Šešiasdešimtmečio proga žinomas teatro aktorius ir režisierius Viktoras Šinkariukas negavo padėkos rašto, premijos, medalio už nuopelnus scenai. Jo vieno kambario bute Kauno centre, Maironio gatvėje, nevyko pokylis. Jis pasijuto nusivylęs, nes pažįstami, atėję jo pasveikinti, atsisakė išgerti.

„Tai koks čia mano gimtadienis, jei jūs negalite baliavoti?!" - sudirgo V.Šinkariukas ir iki dugno išmaukė stiklinę degtinės.

Šiurpi gyvenimo permaina

Dabar jis kitoks. Nebe tas impozantiškas aukštas vyras, vilkintis ilgu paltu, baltais marškiniais, kvepiantis prancūzišku tualetiniu vandeniu, išdidus, įdomus. Anuomet jo išvaizda ir intelektas žavėjo moteris. Šiandien buvusios gerbėjos jį sunkiai atpažintų.

Sukumpęs, susikūprinęs, tarsi besislepiantis nuo aplinkinių. Ilgus, seniai kirptus žilstelėjusius plaukus pridengęs raudona beisbolo kepurėle, net ir per karštį vilkintis megztiniu ir sena, dažais ištepta odine striuke. Neskustas išpurtęs veidas. Ne pats maloniausias aromatas.

Tupėjome vienas priešais kitą ir kalbėjomės viename iš Maironio gatvės kiemų. Vos keliasdešimt metrų nuo Laisvės alėjos, Kauno dramos teatro ir jo namų.
Kalbėtis buvo sunku. Į klausimus, tarsi jų neišgirdęs, kartais jis atsakydavo monologu kita tema.

Vienas kaip paukštis

„Žinai, nelengva po invalidumo, - atsiduso atsirėmęs į raudonų plytų sieną. - Po sumušimo (kalba apie mįslingą 2005-ųjų istoriją, kai kažkas jį nuosavame bute smarkiai sumušė) gulėjau...

Na, ne sanatorijoje, o, berods, Slaugos ir priežiūros namuose. Bet kol perpratau tą sistemą. Visi norėjo su manimi kalbėtis. O, Šinkariukas, stebėjosi. Bet jie labai sunkiai artikuliuoja ir aš nė velnio nesupratau. Ir varo jie savo temas. Sąlygos geros, maistas geras, mane ten mylėjo. Išbuvau žiemužę ir direktoriaus paprašiau išleisti."

Gydytojas juokėsi, kai Viktoras žibutėmis iškaišė visą jo kabinetą. Iš Slaugos ir priežiūros namų V.Šinkariuką išleido, kai atvažiavo pasiimti sūnus Tomas.

„O jis - šaunuolis, - ne be pasididžiavimo sūnų dramaturgą gyrė Viktoras. - Grįžo iš JAV, priimtas į Rašytojų sąjungą, dirba, kuria ir man „cennoje ukazanije" (liet. - vertingus patarimus) dalija."

„Gyvenu vienas kaip paukštis, - prataria V.Šinkariukas. - Ir man patinka. Žinai, kad su Goda (22 metais jaunesnė antroji Viktoro žmona, aktorė G.Piktytė) išsiskyriau... Pastaruoju metu kartais Kazragytė (pirmoji V.Šinkariuko žmona, aktorė Doloresa Kazragytė) užeina. Bet daug su ja man kalbėtis nereikia. Tingiu. Sėdžiu ir tyliu. Mes tiek daug metų kartu atpylėme ir viską išsiaiškinome. Jai su Šinkariuku jauku - jis tylus bičas."

Skyrybos buvo greitos

Viktoras daug kalbėjo apie praeitį - tarsi tai būtų įvykę tik vakar ar prieš savaitę. Ir apie teatrą, ir apie D.Kazragytę, ir apie G.Piktytę.

„Kodėl išsiskyriau su Goda? - ieško, bet neranda kišenėje cigaretės. - Tuoj papasakosiu. Aš naivus, kaip šventas avinėlis..."

V.Šinkariukas lėtai, ilgai pasakoja skaudžią savo skyrybų versiją. „Rotušės aikštėje stovi raudonos, mažos mašiniukės, kuriose sėdi žmonės. Jie išskiria greitai ir pigiai. Neskaičiau dokumentų - brūkšt ir pasirašiau", - kalba jis.

Keturių kambarių bute Kauno Senamiestyje, kur gyveno sutuoktiniai, po skyrybų gyvena Goda. V.Šinkariukas sako, kad jam buvusi žmona parūpino butą Centre.

„Aš norėjau gyventi tik Senamiestyje arba Centre, - paaiškino V.Šinkariukas. -. O Maironio gatvė - mano mėgstamiausia! Man tas butas iškart patiko. Vienas kambarys, vonia, virtuvė."

„Pasakiau: apsišik arba parduok už 150 tūkstančių. Šiandien persikraustau", - pasakojo jis apie trumpas derybas dėl būsto kainos.

Geria ir kalbasi su savimi

Jis puikiai pamena abejas savo vestuves. Antrosios, su G.Piktyte, vyko restorane „Eliza". Balse pasigirsta nostalgija: daug žalumynų, daržovių, lašišos, valgių, gėrimų. „Kad būtų kaip paveiksle! - prisimena savo pageidavimą V.Šinkariukas. - Tačiau po kelių valandų sakau - nežiūrėkite į mus kaip vestuvininkus. Baliavojam!"

Negaliu nepaklausti apie alkoholį. Ar tiesa, ką kalba Kauno centro kavinių padavėjos, aplinkiniai, pažįstami, pagaliau, ką matau savo akimis? Ar tikrai alkoholis nugramzdino aktorių į dugną?

„Aš geriu labai įdomiai, - juokiasi, iškelia didįjį pirštą ir demonstruoja snobišką grimasą. - Ne kaip nors „he, me" kabakuose. Tuoj tau pasakysiu. Nuo mano namų - 300 metrų iki „Maximos". Einu 3 valandas. Pasėdžiu, pakalbu. Nusiperku, kaip mano diedukas sakydavo, košelienos, krienų, Utenos mėsytės, butelį degtinės ir du butelius arba bambalį alaus.

Atitipenu namo, atsisėdu, nusiplaunu rankas, pasiserviruoju stalą kaip fon baronas. Makt 150 gramų, užgeriu alumi. Nejaučiu skausmo, pilvo raižymo.  Pasikalbu su savimi. Kol puslitrio neišgeriu, niekur neinu. Po to prigulu - čia pat lovytė."

„Visi manęs gailisi"

- Ovacijos, gerbėjai, pagarba, dėmesys virto prisiminimais. Jums neskaudu? - žvelgiu į žinomą Lietuvos teatro aktorių, Maskvos Lunačiarskio teatrinio instituto diplomantą, ne kartą pelniusį laureato vardą, sukūrusį dešimtis vaidmenų.

- Visi manęs gailisi. Mano, kad į duobę įkritau, - kalba nežiūrėdamas į akis. - Už invalidumą gaunu dvigubai daugiau nei teatre. Kai išėjau iš ligoninės, daktaras priminė užeiti į Ūkio banką. Maloniai nudžiugau - sąskaitoje apie 7000 litų!

- Viktorai, jūs nemanote, kad krentate žemyn, į dugną?

- Na jo, mane atsimena su ilgu paltu, baltais marškiniais, apsuptą gerbėjų... Dabar taip, bomžiukas esu... Supranti, nėra paprasta. Praradau darbą, antrą žmoną, tapau invalidu. Sunku. Atsikeliu, nueinu į barą. Nusiperku alaus, silkės, išgeriu, daugiau nieko nenoriu.

- Stipriam ir žinomam aktoriui pritrūko jėgų gyvenime?

- Nieko man nepritrūko, - sako kildamas nuo žemės. - Jei atvirai, nenorėčiau grįžti. Mane kviečia ir kviečia. Straksėti nenoriu, nes mano vaidmenys - uch! Juozas Budraitis sakydavo, kaip tu, Viktorėli, atlaikai. Na, galbūt kurti dar galėčiau.

- Ar dėl kažko jaučiate kaltę?

- Viskas per tai... Bet aš 43 metus atidaviau teatrui. Dirbau kaip arklys.

Namai pilni butelių

Jis paprašė cigarečių ir po nedidelių abejonių pasikvietė į namus. Maironio gatve lėtai nusekėme paskui. Kodas ant durų. Aptrupėjusios, skylėtos laiptinės sienos.
„Nereikia, moku atmintinai", - atsisako pagalbos pašviesti mobiliuoju telefonu ir tamsoje įkiša raktą.

Į nosį tvokstelėjo smarvė. Dar neseniai remontuotas, bet jau apleistas butas. Plati dvigulė lova su senokai keista patalyne - viena jos dalis apkreikta laikraščiais, drabužiais.

Iki lovos - siauras takelis tarp tuščių butelių, skardinių. Ant kėdės paberti centai ir tuščia konservų dėžutė. Vargu ar veikiantis televizorius JVC. Jūračio Zalenso paveikslas. Ant stalo - maisto likučiai, neplauti puodeliai, taurelės, stiklinės. Panašiai ir virtuvėje - čia seniai kas plauta ir valyta.

„Apsikuopsiu, susitvarkysiu, užuolaidas pasikabinsiu," - ne kartą žadėjo sau V.Šinkariukas. Bet savo šešiasdešimtmečio proga pažado neįgyvendino.

Viktoras godžiai užsirūko ir ritmingai pabeldžia į lovos kraštą: „Sutartinis kodas. Pas mane eina ir eina. Ir džiaugsme, ir laimėje aplankyti. Sakiau, nereikia daug žmonių. Nupirksiu picerijoje silkės ir vodkės - užteks. Tačiau mano jubiliejaus proga niekas negėrė. Sakau, pasaulio pabaiga! Tai nors aš pats įsipyliau į rusišką briaunotą stiklinę degtinės ir makt iki dugno. Užkandau silkės."

Labai liūdnas šypsnys

Keistas jausmas, prisipažįsta, kai prabundi vienas: „Pramerkiu akis - niekas nervų negraužia. Nueinu į kavos barą. Sutinku pažįstamą: a, už penkių minučių galėsime išgerti."

V.Šinkariukas apsidairo po savo kambarį: medinė drožinėta moters figūra, ant jos pakabinti kryželiai. Vienas kryželis dengia moters akis.  „O čia - myžalai, - rodo į butelius. - Naktį tamsoje sunku nueiti iki tualeto, ten lemputė perdegė."

Kokį savo vaidmenį jis labiausiai vertina ir pamena? Nušvinta akimirksniu. „Ragatkė"!
Kur savo režisuotame spektaklyje vaidino Ilją ir išgerdavo po tris litrus degtinę pakeičiančio vandens.

Pasakoja, kaip atsisakė atlyginimo, nuomojamo buto ir galimybės vadovauti Marijampolės municipaliniam teatrui: „Na, Marijampolė yra Marijampolė..."

Atsisveikinant klausiame, ko jam palinkėti. Spaudžia ranką ir liūdnai šyptelėja: „Košelienos ir 150 gramų... Juokauju..."
Tik kažkodėl norisi ne juoktis, bet verkti.