Apie karo nusikaltimus Svaras kalba be užuolankų ir sako, kad karas po karo turi būti, ir visi, padarę nusikaltimų žmogiškumui, turi būti surasti ir nubausti. „Visi normalūs žmonės jiems neatleis. Nereikia galvoti, kad „nuėmus“ tris pavardes, visiems kitiems bus atleista. Ne“, – įsitikinęs atlikėjas.

– Kodėl kampanijai „Aš nesu Sacharovas, bet...“ pasirinkote frazę: ginu savo šalį ir kalbą?

– Manau, kad kiekvieno šalies piliečio ne tik teisė, bet ir pareiga (beje, įtvirtinta ir Konstitucijoje) yra ginti savo šalį ir kalbą. Tiesiog paraidžiui vykdau tai, ką kiekvienas normalus šalies pilietis turi daryti. Labai nemėgstu dvejonių šiais klausimais, nemėgstu žmonių noro pasirinkti patogią poziciją: „palauksiu, pažiūrėsiu“. Yra geras posakis: „Remk šalį, kurioje gyveni arba gyvenk šalyje, kurią remi“. Tokia esmė.

– Ar daug matote tokių žmonių, kurie pasirinko patogią poziciją?

– Mano rate tokių žmonių labai nedaug, bet visuomenėje jų, be abejo, yra. Visada didžioji dalis visuomenės yra tokie „laukėjai“. O jau stipriųjų darbas yra patraukti didžiosios masės dėmesį, priminti žmonėms, ką jie privalo daryti. Iš tiesų, daryti sprendimus yra labai lengva: tiesiog žiūrėk, kam atstovauja viena ar kita jėga, kokius darbus jie daro ir kur visa tai nukreipta. Pagal šiuos kriterijus ir reikia priimti sprendimą. Jei jėga žudo civilius, prievartauja moteris ir šaudo vaikus, nemanau, kad normalus žmogus gali prisišlieti prie tokios jėgos arba pasakyti, kad pastovėsiu nuošaly. Tada reiškia, kad tu juos palaikai ir esi niekas.

Jei jėga žudo civilius, prievartauja moteris ir šaudo vaikus, nemanau, kad normalus žmogus gali prisišlieti prie tokios jėgos arba pasakyti, kad pastovėsiu nuošaly. Tada reiškia, kad tu juos palaikai ir esi niekas.

– Kuo jūs prisidedate prie pagalbos Ukrainai?

– Aš rūpinuosi parama tam tikriems Ukrainos kariuomenės ir krašto apsaugos vienetams. Darau, ką galiu. Iš ukrainiečių renku užsakymus, tada Lietuvoje paimu, ko jiems reikia, ir vežu į Ukrainą. Nuolat važinėju tarp Lietuvos ir Ukrainos.

– Atrodo, kad dabar suaktyvėjo dėmesys pažeidžiamoms grupėms, bet apie žmogaus teises tikriausiai svarbu kalbėti visada?

– Ekstremalių situacijų metu iškyla visos negandos, visuomenės ligos ir jos tampa aktualios. Kai susiduriame su itin grubiais žmogaus teisių pažeidimais, tai tampa labai matoma. Taikos, gerovės metu žmogaus teises imama kelti net juokinguose lygmenyse: vos ne baldų teisių deklaracijos, problemos spalvų lygmenyje ir pan. Kai neturi, ką veikti, visko prisigalvoji.

Visgi net pačiose žiauriausiose karo eskalacijose, esant milžiniškam kiekiui pažeidimų (geriau įvardinkim tiesiai – karo nusikaltimų), sadizmo, ir tam tęsiantis ilgą laiką – žmonės atbunka. Priprantama prie karo, tie karo nusikaltimai nebešokiruoja, pasaulis susigyvena su Bučos nuotraukomis. Tai negerai, nes tokie dalykai mums turi visada užkliūti, būti dėmesio centre, kol nesibaigs. O pabaiga yra ne tada, kai baigiasi karas, bet tada, kai teisingumas būna įvykdytas karo sukėlėjams ir vykdytojams. Karas po karo turi egzistuoti – reikia surasti visus karo nusikaltėlius ir jie turi gauti atlygį, kurio nusipelnė.

Suprantu, kad po karo gal ypatingai norisi užmiršti, bet negalima, nes nebaudžiamumas tvirkina. Tai, kas lieka nenubausta, inspiruoja kitų nusikaltimų atsiradimą ir suvokimą: o gal ir vėl nieko nebus.

– Tikite, kad bus nubausti visi, padarę karo nusikaltimus?

– Taip. Emocijomis dalinasi visas pasaulis (ir džiaugiuosi dėl to), bet tuo pačiu metu profesionalai tyliai dirba savo darbą. Yra karinė prokuratūra, civilinė prokuratūra, tarptautinės organizacijos. Jų darbas – tokių dalykų paieška. Jau dabar visos pavardės ir vardai yra žinomi, klausimas, kaip tie žmonės bus surasti ir kaip jie sulauks atsakomybės. Gal gyvenant Rusijoje, po geležine uždanga, jų vienintelė bausmė bus, kad jie negalės išvažiuoti. To kaip ir nepakanka.

Visi normalūs žmonės neatleis.

Visgi, žmonės nepamirš ir neatleis. Net tie žmonės, kurie tiesiogiai nepaliesti to karo, nepraradę savo artimųjų žiauriausiais būdais ir aplinkybėmis. Visi normalūs žmonės neatleis. Nereikia galvoti, kad „nuėmus“ tris pavardes, visiems kitiems bus atleista. Ne. Tie, kurie pritarė, kurie nesipriešino, jie irgi įdėjo indėlį, ir to reikia nepamiršt.

– Štai Andrejus Sacharovas, gyvendamas Maskvoje, priešinosi sovietų režimui, kritikavo valdžią, karą Afganistane ir kitus dalykus. Kiek tokių disidentų dabar likę Rusijoje?

– Nežinau, nenoriu spekuliuoti. Su Rusija nepalaikau jokių ryšių, esu iš tų žmonių, kur net nelabai gali į Rusiją įvažiuoti. Sprendžiu tik iš to, ką matau socialinėje medijoje. Stebiu tuos, kurie garsiai kritikuoja valdžią, išsako savo nuomonę. Kartais net stebuklų būna. Tas pats Aleksandras Nevzorovas, kuris 1990-ais metais pas mus atstovavo totalitariniam režimui, kūrė filmus liaupsinančius Sąjūdžio smogikus, snaiperius ant stogų,  dabar apsivertė ir yra aršus Vladimiro Putino kritikas, daug rašantis apie karą Ukrainoje.

Bet Rusijoje pasigendu jaunų, valdžią kritikuojančių žmonių, tokių, kurie vadintų daiktus tikrais vardais, ne sakančių, kad yra už taiką. Reikia tiksliai įvardinti, kad vyksta karas, kad Rusija neteisėtai įsiveržė į kitos šalies teritoriją, kad tai turi būti nutraukta, o V. Putinas nuteistas. Tokių dalykų trūksta.

Organizatorių nuotr.

– Kas jums pirmiausiai ateina į galvą išgirdus Andrejaus Sacharovo pavardę?

– Na, jis tikrai darė darbus, o ne vien kalbėjo. Virtuvinių politikuotų sovietmečiu buvo labai daug. Dabar Rusijoje, manau, yra panašu – virtuvėje visi politikuoja, kalba, bet tu išeik į viešumą ir tai pasakyk garsiai. Sacharovas nebijojo tai padaryti, vadinasi, buvo didis žmogus. Juk bet kokio žmogaus neapdovanoja Nobelio taikos premija, bet kokio žmogaus vardu nepavadina gatvių, skverų ir aikščių įvairiausiose pasaulio valstybėse. Jis didžio blogio metu didžio žvėries valstybėje darė darbus, kurie rėmėsi tikrumu, nuoširdumu, žmogiškumu ir tiesa – kas yra svarbiausia. Jis vadino dalykus tikrais vardais.

– Atrodo, kad Rusijoje tiesos nedaug belikę. Bet kokia režimui nepalanki informacija pavadinama feiku, masinėse informavimo priemonėse pateikiama iškraipyta informacija.

– Taip, Rusijos žmonės yra išgąsdinti zombiai. Visgi, mano nuomone, tai žmogaus silpnumas, kai jis pasirenka poziciją nebeturėti savo nuomonės, nes taip saugiau ir taip neskauda. Juk labai sunku suvokti, kad tavo broliai, seserys, artimieji yra žvėrys, prievartautojai ir vaikų smaugikai. Labai sunku gyvent su tuo. Todėl jie pasirenka primityviausią pabėgimo formą – išjungia smegenis. Aš tikiuosi, kad daugelis iš jų visgi sulauks atpildo.

– Bet juk Rusijos gyventojų žmogaus teisės irgi pažeidžiamos. Ribojama jų prieiga prie informacijos šaltinių, baudžiama už kitokią nuomonę ir pan.

– Aš suprantu. Ten visada buvo valdžios propaganda, bet juk yra ir opozicija – Nemcovas, kiti. Jei dabar būtų į gatves išėję milijonas rusų kaip tada, kai byrėjo Sovietų Sąjunga (niekas jų tada nesušaudė ir nesusodino), kažkas gal būtų įvykę. Bet jie yra mažadūšiai, be caro – niekaip. Tai vergo genas, ar pavyks jį jiems kada nors išgyvendinti – nežinau. Gailėt vergo nereikia, kadangi jis pats neturi laisvės, nevertina ir kito laisvės. Tai siaubingiausi žmonės, kuriems gavus valdžią, prasideda vagystės, prievartavimai ir žudymai. Vienintelis jų sielos virpulys yra, kai jis gali spręsti kito likimą, nutraukti gyvybę, tada jis jaučia kažką sprendžiąs, nes visą kitą laiką ne jis yra savo gyvenimo šeimininkas, jam nurodoma kaip gyvent, kalbėt, kuo tikėt.

Aišku, tai skaudu, bet man jų negaila. Mes, lietuviai, buvome okupuoti begalę metų, bet nepavirtom žvėrimis ir išlikom kovotojai. Ir mes tai darysim visada, o mes juk maža valstybė, Maskvoje į gatves galėtų išeiti keturis kartus daugiau žmonių nei gyvena Lietuvoje, bet jie bailiai. Žiūrėkime į darbus, ne žodžius. Didžiuojuosi lietuviais (galiu kalbėt tik apie savus), kaip jie veikia vos tik iškilus kažkokiai ekstremaliai situacijai. Pandemija užpuola – mes per savaitę laiko suorganizuojam penkis tūkstančius savanorių. Karas prasideda – mes važiuojam padėti ukrainiečiams. Va čia yra darbai, kokybinis rodiklis, kas tu esi iš tikrųjų. Kaip žmogus, kaip šalis, kaip tauta.

Prie kampanijos „Aš nesu Sacharovas, bet...“ taip pat prisijungė prof. Vytautas Landsbergis, žurnalistė Beata Nicholson, Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius, dainininkė Erica Jennings. Andrejaus Sacharovo centras gegužės 13 d. organizuoja nemokamą koncertą Lietuvoje gyvenantiems ukrainiečiams ir juos globojantiems lietuviams.