų elgseną. Tą patį matome vykstant ir šiandien visai šalia Lietuvos: Rusijoje, Baltarusijoje. Suvaržymo, kaip ir pačios diktatūros, lygis gali skirtis, bet žodžio laisvė yra visų režimų priešas. Diktatūrų santykis su žiniasklaida dvejopas – siekiama nepaklusniųjų sunaikinimo ir visiško užvaldymo, paverčiant savo propagandospriemone. Tai pabrėžia ir filmo režisierė: "Jų doktrinos subtiliai įsibrovė į mūsų namus: Televizija ir Partija. Partija ir Televizija" – įprastas duetas.

Dokumentinis filmas ne tik stebi įvykius, bet ir kuria gyvą portretą. Tačiau tai nėra pagrindinės veikėjos – žurnalistės Carmen – išsamus, detalus portretas. Filmo herojė neatveria jausmų prieš kamerą, mes netgi ir nesužinome, bent jau tiesiogiai, iš jos pačios lūpų, tikrųjų motyvų, skatinančių ją dirbti šį rizikingą darbą. Kita vertus, filmas ir nesiekia pristatyti jos biografijos, režisierė viename interviu yra sakiusi, kad privataus C.Aristegui gyvenimo neviešinimas buvo viena filmo sąlygų. Nors buvo juntamas postūmis atskleisti privačią žymios žurnalistės gyvenimo pusę, tačiau, pasak režisierės, pats filmas judėjo kita linkme.

Filmas nepalieka abejonių, kad C.Aristegui darbo ir gyvenimo variklis yra tiesos paieškos. Todėl šį filmą galima pavadinti ir pačios nepriklausomos žurnalistikos profesijos portretu, profesijos, kurios esmę sudaro nuolatinis tiesos siekis.

Žodžio laisvė, jos išsaugojimas – demokratijos konstanta. Tačiau vien to negana. Filmo "Tyla eteryje" atvejis gerai iliustruoja, kad ši laisvė nėra ir negali veiksmingai egzistuoti pati sau, kad negana vien pažado rūpintis ar saugoti šią teisę. Tam, kad žodžio laisvė tikrai egzistuotų ir išliktų tiriamosios žurnalistikos pavidalu, reikia tokių žmonių kaip C.Aristegui, kurie sugeba ne tik žodžio laisvę naudoti, bet ir savo darbu ją išsikovoti ir iškovoti ją kitiems. Filme gerai matome, kad ši kova priklauso ne tik nuo asmenybės ryžto ar talento, bet ir nuo kainos, kurią žurnalistas pasirengęs sumokėti, baimių ir grėsmių kiekio, kurį numatyti, tiesą sakant, neįmanoma. "Ar esi pasiruošęs numirti dėl savo darbo?" – sunkiai atsakomas klausimas, kurį žurnalistams užduoda režisierė.

Net ir pasikeitus politinei valdžiai šalyje, C.Aristegui ir jos kolegų situacija išlieka neužtikrinta. Filmas neturi aiškios pabaigos, kaip ir veikiausia nėra ir nebus pabaigos bandymams nutildyti nepatogų laisvės balsą. Filmo pasikartojantis vizualinis simbolis – judėjimas ilgu virš miesto pakilusiu tiltu, kuriuo lėtai kartu su heroje ir filmavimo komanda judame iš demokratijos sutemų į kitą, galbūt šviesesnę pusę.