Pereiti į pagrindinį turinį

G.Kėvišas: sezonai tik aritmetika

2009-09-25 11:19
Požiūris: G.Kėvišas įsitikinęs, kad teatras turi atliepti visus kultūrinius procesus, kurie vyksta Europoje.
Požiūris: G.Kėvišas įsitikinęs, kad teatras turi atliepti visus kultūrinius procesus, kurie vyksta Europoje. / Gedimino Bartuškos nuotr.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) šiandien skelbia 90-ojo sezono pradžią. Jubiliejus. Tačiau teatro direktorius Gintautas Kėvišas numoja ranka: "Sezonai tik aritmetika. Štai kitąmet operai – 90. Kita kalba."

– Ar tai reiškia, kad uoliems operos mėgėjams 90-mečio proga ruošiate ką nors išskirtinio?

– Tariamės, svarstome. 2010 m. gruodį norėtume susikoncentruoti į operos sukaktį. Ką sugalvosime, kol kas konkrečiai atsakyti negaliu. Manau, tą mėnesį daugiau dėmesio bus sutelkta į operą. Repertuaras turės atspindėti, kad tai – jubiliejus.

Savaime suprantama, bus "Traviata". (1920 m. pirmoji Lietuvoje pastatyta opera buvo Giuseppe Verdi "Traviata" – red. past.) Ar ją rodysime 2010-ųjų gruodžio 31 d., nežinau. Vieni griežtai pasisako už tradicijų laikymąsi, o aš pats nemanau, kad būtina šimtą metų rodyti tą patį spektaklį Naujųjų metų išvakarėse.

Turiu planų, apie kuriuos per spaudos konferenciją pristatydamas naująjį teatro sezoną nekalbėjau. Esu parengęs tam tikrą projektą, tik nežinau, ar pavyks jį įgyvendinti. Viskas priklauso nuo finansavimo šaltinių, o aš orientuojuosi daugiau į privačius rėmėjus nei į valstybės biudžetą. Noriu sukurti tokį finansavimo modelį, kuris leistų parodyti dar vieną operos premjerą kitų metų rudenį.

– Ar rodyti tai, ką per tiek metų sukūrėme, būtų per maža? Publika suprastų – sunkmetis.

– Nuo 2002-ųjų, kai atėjau vadovauti teatrui, pastatėme 40 naujų spektaklių. Kai kartais paskaičiuoji, tai didžiulis laimėjimas. Keletas spektaklių galbūt ir nebuvo labai sėkmingi mūsų teatre, nesulaukė tokio publikos pripažinimo, kokio tikėjomės, tačiau jie buvo būtini, norint praplėsti repertuarą.

Žinoma, metus kitus galėtume išsiversti be naujų pastatymų. Tačiau tai iš esmės sugriautų normalų teatro darbą. Tikrai to nelinkėčiau, nes žlugtų tai, ką esame sustygavę.

Mūsų teatras dirba pagal europinį teatro modelį, orientuojamės į tokio teatro standartus. Per metus turime penkias šešias premjeras: keturias – normalaus, dvi – mažesnio biudžeto. Tai geras tempas.

– Naujo spektaklio atsiradimas lemia kito išnykimą? Štai paskelbėte, kad šiemet pristatysite keturias premjeras, tačiau Wolfgango Amadeus Mozarto operą "Don Žuanas" rodysite paskutinį kartą.

– Man norisi, kad repertuaras būtų įvairus visomis prasmėmis. Kad mūsų teatre skambėtų italų, vokiečių, prancūzų, rusų ir naujoji opera. Šiandien mes visa tai turime. Apie italų operą net nekalbu. Bet šalia jos eina Richardo Wagnerio "Skrajojantis olandas" ir "Valkirija". Turime Richardo Strausso "Salomėją". R.Strausso mūsų teatre iš viso nėra buvę. Turime šiuolaikinius pastatymus, pavyzdžiui, "Meilė ir kiti demonai". Turime prancūzų operą "Žydė", numatyta "Karmen" premjera.

Repertuaras gausus ir įvairus, o galimybės parodyti – ribotos. Žinoma, galėtume rodyti kiekvieną spektaklį po kartą per metus, bet tai būtų absurdiška. Būtina rodyti mažiausiai keturis penkis kartus.

Kai atsiranda W.A.Mozarto opera "Figaro vedybos", matai, kad "Don Žuanas" gal kiek ir "susidėvėjęs", gal ir žmonės nelabai eina. Tada darome pauzę ir po ilgesnių atostogų, parengę naują rinkodaros ataką, vėl pradedame jį rodyti. Tai suveikia. Jei spektakliai teatre parodomi 25–30 kartų, tai jau yra geras rezultatas.

– Skelbiate, kad praėjusio teatro sezono lankomumo vidurkis siekė beveik 100 proc. Skamba neįtikinamai.

– Sakyčiau, tai absoliučiai fantastiškas skaičius. Aišku, ne visuose spektakliuose būna pilnos salės. Tačiau kai kurie pritraukia tiek žiūrovų, kad tenka parūpinti papildomų vietų.

Pavyzdžiui, "Salomėją" statėme jau žinodami, kad ne visi spektakliai pritrauks pilnutėles sales. Tačiau "Salomėja" ir R.Straussas tiesiog privalo būti kiekvieno normalaus teatro repertuare.

Puikiai suprantame, kad Eimunto Nekrošiaus režisuota R.Wagnerio "Valkirija" nėra kasdieniniam vartojimui skirtas kūrinys – juk spektaklis trunka penkias valandas! Savaime aišku, kad į "Valkiriją" eis tik užkietėję "vagneristai". Tai natūralu. Tačiau neįsivaizduoju jokio normaliai dirbančio teatro be vėlyvojo R.Wagnerio.

Peterio Eötvöso opera "Meilė ir kiti demonai" pradėjome naują šių dienų operos liniją. Toliau bus Krzystofas Pendereckis, dar vėliau – amerikiečių kompozitorius Philipas Grassas. Tai yra tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje.

Tokia ir mano teatro vizija. Jis turi atliepti visus kultūrinius procesus, kurie vyksta Europoje. Iš pat pradžių išpažinau Vakarų Europos kultūrines vertybes. Man tai buvo svarbiausia. Tai aš ir darau.

– Ir vis dėlto dar 2001 m. Operos ir baleto teatro lankomumas tesiekė 60 proc. Kas nutiko, kad žmonės taip pamėgo operą?

– Visų pirma mes aiškiai pakeitėme kryptį, pradedant amerikiečių režisierės Francescos Zambello "Skrajojančiu olandu" ir baigiant Chen Shi-Zhengo statyta "Traviata".

Visada troškau, kad teatro repertuaras būtų margas. Kad šalia akademiškesnių spektaklių atsirastų ir modernių. Užtenka peržvelgti mūsų teatre kūrusių režisierių pavardes – visi jie pripažinti pasaulyje. Be jau minėtų vardų, yra ir Davidas Aldenas, ir "Oskarų" laureatas Anthony Minghella, kuris 2006 m. pastatė operą "Madam Baterflai". Visi šios operos pasirodymai sulaukė žiūrovų antplūdžio.

Pagaliau mūsų teatre kūrė beveik visi aktyviai besireiškiantys lietuvių režisieriai: Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas, E.Nekrošius, Dalia Ibelhauptaitė, Jonas Jurašas. Su Rimu Tuminu buvome suderinę ir datą, ir spektaklį, bet dėl užimtumo Maskvoje jis negalėjo statyti.

Teatras lankomas, nes jo repertuare kiekvienas meno mėgėjas gali rasti ką nors sau. Mėgstate modernią, provokuojamą operą – ateikite į "Borisą Godunovą" arba "Salomėją". Tai jums atgrasu? Prašau į "Likimo galią"!


Pristatys keturias premjeras

Lapkričio 20 d. LNOBT kvies į Georges Bizet operos "Karmen" premjerą. Operos teatrų repertuaro aukso fondo spektaklį, prancūzų sukurtą dramą apie aistringąją ispanų čigonę LNOBT stato dirigentas Robertas Šervenikas ir prancūzų režisierius Arnaudas Bernardas.

Vasario 5 d. žiūrovai sulauks žaismingos ir elegantiškos W.A.Mozarto operos "Figaro vedybos" pastatymo.

Kovo 20 d. numatoma vaikiškos operos premjera. Pernai su Kultūros ministerija ir Kompozitorių sąjunga paskelbtą vaikiškos operos konkursą laimėjo Jono Tamulionio opera "Bruknelė". Šią operą vaikams statys režisierius Gytis Padegimas.

Baletas į premjerą pakvies gegužės 21 d. Tai bus Leo Delibes'o baletas "Kopelija", kuriuo prasidėjo lietuviškosios profesionalios baleto trupės kelias 1925 m. Pasak LNOBT baleto trupės meno vadovės Tatjanos Sedunovos, "Kopelija" turėtų būti įdomus, spalvingas, moderniai sukurtas spektaklis, skirtas Lietuvos baleto jubiliejui.


Operos ir baleto teatro kelias

Lietuvos operos meno pradžia siekia XVII a. pradžią. Vos 36 metams praėjus nuo to, kai Florencijoje atsirado operos žanras, 1636 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmų teatre įvyko pirmosios operos – italų dramaturgo Virgilio Puccitelli ir nežinomo kompozitoriaus opuso "Elenos pagrobimas" – premjera.

Nuo XVIII a. antros pusės iki XIX a. muziką, taip pat operą ir baletą, Lietuvoje globojo garsūs didikai Oginskiai, Radvilos, Tyzenhauzai ir kiti – išlaikė artistų trupes.

1785 m. Vilniuje ir Klaipėdoje buvo įkurti viešieji miesto teatrai. Nuo 1795 m. iki XX a. pradžios Vokietijos, Lenkijos ar Rusijos okupuotoje Lietuvoje buvo gniaužiama tautinė kultūra. Didikai, vis labiau slegiami rusų, ilgainiui didesnių teatro ansamblių nebepajėgė išlaikyti, todėl mirė kurį laiką egzistavęs Dvaro teatras.

1854 m. Rotušės rūmuose atidarytas Vilniaus miesto teatras. Čia buvo statomos daugiausia italų, o vėliau ir rusų operos.

XIX a. pabaigoje vyko klojimų vakarai. 1899 m. Palangoje pastatyta "Amerika pirtyje" – pirmasis Lietuvoje viešai lietuvių kalba suvaidintas spektaklis. Jo autoriai – Antanas Vilkutaitis-Keturakis ir Juozas Vilkutaitis.

XIX a. su tautiniu Atgimimu atėjo ir idėja sukurti tautinį teatrą, taip pat pirmąją lietuvišką operą. Jau panaikinus spaudos draudimą, 1906 m. lapkričio 6 d., Vilniuje, dabartinės Nacionalinės filharmonijos salėje, įvyko dramaturgo Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio ir kompozitoriaus Miko Petrausko operos "Birutė" premjera. Tai buvo pirmoji lietuviška opera.

1918 m. buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, tačiau lenkams okupavus Vilniaus kraštą, laikinąja sostine tapo Kaunas, jis sutelkė pažangiausius kultūros ir mokslo žmones. Todėl čia 1920 m. ir įsikūrė Operos ir dramos vaidykla. Pirmasis spektaklis – Giuseppe Verdi "Traviata".

1922 m. pradžioje vaidykla buvo valstybinė. 1925 m. baleto trupė atliko pirmą savarankišką spektaklį – Leo Delibes'o "Kopelija".

Vokietijai okupavus Lietuvą, 1941 m. pabaigoje Vilniuje buvo įsteigtas operos teatras.

Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, operos teatras buvo atskirtas nuo dramos ir 1944 m. pavadintas Valstybiniu operos ir baleto teatru. 1948 m. jis iš Kauno buvo perkeltas į Vilnių.

1974 m. teatras perkeltas į naujus rūmus – ten, kur dabar ir įsikūręs Operos ir baleto teatras.

Nuo 1998 m. teatras vadinamas Nacionaliniu operos ir baleto teatru.

2003 m. teatras įstojo į prestižines tarptautines meno organizacijas – asociaciją "Opera Europa" ir ISPA (Tarptautinė atlikėjų menų draugija).

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų