Lietuvių dailininkas Stasys Eidrigevičius tapo prancūzų režisieriaus dokumentinio filmo-pasakos apie vyrišką uzbekų žaidimą herojumi.

Pristatydami filmą "Buzkaši – stepių daina" Lietuvoje lankosi prancūzų režisierius bei scenaristas Jacques Debsas bei vienas garsiausių užsienyje kuriančių lietuvių menininkų S.Eidrigevičius. Pirmadienį, spalio 12 d. 18 val. po filmo peržiūros Vilniaus "Pasakos" kino teatre vyks susitikimas su šiais menininkais.

Grafikas, plakatininkas, knygų iliustratorius, scenografas Uzbekistane nufilmuotoje dokumentinėje pasakoje vaidino save – keliaujantį dailininką. Filmuojant Prancūzijos ir Uzbekistano bendros gamybos juostą, parodytą Tarptautiniame Kauno kino festivalyje, S.Eidrigevičius tapo žiauraus vyriško uzbekų žaidimo buzkaši, kai rungiamasi dėl paskersto ožio kūno, liudytoju. Tuo tarpu J.Debsas tvirtino, kad "Buzkaši – stepių daina" filmavimo aikštelėje lietuvių dailininkas sukūrė tikrą šedevrą.

"Stepėje gyvenome kareiviškomis sąlygomis", – pasakojo Lenkijoje gyvenantis ir kuriantis S.Eidrigevičius.

– Kaip patekote į šį filmą?

– Filmuotis pakvietė režisierius. J.Debsas mane išprovokavo, kad juostoje uždainuočiau lietuviškai – atlikau vieną liaudies dainos fragmentą. Kurdamas tikrai nedainuoju. Bet bent vieną liaudies dainą reikia mokėti.

– Papasakokite plačiau apie tradicinį uzbekų žaidimą, tapusį filmo ašimi.

– Uzbekiškai "buz" reiškia ožio kūną, "kaši" – griebk. Juosta remiasi meilės trikampiu. Iš dviejų jaunikių vyro neišsirenkanti Mohabat nusprendžia tekėti už to, kuris nugalės buzkaši varžybose. Tai yra literatūrinis siužetas – realybėje tokio trikampio nebuvo. Mohabat filme vaidina jauna uzbekų dainininkė, besirungiančius jaunikius – garsūs jojikai. Ruošiantis žaidimui, ožiui nukertama galva, kojos. Dėl šio mėsos maišo rungiasi dviejų varžovų vadovaujamos raitelių komandos. Laimi ta komanda, kuri su ožio kūnu apjoja visą ratą aplink varžovus. Nugalėtojui atitenka merginos ranka, geras žirgas ar aukso gabaliukas.

– Ar šį žaidimą uzbekai žaidžia ir dabar?

– Anksčiau tai buvo gyva tradicija, dabar tai yra žaidimas, žaidžiamas per vestuves. Brutalus žaidimas. Prieš tai jie ir geria, ir žolyčių panaudoja – žaidžia apimti azarto, beveik įsiūčio. Filmavimo aikštelėje pastele nupiešiau dešimties metrų ilgio, metro aukščio piešinį. Jame atsispindi filme papasakota istorija. Kasdien kažką piešiau – portretą, erelį, mešką, burtininkę, vandenį ar stepę. Netrukus šis piešinys keliaus į Balstogės muziejų. Nėra taip paprasta jį eksponuoti. Per filmo premjerą Prancūzijoje norėjome jį eksponuoti vienoje Paryžiaus galerijų, tačiau piešinys dėl savo išskirtinio ilgio į galeriją netilpo. Į Lietuvą jį tikiuosi atvežti kitais metais.

– Kokie ryškiausi prisiminimai iš Uzbekistano stepių?

– Įdomiausi man buvo žmonės, jų ryšys su arkliais. Sakyčiau, kad pagrindinė filmo mintis yra netgi ne žmogiškas meilės trikampis, o vyro meilė arkliui. Arklys jam – didžiausia brangenybė, jis juo dirba, keliauja ir pasišneka, o gyvūnas savo ruožtu jam absoliučiai paklūsta. Su vietiniais labai susidraugavau. Pastebėję, kad juos piešiu, prieidavo, prašydavo, kad juos nupieščiau.

Kaip dailininkui man didžiausią įspūdį paliko molio spalva. Atrodo, vien molį mačiau – ir medžiai, ir žmonių veidai buvo tos pačios molio spalvos. Stebėjau, kaupiau įspūdžius. Mano kūriniuose jie dar tik išsilies.

40 dienų, kol buvo filmuojamas filmas, mūsų gyvenimo sąlygos buvo kaip kareivių. Gyvenome stepėje – turėjome susitaikyti su dulkėmis. Juostoje filmuota burtininkė būrė ir man – palaižė, vandeniu apipurškė, šaukštu padaužė, davė vandens atsigerti. Atsigėriau, bet paskui susirgau, kurį laiką negalėjau filmuotis. Filmavimo pabaigoje ir Jacques susirgo. Gydėmės prancūzų žurnalistų atvežtais vaistais.

– Esate išbandęs nemažai meno sričių. Kurios srities menininku tenka prisistatyti dažniausiai?

– Prisistatau tiesiog menininku. Daug meno sričių esu perėjęs – plakatas, iliustracija, miniatiūra, piešiniai, scenografija. Taip pat fotografuoju, truputį režisuoju, truputį vaidinu. Man nesvarbu, koks įrankis – pieštukas ar fotoaparatas, svarbu padaryti iš to mažytį stebuklą arba kažką tokio, kas vadintųsi menu.

– Parodose jūsų kūryba dažniausiai pristatoma kaip Lietuvos ir Lenkijos menininko. Kurios šalies atstovu jaučiatės pats?

– Dviejų šalių įrašas prie mano kūrybos yra teisingas. Kalbu dviem kalbomis, jau 30 metų gyvenu Lenkijoje. Tai, kad atstovauju dviem šalims, šiandieniniame meno pasaulyje nėra retenybė. Esu laisvas menininkas, kuriu ne tik Lenkijoje. Į Kauną atskridau iš Liono. Vienam šio miesto teatrų sukūriau plakatus visiems šio sezono spektakliams. Prieš tai buvau Japonijoje. Iš Lietuvos grįšiu į Varšuvą. Ten "Studio" teatre esu pastatęs spektaklį "Medinis žmogus". Tai – lyg ir mano biografija. Medį labai myliu, kaip ir Lietuvą.

– Be ko nekeliaujate?

– Be pieštuko. Neseniai skridau į Japoniją. Šalia manęs sėdėjusi japonė žvilgčiojo į mane kaip į keistuolį – visas dešimt skrydžio valandų piešiau, pripiešiau visą sąsiuvinį. Niekada nežinai, kada ateis įkvėpimas. Todėl pieštuką nešiojuosi visada.

– Su kokiais jausmais atvykstate į Kauną?

– Kaunas – svarbus mano kūrybinės biografijos miestas. Čia baigiau Stepo Žuko technikumą (dabar – Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas). Čia studijuodamas ieškojau atsakymo į klausimą, kas yra menas. Studijavau taikomąjį meną – tuo metu tai buvo daugiausiai liaudiškų ornamentų kopijavimas, stilizavimas ir dėjimas ant piniginės ar knygos viršelio. Abejojau, ar tai jau menas. Eugenijus Kazimieras Jovaiša man dėstė kompoziciją. Ant mano eskizo E.K.Jovaiša tik brūkštelėjo kažką, ir nuo to brūkštelėjimo pradėjau suprasti, kas yra fantazija, kūrinys, o ne liaudies meno pakartojimas.

Iš S.Eidrigevičiaus biografijos:

Gimė 1949 m. liepos 24 d. Mediniškiuose Pakruojo rajone.

1968 m. baigė S.Žuko taikomosios dailės technikumą Kaune.

1973 m. baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą.

Nuo 1980 m. gyvena Varšuvoje.

Sukūrė daugybę tapybos, grafikos lakštų, ekslibrisų, plakatų, miniatiūrų, knygų viršelių, iliustracijų knygoms. Surengė per 100 personalinių parodų įvairiose šalyse, yra įvertintas aukščiausiais apdovanojimais už knygų iliustracijas, grafikos darbus, plakatų meną Lenkijoje, Ispanijoje, Suomijoje, Japonijoje ir kitose šalyse, jo kūrinių yra įsigiję įvairių šalių muziejai. Kuria performansus, menines akcijas, instaliacijas.

Sukūrė unikalių dailės žanrų – kaukių ir vadinamųjų sielvartų (smutki). Stato mini spektaklius ir pats juose vaidina. Varšuvos teatre "Studio" pastatė spektaklius "Baltas briedis" (1993), "Medinis žmogus" (2007).

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2001), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius (2000), pelnęs nemažai tarptautinių apdovanojimų įvairiose tapybos, grafikos ir kitų meno žanrų parodose.