Aktorystė suteikia emocijų, adrenalino. Tačiau Kauno kamerinio teatro aktorė Edita Niciūtė kitokį, gal net didesnį, malonumą patiria kaime – vairuodama traktorių ar kombainą, vaikščiodama basa po bulvių lauką ar sodindama agurkus.

Atranda naujų bruožų

Savo trisdešimtmetį Edita sutiko teatre – vaidindama pagal Marguerite Duras kūrinį pastatytame režisieriaus Ramūno Abukevičiaus spektaklyje "Hirosima, mano meile". E.Niciūtė, atlikdama vieną iš dviejų pagrindinių vaidmenų, įkūnijo prancūzaitę aktorę.

"Po to kukliai švenčiau draugų rate. Man didžiausios šventės – Kalėdos, Kūčios, Velykos. Su alkoholiu esu susipykusi – įdomiau stebėti kitus vartotojus, – nusijuokė Edita. – Laisvalaikio mieste neįsivaizduoju be pokalbių su draugais, roko, džiazo koncertų ir parodų. Kaime atsipalaidavimas visiškai kitoks."

Utenos rajone, Pavenčiuose, prie Virvytės ir Ventos upių santakos, gimusi Edita išmoko gerai plaukti jau pirmoje klasėje. Prie upės virte virė jos gyvenimas. Vis dėlto labiau už vandenį E.Niciūtė myli žemę.

Kam jai prireikė aktorystės? Prožektorių šviesų, dėmesio trūkumas ar noras įveikti kompleksus?

"Tai suteikia emocijų, adrenalino, savyje atrandu giliai tūnančių bruožų – aštrumo, drąsumo, įžūlumo, nes daug įdomiau vaidinti ryškius personažus – ne gražią princesę, bet piktą raganą, mokytoją, karė kirptais juodais plaukais", – Edita krestelėjo puoselėjamus iki juosmens užaugusius šviesius plaukus.

Oda, kurioje gyvena

E.Niciūtės svajonės apie aktorystę prasidėjo jau nuo mažų kaimiškų dalykų: vasaromis išvežta pas močiutę, ji užsidarydavo tarp avių ir žaisdavo, svajodavo, kurdavo eilėraščius, dainuodavo.

"Avys buvo pirmasis mano teatras ir auditorija, – prunkštelėjo E.Niciūtė. – Pirmoje klasėje tėtis vesdavo giedoti į Bažnyčią, tad scena prie manęs artėjo per gamtą ir sakralumą."
Kol kas svarbiausią savo vaidmenį spektaklyje "Hirosima, mano meile" atlikusi aktorė neslepia, kad pradžia buvo sunki.

"Reikėjo įveikti vidinius savo baubus, kuriuos pastebi režisieriai. Per daug reikalauju iš savęs, esu pernelyg jautri, kartais susikausčiusi, o tai slepiu po kaukėmis, manieromis. Reikia atsipalaiduoti, žvelgti kaip į žaidimą. Kai nepavyksta – apima liūdesys, viskas slysta iš po kojų, o tėvai ragina grįžti į kaimą. Kai pavyksta aktorinė akimirka, kabinuosi į ją ir atkakliai dirbu", – E.Niciūtė pabrėžė, kad jai reikia dar labai daug tobulėti ir aktorystė jai vis dar – egzaminas.

Neturėdama aukščiausio lygio patirties, ji negali teigti, kad vaidindama praranda dalelę savęs. Tik pastebėjo, kad, įpratusi prie sceninio makiažo, kartais kasdienybėje pasidažo pernelyg ryškiai.

Perfrazuojant filmo "Oda, kurioje gyvenu"pavadinimą, aktorė scenoje dar bando išsiveržti iš savo odos: "Dar neatskleidžiau savo rezervų, o išsiveržimas galima per atsipalaidavimą. Todėl man reikia miškų, bulvių, moliūgų auginimo, o ravėjimas – man meditacija ir ramybė."

Bėgimas – kaip meditacija

Taip, kaime ar Viekšnių miestelyje, kur gyvena jos tėvai, ji gali būti be kaukių.

"Mieste kitoks sociumas, dauguma žmonių įsprausti į vaidmenis ir gyvena pagal tam tikrą modelį, – neslėpė Edita. – Kaime žmonės arčiau gamtos, iš jos pasikrauna ir yra tyresni, labiau atlapaširdžiai."

Apie kaimą, kuriame praleidžia visas vasaras, nuoširdi aktorė gali pasakoti ir pasakoti.

Visi kaimynai pažįsta raudonus Editos treningus ir skarelę – aprangą, su kuria ji kasdien po 40 minučių, dažniausiai vakarais, bėgiodavo mišku, nuo miestelio iki kaimo: "Tai man kaip meditacija. Tarsi manęs nebūtų čia ir save stebėčiau iš šalies. Ypatinga justi mišką ir šviečiant saulei, ir lyjant."

Mėgstanti ilgiau pamiegoti Edita kaime tokios prabangos neturi, nes anksti prikelia mama ir ragina ją vežti į turgelį.

"Gyvat, kumel..." – žemaitiškai, bet draugiškai vienas kitam rėžia Editos artimieji.  Tačiau šie žodžiai nepikti, neužgaunantys.

Gležnarankė aktorė sėda į seną kledariuką, kurio pirma pavara neveikia, o ketvirta neretai užstringa, ir važiuoja į darbus.

Duonos lauke nepalieka

"Auginame javus, neretai reikia paskubėti, kol dar pagada – nelyja. Tėtis valgo tepaluotomis rankomis, neužgesindamas kombaino variklio", – mintyse regėdama šį vaizdą E.Niciūtė nušvito.
Kartą liko nenupjautų ir neiškultų miežių plotelis, o kombainas pradėjo klimpti. Jau buvo vėlus vakaras, broliai išvažiavo, lauke liko Edita su tėvais.

"Duonos lauke negalima palikti", – nusprendė nuo ankstyvo ryto iki vakaro dirbęs Editos tėtis ir į rankas paėmė dalgį. Aktorė šyptelėjo: "Jis – toks, iš tikrų lietuviškų šaknų. O mes su mama dainuodamos nešėme miežius iki kombaino kulti. Pravažiuojantieji signalizavo, nes buvo linksma matyti, kai kažkas dar dirba su dalgiu. Baigėme darbą, sulipome į kombainą, o aš, tarsi maža mergaitė, užsilipau ant viršaus, įsikabinau į groteles ir su dainomis grįžome namo. Tokie paprasti dalykai džiugina. Gal mums visiems reikia grįžti prie paprastų dalykų ir atrasti savastį?"

Mergaite, ar čia papuolėte?

Ilgaplaukė grakščiai it stirna bėgiojanti ilgakojė aktorė vairavo ir traktorių, ir kombainą, ir kamazą.

"Kartą kūliau ir kombainu. Labiausiai patinka vairuoti traktorių "T-40", dar – JUMZ. Tiesa, sunkiau pavyksta valdyti modernų brolio "Valtra" – pernelyg daug kompiuterių. Sunku ir su nauju miškavežiu, – nusijuokė E.Niciūtė. – O mieliausiai ir lengviausiai važiuoti su "grebarka" – arkline žoliapjove."

Be makiažo, ilgus plaukus susisukusi ir paslėpusi po vyriška kepure, kledariuku atvažiavusi į miestelio parduotuvėlę kadaise Edita dar stebino pardavėjus.

"Mergaite, ar čia papuolėte?" – išpūtė akis pardavėjas, kai E.Niciūtė paprašė detalės traktoriui.

"O man tai – natūralus ir įprastas dalykas, – nesidrovėjo aktorė. – Važiuojame su tėčiu, mama pro laukus, sustojame, nuskiname kelis rugius, paragaujame, patriname tarp rankų ir sprendžiame, ar jie geri, nesuplėkę. Mane užburia ir žavi tokie iš kartos į kartą iš lietuvių protėvių perduodami dalykai. Jausti rugių kvapą ir būti bulvių lauke kitoks jausmas nei scenoje. Tačiau laukuose – daug didesnė ramybė."

Pavyzdys – tėvas ir dėdės

Kaune ji gyvena viena. Susikuklino, bet prisipažino dar neturinti jaunikio.

"Kai žmonės pakankamai subrendę, jiems sunku eiti paskui kitą. Nors man ne 20 metų, bet kartais jaučiuosi nesubrendusi", – svarstė E.Niciūtė.

Koks turėtų būti jis, kad jie kartu galėtų eiti vienu keliu? Kaip jos tėtis, jo broliai.

"Pirmiausia – kad būtų žmogus iš didžiosios raidės. Žmogiškas, atlapaširdis, vyriškas, padedantis kitiems, atsakingas, mylintis šeimą, su tikrosiomis vertybėmis, – ieškojo žodžių Edita ir neslėpė, kad kartais kaip visos moterys ji nežino, ko išties nori. – Jis turėtų degti aistra savo darbui ir noru tobulėti savo srityje. Nesvarbu, ar tai modeliukų konstravimas, ar ūkininkavimas. Kartais bijau, nors viską geriau palieku spręsti Dievuliui... Bet gal geriau pakalbėkime apie traktorius?"

Taip, jai labai toli iki materialistės. Turbūt todėl ji svaigsta iš laimės parduotuvėje nupirkusi gerų moliūgų sėklų ir didelis azartas apima su mama diskutuojant, ką augins.

Ir didžiausias turtas jai – ne pinigai ar materialinės vertybės, ne darbas, bet draugų ratas – šeima, tėtis, mama, broliai.

Kaimo keistuoliai

Kartais Edita save pernelyg mažai myli ir leidžia deginti išorės dirgikliams, kurie išgaruoja kaime.

"Vaikščiodama bulvių laukuose atsipalaiduoju, – prisipažino aktorė. – Visą vaikystę mačiau tvirtus, atlapaširdžius vyrus. Akyse stovi vaizdas, kai tėtis iškelia iš kombaino didelę detalę ar neša variklius. Mačiau žmones, kurie myli savo darbą, žemę, šalį ir dirba ne dėl pelno. Ir vyresnis mano brolis, kuris gyvena Klaipėdoje, dirba solidų darbą, su malonumu nusivelka kostiumą ir dirba žemės darbus. Malonu pabūti mieste su bohema, filosofuoti iki paryčių, vaidinti scenoje. Tačiau niekas neatstos bėgimo ryte rasa ir jausmo stebint, kaip auga tavo sodinti agurkai, nes tai – taip pat kūryba, kurią puoselėji kiekvieną dieną."

Taip, nusišypsojo E.Niciūtė, kaime yra ir įdomių, keistų herojų. Vienas jų, kaimynas, gyvena su šeima, šunimis ir ožkomis namuose, važinėja savadarbiais traktoriukais.

Kitas, ypač religingas, nepripažįstantis IT, gyvenantis be elektros ir nesušąlantis žiemą, yra tvirtai nusistatęs, kad moterys gali segėti tik ilgus sijonus. Išvydęs Editą su šortais jis nuleidžia galvą ir nereaguoja, kai ji pasiūlo pasivaišinti sriuba.

Trečias, mirus žmonai, atėjo pas Editos artimuosius ir tarė: "Mirė mano boba, duokit pinigų cigaretėms."

"Ir išėjo palikęs namuose mirusiąją. Velionę apgobęs drobule kaimo gatvėmis nešė jaunesnis brolis ir kūno kultūros mokytojas", – nelinksmai šyptelėjo E.Niciūtė.

Dar skrajoja padebesiais

Edita prisiminė kuriozą, kai vaikystėje augino triušius: "Eidavau pas kaimynus ir prašydavau paskolinti patiną. Juokingai skambėdavo, kai dar pasitikslindavau: ar jis sėklingas?"
Tiesa, karvės ji nemelžė, nors vaikystėje kiaules šėrė šimtus kartų ir, prieš važiuodama į miestą, turėdavo gerai išmirkyti rankas.

Gal aktorei reikia grįžti į kaimą, sėsti prie traktoriuko vairo ir ieškoti kaimiečio vyro?

Šeimos rūpestėliu artimųjų kartais vadinama  E.Niciūtė nusijuokė: "Mama ragina grįžti į kaimą. Sako radusi man jaunikį – išsilavinusį, puikų ūkininką, brolio bendraklasį."
Ką mamai atsako Edita? "Išsisuku, kad aš dar skrajoju padebesiais, – paaiškino aktorė. – Ten aš atrandu netikėtumų."

E.Niciūtė: "Jeigu būčiau..."

– Jeigu būtum spalva, būtum...

– ... žemės, chaki spalva. Susimąsčiau, kad pastaruoju metu mano garderobe dominuoja natūralios – samanų, rusvai žalsva, žalia, juoda spalvos. Vasarą mėgstu ryškesnes.

– Jeigu būtum gyvūnas, būtum...

– ... tik stirna! Mane taip ir pravardžiuoja – stirna. Tai gražiausias gyvas matytas gyvūnas. Jaunesnis mano brolis medžiotojas, ir kai namie garuoja kotletai, bijau, kad nebūtų iš stirnienos. Kartą gyvenime, apgaulės būdu, jos paragavau, po to jaučiausi labai blogai. Stirnos beprotiškai grakščios, viešpatie, negaliu atsigrožėti jų judesių plastika, grakštumu ir kartais galvoju – kodėl aš negimiau stirna?

– Jeigu būtum garsia aktore, būtum...

– ... norėčiau būti tik savimi. Neturiu stabų, garbinimo objektų. Neseniai mačiau filmą su latve Vija Artmane – tad tebūnie ji. Televizijos šlovė man tolima. Artimiau – bulvių laukas.

– Jeigu būtum emocija, būtum...

– ... ilgesys. Tai pirmiausiai šovė į galvą. Kažko ilgiuosi. Gal vasaros? Gal vaikystės? Gal kaimo? Gal močiutės? Ilgesys – tai romantika.

– Jeigu būtum žodis, koks būtum...

– Žodis "gerbiu". Mums visiems labai trūksta pagarbos. Nuo politikų iki kaimynų, nuo draugų iki žmonių kasdieniame gyvenime.