Rytoj uostamiestyje svečiuosis ir su klaipėdiečiais susitiks Lietuvos televizijos režisierė, scenaristė, aktorė Galina Dauguvietytė.

Dvasia – kaimo žmogus

Nepaprasta, charizmatiška asmenybė, kurios, atrodo, neslegia nei metų našta, nei gyvenimo negandos. G.Dauguvietytė neslepia savo amžiaus – lapkričiui baigiantis jai sukaks 82-eji. Bet energijos, mokėjimo džiaugtis gyvenimu jai galėtų pavydėti daugelis jaunų žmonių.

Garsios teatro menininkų šeimos atžala (tėvai – Borisas Dauguvietis ir Petronėlė Vosyliūtė) gimė Kaune, daugelį metų gyvena Vilniuje, tačiau save laiko biržiete, o Lietuvos kaimą vadina dvasios atgaiva. Jos tėvas, garsus lietuvių teatro režisierius, kilęs nuo Biržų, prie Nemunėlio Radviliškio turėjo dvarelį. Jame nuo vaikystės iki pat karo ji praleisdavo vasaras. Atgavusi tėviškės žemę, dabar ponia Galina, kai tik gali, vasarą ten vėl nuvažiuoja. „Neapkenčiu kurortų, į paplūdimį ir su pagaliu manęs nenuvarytum“, – yra sakiusi G.Dauguvietytė, kuriai teko atostogauti Prancūzijoje, Vokietijoje, Floridoje, garsiuosiuose Majamio kurortuose. Ji nemėgsta minios, savo dvasia – kaimo žmogus.

Kupinas nuotykių

Kaip reta spalvinga šios nepaprastai kūrybingos moters biografija. Jos gyvenimas visuomet buvo dinamiškas, darbingas, kupinas nuotykių. 1943–1944 metais ji vaidino Žemaičių teatre Telšiuose, 1947–1949 metais lankė Lietuvos dramos teatro vaidybos studiją, 1948–1952 metais vaidino šiame teatre, 1951–1958 metias studijavo Lietuvos konservatorijoje, 1952–1958 metais buvo ansamblio „Lietuva“ artistė, 1960–1989 metais dirbo Lietuvos radijo ir televizijos režisiere. Vyresnioji karta turbūt dar prisimena Lietuvos televizijos serialus – pirmąją lietuvių situacijų komediją „Petraičių šeimoje“ (1964–1972), „Sveika, Irena“ ir TV laidas „Mudu abudu“ (1992–1993 m.), „Mudu abudu ir kiti“ (1993–1997 m.), kurių scenarijų autorė, bendraautorė ir režisierė buvo G.Dauguvietytė. Be to, ji įgarsino daugiau kaip pusšimtį animacinių filmų ir vaidino kine – vaidybiniuose filmuose „Akmuo ant akmens“ (1971 m., režisierius Raimondas Vabalas), „Žaltvykslės“ (1980 m., režisierius Gytis Lukšas), „Žolės šaknys“ (1988 m., režisierius G.Lukšas), „Mano mažytė žmona“ (1984 m., režisierius Raimundas Banionis), „Trys dienos“ (1991 m., režisierius Šarūnas Bartas).

Iki šiol aktorė – tikras lobis įvairioms televizijos laidoms. Žiūrovai neslepia susižavėjimo jos gyvenimiška išmintimi ir humoro jausmu. Neregėto populiarumo susilaukė ir abi G.Dauguvietytės prisiminimų knygos – „Perpetuum mobile“ (2002) bei „Post scriptum“ (2006), išleistos leidyklos „Tyto alba“. Jas su pasimėgavimu skaito ir vyresnieji, ir jaunimas. Visus traukia G.Dauguvietytės pasakojimo maniera – atvira, tiesi, ironiška, negailestinga ir kartu romantiška. Ir niekam nepavyksta jos pamėgdžioti ar bent priartėti.

Be praeities nostalgijos

Praeities nostalgija G.Dauguvietytė neserga: „Man patinka mūsų gražios mergaitės, trumpi jų sijonėliai (kodėl mano laikais tokios mados nebuvo?). Nesu iš tų senų bobelių, kurioms atrodo, kad anksčiau viskas buvo geriau, gražiau. Savo gyvenimu negaliu skųstis. Man buvo atriekta labai gero gyvenimo riekė. Esu optimistė ir šiandien. Neapsileidžiu. Žiūriu, kad būčiau gerai apsirengusi, kad neapaugčiau lašiniais“.

Šventės jai nereikalingos, jos – tik paprastos dienos: „Po vyro mirties nešvenčiu ir Kalėdų, Naujųjų. Mane kviečia, bet noriu pabūti viena. Aš jaučiu vienumos džiaugsmą. Pasakysiu kodėl: visas gyvenimas buvo triukšmingas, minioje. Gal todėl vienatvės nejaučiu, esu laiminga viena parėjusi namo, man jokių svečių nereikia“.

Vienatvė – apmąstymams

Ponia Galina įsitikinusi, kad jai gyvenimo energija duota nuo vaikystės: „Tėvai įdiegė įprotį po pietų pamiegoti. Po pietų visi mano telefonai būna išjungti, manęs nėra namie. Ir visi keturi mano buvę vyrai taip įprato... Vienatvė man – tai galvojimas, ką kalbėsiu susitikimuose su savo skaitytojais. Vienatvė man – tai knygos. Labai daug skaitau, mėgstu istorines knygas. Patinka geri psichologiniai detektyvai – tokie, kuriuos skaitydama galėčiau pamąstyti. Mintys bei sutiktų žmonių atspindžiai gyvena šalia ir prisiminimų ugnimi užgrūdina sielą.“

G.Dauguvietytė labai domisi sportu, nors niekada gyvenime nesportavo: „Nesu krepšinio aistruolė. Mėgstu ne grupinį žaidimą, o asmenybių sportą: kas greičiau atbėgs, aukščiau ar toliau iššoks. Esu pamišusi dėl „Formulės-1“. Žinau, kiek lenktynininkų per 20 metų pasikeitė, ką jie valgo, ką šneka...“

Susitikimas su G.Dauguvietyte – trečiadienį 17.30 val. Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Pempininkų filiale (Taikos pr. 79/81A).