Artėjant Šv.Valentino dienai, kuri tiesiog neįsivaizduojama be gėlių, žinomą floristą M.Gvildį kalbinome ne tik apie jo profesijos subtilybes, bet ir apie širdį virpinančias mintis, kurias dažnai norima išsakyti šiuo menu.

– Floristo profesija atrodo gan neįprasta, mįslinga, reikalaujanti ypatingo kruopštumo ir sugebėjimų. Kaip atradote savo talentą šioje srityje?

– Mįslinga, ypatingų sugebėjimų ir pavydėtino kruopštumo reikalaujanti profesija visai neatrodo tokia tiems, kurie iš neturėjimo kuo užsiimti, o kartais ieškodami greito uždarbio ar laisvalaikio pramogos pasiryžta išmėginti save floristikoje. Dažnai susidaro įspūdis, kad šiandien floristu gali būti kiekvienas. Floristas juk ne chirurgas, atsakomybė menka, net jei augalą pasodinsi ne šaknimis į žemę, o lapais. Gėlės jau savaime yra gražios, todėl net nevykusi puokštė ar kompozicija neįgudusiai akiai gali atrodyti labai patraukli. Džiaugiuosi, kad prieš 21 metus, kai pasukau floristo keliu, ši profesija buvo vos atkeliavusi į Lietuvą. Tuomet ją rinkosi patys drąsiausi ir tikrai kūrybiški žmonės. Ypač didelė retenybė buvo gėles komponuojantys vyrai. Mano pasakojimas apie karjeros pradžią galėtų prasidėti žodžiais kaip ir daugelio mano kartos floristų: "Aš visai nesiruošiau būti floristu." Dirbdamas šokio teatre "Aura" laisvu metu uždarbiaudavau pristatydamas puokštes apsirengęs husaro uniforma, vėliau pradėjau komponuoti tai, ką pristatau. Ir štai jau 20 metų aš – floristas (šypsosi).

– Ar šiai profesijai reikalingas specialus išsilavinimas, žinios? Galbūt pakanka tiesiog talento ir užsispyrimo?

– Užsispyrimas padeda skleistis talentui. Žinoma, ir be specialaus išsilavinimo galima pasiekti stulbinamų rezultatų. Vis dėlto net ir tokiu atveju neapsieinama be mokytojo. Tebūnie jis kaimo kalvis ar stalius, ar vidurinės mokyklos fizikos mokytojas. Visuomet talentas suras iš ko mokytis. Todėl vienareikšmiškai sakau, kad be tų mokslų, kurių aš mokiausi, nebūčiau tapęs toks, koks šiandien esu. Metus pažaidęs su gėlėmis ir jų pristatymu į namus, aš išvykau į Maskvą mokytis ten veikiančioje šveicarų floristikos mokykloje, vėliau vykau į Šveicariją pas didžiausią šių laikų floristikos mokytoją Peterį Hessą. Mokausi ir šiandien.

– Ar floristikoje galima pastebėti kiekvieno menininko išskirtinį braižą, kūrinių stilių? Kaip apibūdintumėte savąjį?

Mano braižas – natūralumas ir pagarba gamtai. Mano draugystė su gėlėmis – tai draugystė su gamta.

– Ko gero, kiekvieno menininko siekiamybė – kad būtų atpažintas pagal darbus. Tie, kurie kuria suvenyrinius paveikslėlius iš gintaro dulkių, floristai, komponuojantys įprastas komercines puokštes, kaip ir daugybė kitų amatininkų, besistengiančių išmaitinti šeimą, yra pogrindžio menininkai, pirmai progai pasitaikius jie gali nustebinti išskirtiniais kūriniais. Ir tokių dauguma visuose menuose (šypsosi). O savitas braižas ir atpažįstamumas pasiekiamas, kai esi talentingas ir užsispyręs. Dažniausiai tai ne pats patogiausias ir lengviausias kelias. Tačiau tai neišvengiama menininko siekiamybė. Perteikti naujai, aktualiai ir nuoširdžiai – tai net pareiga. Mano braižas – natūralumas ir pagarba gamtai. Mano draugystė su gėlėmis – tai draugystė su gamta. Draugystė ir bendrystė.

– Kas jus įkvepia kurti?

– Mane įkvepia gamta. Žmogus – taip pat gamtos dalis, tačiau kartais nuo šios dalies aš pavargstu. Tuomet einu į mišką, prie upės, važiuoju į kalnus.

– Kiek užtrunka sukurti vieną gėlių kompoziciją?

– Jei klausiate manęs, kiek laiko įprastai užtrunku sukurti gėlių puokštę iš gatvės atėjusiam klientui, tai atsakau – mažiausiai valandą, o paskui jau viskas priklauso nuo užsakovo įgeidžių. Kartais tenka darbuotis porą ir daugiau savaičių, kad jaunoji būtų laiminga laikydama nuotakos puokštę. Daugelį savo kūrinių floristai, kaip ir kiti menininkai, ilgai nešiojasi širdyje, kuria miniatiūras, modelius, daugybę kartų komponuoja vis tobulindami. Todėl gali pasirodyti, kad viskas paprasta ir lengva... O štai kasmečiame šou "Įkvėpimo naktis" demonstruoju tai, kas kaupėsi metų metus. Bet jei, neduok Dieve, kas įremtų šautuvą į kaktą, tai kompoziciją padaryčiau per tokį trumpą laiką, kad ir Rūta Meilutytė būtų sužavėta (juokiasi).

– Kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena?

– Dušas, puodelis kavos, cigaretė… Susikaupimas. Saulės pasitikimas, puodas arbatos, elektroninio pašto skaitymas... Taip tikrai neprasideda mano įprasta darbo diena. Neturiu įprastų darbo dienų. Mano rytas tingus ir priklauso man (šypsosi). Pastebiu, kad kiti turi tam tikrų rytinių ritualų. Man tai panašu į kelionę tuo pačiu keliu 150-ąjį kartą. Kai jau nebepastebi daugelio dalykų aplinkui ir esi tik ritualo dalyvis. Man labiau patinka vakaras, kai galiu iš įprastos vietos sugrįžti namo nauju keliu, atrasti, pažinti, nustebti. Įprasta darbo diena mane suveda su naujais žmonėmis, patirtimis. Ypač daug keliauju ir be perstojo atrandu, todėl žodis "įprasta" man netinka. Visuomet įprasta mano darbo dienoje – tai atradimai.

– Kokius augalus šiuo metu mieliausiai naudojate savo kūrybai?

– Šviežius (šypsosi). Iš tiesų mano kompasas – sezoniškumas. Pavasarį mėgstu dirbti su pavasariniais augalais, rudenį su lapais, vaisiais ir uogomis.

– Kokių pastebite naujų gėlių kompozicijų tendencijų? Galbūt dabar mažiau bijoma drąsių, netikėtų sprendimų, derinių?

– Bendra visų menų tendencija – tirpstančios ribos tarp skirtingų meno formų. Drąsa ne tik madinga, bet ir reikalinga atsiliepti į XXI a. iššūkius.

– Galbūt šiuo metu yra tam tikrų floristikos mados tendencijų, kurios jums yra nepatrauklios?

– Ryškiausia ir, mano manymu, pražūtingiausia floristikos ir ne tik tendencija yra šokiruoti, bet ne daugiau. Efektas tapo pagrindiniu kriterijumi. Kad ir kaip liūdna, bet ir tai praeis (šypsosi).

– Vis dar tenka išgirsti, kad lietuvių, palyginti su kitų šalių gyventojais, skonis konservatyvus. Ar tai galima pasakyti ir kalbant apie gėlių kompozicijas?

– Kokias puokštes vieni kitiems dovanoja Lietuvos elitas, galime pamatyti spaudoje pasirodančiuose reportažuose iš įvairiausių švenčių ir vakarėlių. Smalsumo vedamas ir aš pasklaidau žurnalus. Ir beveik kiekvieną kartą nustembu – negi jie nepažįsta nė vieno floristo? O tūlas Lietuvos pilietis visai nekonservatyvus. Atvirkščiai. Taupumas skatina fantaziją ir floristams pakanka iššūkių. Geras skonis – visuomet prabanga. Lietuvoje geras skonis atsiras tuomet, kai žmonėms nereikės durti galo su galu ir jie galės bent kiek oriau gyventi.

Lietuvoje geras skonis atsiras tuomet, kai žmonėms nereikės durti galo su galu ir jie galės bent kiek oriau gyventi.

– Esate dalyvavęs gausybėje floristikos renginių, kai kuriuos jų organizavote ir pats, netgi esate pasiekęs rekordą. Kokie nauji projektai jūsų artimiausiuose planuose?

– Nauji vardai. Tai mano didžiausias noras šiandien. Konkursas visiems jauniems ir nežinomiems floristams. Duokime jiems viską: aikštelę, medžiagas, reklamą, prizus. Tegul nauji, jauni vardai atsiras ne po 50 metų.

– Kokį savo kūrybos momentą pavadintumėte didžiausiu iššūkiu?

– Jis dar ateityje… Jei neminėsime to momento, kai prieš 20 metų  tapau floristu (šypsosi).

– Apie Raudondvaryje vykusį tarptautinį žemės meno festivalį sakėte, kad tai tarsi protestas prieš urbanizaciją ir vartotojišką požiūrį į meną. Kaip, jūsų manymu, reikėtų kovoti su vartotojiškumu?

– Bet kokiam menui reikalingas žiūrovas, kitaip sakant, vartotojas. 7-ajame XX a. dešimtmetyje atsiradęs žemės menas ("Land Art") siekė pakviesti žiūrovą į erdvę, neįprastą meno kūriniui. Objektai dažnai buvo kuriami toli nuo miesto, pavyzdžiui, dykumoje. Žiūrovas, norėdamas pamatyti kūrinį, turėjo leistis į kelionę – tiek fizinę, tiek dvasinę. Žemės meno kūrinio nepakabinsi ant sienos ir neparduosi. Todėl, suprantama, jis neįdomus komercinėms galerijoms.

Festivalis "Land Art Raudondvaris" taip pat neapsieina be žiūrovo. Pagrindinis žiūrovas yra miestelio bendruomenė. Atvykstančiųjų taip pat netrūksta. Bet nemanau, kad žmonės atvyksta vien tik dėl žemės meno kūrinių, jie nori pamatyti dvarą, muziejų, parką ir žemės meną.

Kaip būtų galima kovoti su vartotojiškumu? Sunku pasakyti. Tačiau visi suprantame, kad už tuos pinigus, kurie išleidžiami menams, parke būtų galima pastatyti karuselę, o ne žemės meną. Manau, vienintelis būdas – ugdyti kitokį požiūrį, tai, ką Raudondvario dvaras ir daro įsileisdamas nekomercinį meną į parko erdves.

– Kokias dar idėjas perteikiate savo kūriniais? Papasakokite.

– Pagrindinė idėja, kurią stengiuosi atskleisti savo kūryboje, yra atvirumas. Nebijokime būti atviri.

– Ar dažnai savo kūrinius dedikuojate artimiems žmonėms?

– Dedikuoti puokštę ar kompoziciją iš gėlių nėra taip jau neįprasta. Sveikindami jubiliejaus ar vestuvių proga mes juk dedikuojame gavėjams. Dėdami gėles ant kapo ar prie Laisvės paminklo – darome tą patį. Skirtumas tarp gėlės ir dainos ar eilėraščio tik tas, kad gėlė – labai jau laikina. O mes juk norime ilgalaikių ar net amžinų dedikacijų. Prisipažinsiu, artimuosius ypač retai nudžiuginu gėlėmis.

– Ne už kalnų Šv.Valentino diena. Kokios gėlių dovanojimo tendencijos populiariausios šia proga? Ar gėlės, dovanojamos jaunai merginai ir brandžiai moteriai, turėtų skirtis? Jei taip, į ką vertėtų atkreipti dėmesį?

– Šv.Valentino diena taip ir neprigijo Lietuvoje kaip visavertė šventė. Tiesa, pabrangsta gėlės, ypač raudonos. Taip nutinka todėl, kad gėles perkame Olandijoje. Suaktyvėja pavienių gėlių pardavimas, tačiau puokščių prašoma retai. Dar rečiau tenka puošti erdves, skirtas vakarui maloniai praleisti. Ir visai nepamenu atvejo, kad kuri nors parapija prašytų papuošti gėlėmis bažnyčią. Taigi lieka linkėti lietuviams: būkite romantiškesni, kad ir kiek metų jums būtų, ir patys nustebsite, kiek jumyse fantazijos. Tuomet floristui teliks įgyvendinti jūsų sumanymą ir jis tai padarys su dideliu malonumu.