Pangėja – prieš 300 mln. metų susiformavęs vientisas superkontinentas, kuriam skilus prieš 180 mln. metų, ėmė formuotis vienas nuo kito tolstantys kontinentai. „Pangea“ – tai 12 metų trukęs fotomenininko Edmundo Kolevaičio albumas, kuriame surinkti kadrai iš daugiau nei 20-ies pasaulio šalių, pristatyti publikai Kaune, „Žalgirio“ arenos amfiteatre.

Į klausimą, kas yra tikroji kelionė, kada ji įvyksta, E.Kolevaitis atsako: „Tikrai ne nuvykus į Vakarų Europos šalis. Pabuvimus ten greičiau įvardyčiau pasižvalgymais tarsi po savo kiemą. Tikroji kelionė tuomet, kai patenki į visiškai skirtingą kultūrą, kitokį gyvenimo būdą ir atrandi daugybę dalykų“.

– Ir ką atradote, apkeliavęs šitokią daugybę šalių?

– Kartais pernelyg išskiriame save, kartais net brutaliai niekiname kitus žmones, kitas kultūras ar religijas, tačiau, atidžiau pažvelgus, tampa aišku, kad iš esmės visi Žemės žmonės nesiskiria.

– Kaip atradote tikrosios kelionės skonį? Kokia buvo pirmoji šalis?

– Turint galvoje tą tikrąją, esminę, kelionę, tai – Indija. Į ją nuvykau prieš trisdešimt vienerius metus – tuomet taip pat fotografavau ir grįžęs surengiau nedidelę parodą, tik, žinoma, tai buvo nespalvotos nuotraukos. O viskas prasidėjo nuo persidirbimo – pavargau ir nutariau išeiti atostogų, išvykti į kelionę, kokią nors tolimą šalį. Po to nebuvo metų, kad kur nors neišvykčiau.

– Žinoma, su fotoaparatu?

– Visur važiuoju tik su fotoaparatu. Ir beveik niekur nesutikau priešiškumo, fotografuoti visur galima rasti tinkamą būdą. Išvydau įdomiausių papročių, sulaukiau net pasiūlymo gauti žmoną.

– Išvengėte pozavimo?

– Vengiau, nors kai kada tekdavo mandagiai nuspausti fotoaparato mygtuką, kai žmogus staiga plačiai nusišypso ir iškelia du pirštus – ši stereotipinė poza ypač persekiojo Japonijoje. O, tarkim, Afrikos, Etiopijos žmonės net nemoka pozuoti. Jie tokie ir yra – arti gamtos, nesuprantantys, kam reikalingas šaldytuvas: juk pasirenki šaknelių, pasiskini žolelių, sugauni kokį aplink bėgiojantį paukštį ar žvėrelį ir išsikepęs suvalgai, kam dar tas šaldytuvas? Ten būnant sunkiausia suprasti, kodėl bandoma tuos žmones civilizuoti, jie – laimingi, nes yra savo prigimtinėje aplinkoje, o jos netekę sutrinka, net tampa agresyvūs, nes praranda patys save.

Nesistengiau specialiai fotografuoti, kaip kažkas kenčia, kur baisu ar šlykštu, nes dažnai tik mūsų, civilizuotų piliečių, akimis žvelgiant, atrodo, kad, tarkim, kokia nors Afrikos gentelė gyvena blogiau. Suteikdami jiems savus patogumus, mes nepadarysime jų laimingų, netgi atvirkščiai – tai dabar, gyvendami savo aplinkoje, jie yra laimingi, o mes, turėdami įvairiausių patogumų, dažnai nemokame džiaugtis.

Mes naudojame šiuolaikines komunikacijos priemones, naujausias technologijas, bet kartu tolstame vienas nuo kito. Tai kas yra laimingesni?

– Vartant albumą „Pangea“, akivaizdu, kad apie keliones, aplankytas šalis jūs kalbate fotografuodamas žmogų, jo veidą.

– Mano nuotraukos, šis albumas – ne apie keliones. Žmogaus veidas yra neišsemiamas, jis nuolat besikeičiantis – tai šios Žemės unikumas. Ir nors mūsų veidai antropologiškai yra skirtingi, jie yra atviri, juose įsirašo viskas, kas būdinga žmogui. Žvelgdami į veidą, mes atpažįstame tai, kas mus jungia, ir galime atrasti Pangėją.

Žinoma, aš turiu galvoje ne žurnalų gražuolių veidus, stabtelėju prie kitokių. Tarkim, Tanzanijoje fotografuojant ten gyvenantį vyrą, jis visą valandą man kalbėjo savo vietine kalba, kurios, aišku, nesupratau, tačiau, galvą guldau, kad jis perteikė savas filosofines įžvalgas, jo veidas man viską savotiškai išvertė į man suprantamą kalbą.

– Tai turbūt ir būtų atsakymas į klausimą, kodėl nefotografuojate Lietuvos?

– Turime puikių fotomenininkų, kai kurie jų – mano mokytojai, o man taip jau supuolė: noras fotografuoti, galimybės ir atsiradusi tema, kurios Lietuvoje nebuvo. Turime pažintinio pobūdžio fotografijų apie svetimas šalis ir jų kultūrą, aš jas skaičiau žmonių veiduose, per juos stengiausi apibendrinti šalį, kultūrą, savąją patirtį. Fotografija nuostabi tuo, kad ji užfiksuoja akimirką, kuri nepasikartoja.

– Į kokią šalį ketinate keliauti artimiausiu laiku?

– Į Indiją. Ten viskas labai pasikeitę nuo to laiko, kai buvau joje, ir į ją labiausiai traukia sugrįžti – per visas tas keliones nemačiau kultūriškai turtingesnės šalies. Kita vertus, dabar įgyvendinu fotografijų sumanymą apie žvejus, žinau, kad ten jų yra ir tas fotografijas galėsiu panaudoti savo kitam albumui.