Jei kas nors gido Igorio Osnačo paprašytų suorganizuoti rimtą akademišką ekskursiją, jis veikiausiai atsisakytų. "Aš net nežinau, kaip tai turėtų atrodyti", – juokdamasis tikino klaipėdietis.

Gidavimą veikiau hobiu nei darbu vadinantis vyras prisipažino, jog savo ekskursijose matyti rūškanus ar liūdnus veidus jam būtų tikra tragedija. Laimė, tokių dramatiškų išbandymų Igoriui dar neteko patirti.

Darbas leidžia "kaifuoti"

"Šis žmogus išmokys Jus džiaugtis ir mėgautis menkiausiomis smulkmenomis, pamatyti, kas plika akimi nepastebima, išgirsti, kas dar niekur negirdėta". Toks atsiliepimas apie I.Osnačą puikuojasi visai neseniai startavusioje jo interneto svetainėje.

"Man patinka žmonėms kurti pramogą, kad jie tam tikrus faktus prisimintų per kokias nors įdomias istorijas, humorą, papokštavimus. Darau tai, kas man įdomu, ir nuo to "kaifuoju". Turiu beribę laisvę kurti, improvizuoti. Tad į gidavimą žiūriu ne kaip į darbą ar pinigų kalimą, o kaip į malonumą, hobį. O jei dar iš to galima gerai uždirbti – šaunu", – plačiai šypsojosi vyras.

Gintaliniu gidu pasivadinęs vyras nė nemirktelėjęs patenkina smalsumą – akivaizdu, kad tai jau tapo "etatiniu" klausimu. Anot pašnekovo, šis vardas neatsitiktinai sulipdytas iš žodžių "gintaras" ir "alus", kadangi Klaipėdos krašto aludarystės bei gintaro gaudymo istorija Igoriui ypač įdomi. Šios temos bene ryškiausiai atsispindi ir jo vedamose ekskursijose.

Liga, vardu nostalgija

Kapitonas, gintaro gaudytojas, elegantiškas ponas "stileiviška" XIX a. laikų eilute. Tai pagrindiniai vaidmenys, į kuriuos pagal aplinkybes chameleoniškai persikūnija I.Osnačas.

"Ši kapitono uniforma – antikvarinė, mano tėvo. Jis Klaipėdoje baigė Jūreivystės mokyklą ir tapo jauniausiu kapitonu – būdamas 27 metų vadovavo daugiau nei 300 žmonių įgulai. Kai pradėjau gidauti, man kilo idėja šį kostiumą panaudoti jūrinės tematikos ekskursijoms. Iki to laiko, kol žmonėms pasakau, kad čia yra mano tėvo uniforma, jie tiki, kad aš esu tikras kapitonas", – šypsojosi pašnekovas.

Igoris prisipažino sąmoningai nenorėjęs sekti tėvo pėdomis: "Tai labai sudėtingas darbas. Be galo myliu jūrą, bet būti svetur po pusę metų, o vos savaitę dvi namuose – ne man, nenorėjau tokio gyvenimo".

Klaipėdietis tvirtino sergąs sunkios formos nostalgija – išvažiavęs iš gimtojo miesto jau po dviejų savaičių ima ilgėtis namų.

Neatpažino net mama

Igoris pasakojo nuo seno puoselėjęs ir kito personažo idėją, kurią įgyvendinti pavyko ne taip seniai.

"Norėjosi, kad ekskursijas senamiestyje vestų autentiškas personažas. Pirmutinė idėja buvo viduramžių gyventojas. Tačiau pabendravęs su istorikais bei etnografais nusprendžiau, kad mūsų senamiesčiui labiau tiktų XIX a. herojus. O kostiumo modelį nusižiūrėjau iš senovinių muziejinių nuotraukų", – aiškino pašnekovas.

Igoris su šypsena prisiminė, jog taip apsirengusio jo nepažino net mama.

"Apie naują idėją namiškiams kurį laiką nieko nesakiau. Kartą vesdamas ekskursiją pamačiau savo mamą, kuri tiesiog atokiau stabtelėjo ir mane stebėjo. Kai vėliau susitikome, ji ėmė pasakoti, kad matė kažkokį įdomų žmogų, kuris vedė ekskursiją. Net kai prisipažinau, kad tai buvau aš, jai buvo sunku patikėti", – juokėsi vyras.

Žemaitiškai dar nepramoko

Pasak Igorio, gidas privalo domėtis viskuo, nes iš ekskursijų dalyvių gali sulaukti netikėčiausių klausimų. Tačiau to toli gražu nepakanka. "Kaip aš galėčiau dirbti šį darbą, jei nemylėčiau savo miesto, savo šalies? Žmonių neapgausi, jie iškart pajus, ar tu nuoširdus, ar ne", – tvirtino pašnekovas.

Rusiško ir ukrainietiško kraujo turintis vyras su šypsena prisiminė, jog mokykliniais laikais anketų grafose, kur reikėdavo nurodyti tautybę, įrašydavo "lietuvis".

"Tiesiog laikiausi nuostatos, kad jei jau gimiau Lietuvoje, vadinasi, ir esu lietuvis", – juokėsi klaipėdietis.

Igoris laisvai bendrauja ne tik lietuviškai ir rusiškai, bet ir angliškai bei vokiškai. "Ir savo vaikams sakau, kad jei turėsi kokią nors specialybę, valgysi duoną su sviestu, o jei mokėsi užsienio kalbų, ant tos duonos turėsi dar ir geros dešros", – aiškino Igoris. Tačiau, kaip juokdamasis prisipažino, iš Žemaitijos kilusios žmonos šnekta jam pasirodė per kietas riešutėlis.

Paklaustas, kaip namiškiai reaguoja į jo mėgstamą darbą, pašnekovas šyptelėjo: "Šeimai įdomus mano užsiėmimas, bet kai pasiūlau dalyvauti ekskursijose, jie nesiveržia – jiems turbūt juokingai atrodo, kaip aš čia taip vaikštau su kapitono apranga ar katiliuku".

Žiguliukais išmalė šunkelius

Igoris prisiminė, jog stimulo gidavimui suteikė po nepriklausomybės atgavimo atsivėrusios sienos. Į Klaipėdos kraštą atvykdavo vis daugiau vokiečių turistų, su kuriais tuo metu "Klaipėdos" viešbutyje dirbusiam vyrui tekdavo nemažai bendrauti. Kai kurie jų įsidrąsindavo paprašyti klaipėdiečio padėti surasti jų vaikystės kaimus, miestelius.

"Su savo žiguliukais esu išmalęs visą Klaipėdos kraštą, turėjau visus senus žemėlapius. Turbūt nėra tokio šunkelio, kuriuo nesu važiavęs", – šypsojosi Igoris, tą laiką prisimenantis kaip neįkainojamą patirtį ir didžiausią postūmį užsiimti gido darbu profesionaliai.

Tuo tarpu profesija, kurią klaipėdietis kadaise įgijo Rusijoje, su gido darbu neturi nieko bendra. Tuomečiame Leningrade Igoris baigė prestižinį Prekybos institutą, kur studijavo visuomeninio maitinimo technologijų organizavimą.

"Mus rengdavo kaip vadovaujantį personalą. Be abejo, mokė ir gaminti – turėjome žinoti viską, kas susiję su visuomeninio maitinimo įstaigomis. Tačiau aš nenorėjau vadovauti, sėdėti kabinete, kilnoti popierius. Man patinka gyvas darbas su žmonėmis", – prisipažino pašnekovas.

Idėjos neleidžia nurimti

Šiuo metu ir uostamiesčio viešbučio "Europa Royale Klaipėda" restorano "San Marino" darbo organizatoriumi dirbantis vyras savo karjerą pradėjo nuo virėjo.

"Tiesiog norėjosi praeiti tą kelią nuo – iki. Kuo daugiau žemesnio rango darbų nudirbsi, tuo daugiau žinosi. Be to, man nepatinka didelės komandos, mėgstu dirbti individualiai – ką padarei, už tą ir atsakei", – tvirtino pašnekovas.

Klaipėdietis prisipažino, jog gali džiaugtis prabanga dirbti tik tai, kas jam pačiam įdomu ir malonu. "Aš savo gyvenime karjeros atsisakiau iš principo, mano prioritetai kiti. Jos su sveikata ir šeima visaverčiai suderinti neįmanoma, tektų ką nors aukoti", – aiškino Igoris.

Vyrą džiugina ir tai, kad kol kas pavyksta suderinti tiek vieną, tiek kitą darbą. Tačiau klaipėdietis prisipažino, jog su kiekvienais metais gidavimui tenka skirti vis daugiau laiko.

"Man įdomu džiuginti, linksminti žmones. Šioje srityje turiu daugiau galimybių tai realizuoti, atiduoti visą savo energiją, kūrybiškumą", – sakė Igoris, prisipažinęs, kad jo galvoje jau sukasi naujų idėjų varikliukas.