Nors daug kas sako, kad Helovinas – amerikietiška tradicija ir lietuviams nederėtų jos minėti, iš tiesų šios šiurpios šventės šaknys slypi Europos pagonių ritualuose. Pasidomėkime, ką apie ją mano Lietuvos pramogų pasaulio žvaigždės, turinčios mokyklinio amžiaus vaikų.

Mums smagu truputį pakvailioti

Atlikėjai Deivis ir Renata Norvilai

Anot Deivio, jų šeima ne tik per Heloviną yra truputį crazy. "Tik pažiūrėkite į mūsų nuotraukas: ar normalūs žmonės šitaip fotografuotųsi?! Bet mums smagu truputį pakvailioti net ir be ypatingos progos." Renata antrina Deiviui, kad kartais, bet ne kiekvienais metais, Heloviną jie švenčia. Pasipuošia namus voratinkliais, kabančiomis akytėmis, moliūgėliais. O jei tą dieną tenka kur išvykti, tai šventė taip ir praeina tyliai. "Čia daugiau duoklė jaunimui. Mes su Deiviu nelabai tas amerikietiškas šventes švenčiame, tuose kaukių baliuose nedalyvaujame. Visai kas kita vaikai – jiems norisi išsipaišyti, išsimurzinti grimo dažais ir gąsdinti vieniems kitus. Vyresniesiems gal daugiau tradicijos rūpi: visada važiuojame savo artimųjų kapelių aplankyti..." Per šias rudens atostogas Norvilų vaikai planuoja nuvykti pas Klaipėdos senelius, tad Helovinas, anot Renatos, greičiausiai bus atidėtas kitiems metams.

Nežinau, kas gali ją švęsti

Aktorė Asta Baukutė

Asta Baukutė su savo sūnumis Rapolu (12 metų) ir Anupru (10 metų) tokių švenčių nešvenčia. "Tam yra Užgavėnės. Per jas vaikai gali bėgti pas kaimynus paklenčiavoti saldumynų, o mes akcentuojame Vėlines – protėvių prisiminimą." Asta piktinasi, kaip galima juokauti su mirtimi, vaikščioti persirengus giltine. Moteriai neprilimpa ši užsienietiška šventė, iš kurios pelnosi prekybininkai. "Nežinau, kas gali ją švęsti. Gal tie, kam nesinori artimųjų apkabinti? Kas nori prisijaukinti mirtį? Žaisti su ja? Juk ne į moliūgą reikia dėti žvakeles, bet ant savo protėvių kapų…" Astai atrodo, kad vaikai elgsis taip, taip matys darant savo artimoje aplinkoje. "O Rapolui su Anupru aš diegiu visai kitokias vertybės. Tad, jei man ši šventė nepriimtina, argi dėl to aš turėčiau jiems pataikauti?!" Astai kur kas svarbiau, kad artėjant Vėlinėms jos sūnūs nepamirštų paskambinti močiutei (jos mamai), susitikti su pusseserėmis, pusbroliais. Šią lapkričio 1-ąją aktorė su vaikais planuoja kelionę į Klaipėdą pas Astos mamą, dar – Rapolo krikšto tėtį. Klaipėdoje palaidotas ir aktorės tėvelis. Dar Asta sakosi visuomet užsukanti ir į tėvelio gimtuosius Raseinius, kur prabėgo daug smagių jos pačios vaikystės vasarų. Nepamiršta ir Darsūniškio, kur ilsisi jos mamytės mama. "Paminime mirusiuosius ir kartu iškylą į gamtą pasidarome: prisitepame sumuštinių, pasiimame arbatos termosiuką. Darsūniškis yra labai gražus kaimelis prie Nemuno. Tad tomis dienomis mes tikrai nenuobodžiaujame, bet tiesiog akcentuojame kitus dalykus."

Kiekviena diena pas mus – kaip Helovinas

Atlikėjas Andrius Pojavis

Jei atvirai, kiekviena diena dabar pas mus kaip Helovinas.

Neseniai į Lietuvą iš Ispanijos grįžęs atlikėjas Andrius Pojavis su šeima įsikūrė sostinėje. Andrius sakosi dar nežinantis, ar jo dukrelės Amelija ir Alisa šįmet norės švęsti Heloviną. Koją kiša Pojavių šeimos kraustymasis iš vienos šalies į kitą, mat daug daiktų – turbūt ir smailosios dukrų raganėlių kepurės – tiesiog dar likusios kitoje šalyje. Jam pačiam per dukrų atostogas labiau norisi nuvežti jas į gimtąjį Jurbarką, pas senelius, nei rengti persirengėlių vakarėlį namuose. "Jei atvirai, kiekviena diena dabar pas mus kaip Helovinas, – atvirauja jis. – Nes visai neseniai priglaudėme iš kažkur priklydusį juodą katiną." Kai gyveno Ispanijoje, Pojaviai šią šventę švęsdavo. Atlikėjas prisipažįsta, kad ir ant kapų važiuoti jam nelabai norisi. "Mano galva, turbūt svarbiau yra prisiminti mirusiuosius nei visiems masiškai, atėjus tai dienai, lėkti ant kapų. Kita vertus, žinau, kad ne tik lietuviai taip daro. Meksikiečiai irgi labai religingi: lapkričio 1-ąją ir vyną geria, ir valgo drauge su mirusiaisiais. O mes? Gal nuvažiuosime su Izabelita ir mergaitėmis. Žvakutę uždegsime. Kažkaip akys pasiilgo to vaizdo jaukumo – tos plevenančios žvakučių jūros…" A.Pojavis prisipažįsta, kad, būdamas jaunesnis, eidavo naktį į kapines ir žiūrėdamas į tas mirgančias liepsneles giedodavo giesmes, taip bendraudamas su dvasiomis.

Smagiausia – grimuotis veidus

Balerina Sandra Drodvilaitė-Zenienė

Kadangi jaunėlė Sandros dukra Vika (11 metų) sėdi šalia mamos, tai šiai neduoda nė išsižioti. Pleputė pasakoja, kaip kasmet su draugėmis keliauja per visą Kalniečių mikrorajoną, dėvėdamos specialius kostiumus, belsdamos į žmonių duris ir sakydamos tradicinę helovininę frazę: "Pokštas arba saldainis." Labiausiai merginos mėgsta ruoštis ir puoštis, dažytis veidus grimo dažais. Pasak Vikos, jai patinka būti gražiai net ir per Heloviną, tad pernai rengėsi džinės kostiumą, o šiais metais svajoja būti gražia vampyre. Viena bėda, kad COVID-19 viruso akivaizdoje netgi vampyrai privalo dėvėti kaukes, tad Vika išgyvena negalėsianti pademonstruoti baisiųjų vampyrės dantų. "Nenusimink, – guodžia Viką mama, – dantis ir kraują galėsi ant kaukės nusipaišyti." Į klausimą, ar praėjusiais metais buvo tokių žmonių, kurie išvis neatvėrė durų mergaitėms, Vika linksi galvą. "Bet tuomet mes sugrįždavome dar ir dar kartą, ir… jie vis tiek mūsų neįsileisdavo," – prisipažįsta ji. Anot Vikos, per Helovino vakarą galima prisirinkti išties daug saldainių, o kitokios šios šventės reikšmės mergaitė sakosi nežinanti. Įsiterpusi  mama balerina Sandra Drodvilaitė-Zenienė, juokiasi, kad paprastai ji tose baisiųjų kaukių vaikštynėse nedalyvauja – tą dieną šoka teatre. Jai atrodo, kad Helovinas – daugiau vaikų ir jaunimo šventė. Kita vertus, net ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre spalio 31-osios vakarą spektaklis dažniausiai būna teminis: pernai aktoriai vadino "Adamsų šeimynėlę", o šįmet laukia "Džekilas ir Haidas". Vyresnėlė dukra Samanta (16 metų) taip pat mėgsta švęsti Heloviną – tik jau su savo kompanija. Dažniausiai merginos išsipuošia, nusigrimuoja ir linksminasi kurios nors vienos iš draugių namuose, o paskui dalijasi linksmomis nuotraukomis savo socialinėse paskyrose – šimtai patiktukų garantuoti. Anot Vikos, didžiausia jos svajonė – šių metų vakarėliui nusipirkti netikro vampyrų kraujo!

Švenčiame ir namie, ir studijoje

Šokėjai Gintarė ir Tomas Slausgalviai

Kadangi augina dvi dukrytes – Vakarę (7 metų) ir Gabrielę (4 metų), tai Slausgalviai Heloviną švenčia kasmet. Stengiasi namuose sukurti mistišką atmosferą, išskaptuoti moliūgą, drauge pasigaminti patiekalų iš moliūgo. Ypač tą dieną populiari moliūgų sriuba. Kadangi gyvena kotedže, Slausgalviai negali paleisti dukrelių Helovino vakarą saldainiauti: nėra aplink tokios bendruomenės su vaikais. Tėtis juokiasi, kad dukrelės net ir per Heloviną nori būti gražios, tad pernai rengėsi fėjomis, o šįmet jau rezga su mama naujų gražių kostiumų idėjas. Kadangi profesionalūs sportinių šokių treneriai vadovauja dar ir mažųjų šokėjų bendruomenei, tai Helovinas ir studijoje – labai laukiama šventė. "Paprastai tai būna teminis vakaras. Mamos su vaikučiais pasirūpina kažkokiais teminiais valgiais: raganų piršteliais, vorų šlaunelėmis ar vampyrų krauju ir pan. Renkame efektingiausią Helovino kostiumą, mokomės specialų helovininį šokį, kurį šventės pabaigoje šokame pagal vieną Michaelo Jacksono dainą. Tos dainos vaizdo klipe jis pavirsta vilkolakiu…" – pasakoja studijos "Dance4fun" įkūrėjas Tomas Slausgalvis, tądien taip pat persikūnijantis į kokį šiurpų personažą. Jo galva, nieko čia tokio, jei spalio 31-ąją leidžia mažiesiems šokėjams truputį pasilinksminti. Anot Tomo, šiais metais dar nelabai aišku, ar pavyks išlaikyti kasmetinę šventės tradiciją. Bet jei bus bent mažiausia galimybė, mažieji šokėjai ja pasinaudos, o kitą dieną drauge su tėveliais galės važiuoti į kapines ir uždegti po žvakelę už savo artimuosius. "Mes su žmona į visą tą mirties filosofiją žiūrime kur kas paprasčiau: mums atrodo, kad po mirties žmonės išeina į geresnį gyvenimą – tai ko tada čia liūdėti?"

Tai tarsi lietuviškos tapatybės klausimas

Atlikėjas Jurgis Didžiulis

Mes juk turime savo Vėlines – labai prasmingą, dar pagonišką tradiciją.

Atlikėjas Jurgis Didžiulis sako, kad visi kultūriniai ritualai lietuviams yra labai svarbūs. "Bet reikia žiūrėti, kad jie nebūtų tautai svetimi. Tarkim, Helovinas lietuviams nėra sava šventė, ir kuo toliau, tuo labiau ji tampa komercinė. Mes juk turime savo Vėlines – labai prasmingą, dar pagonišką tradiciją. Lietuviai nuo seno tikėjo, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais. Mes, kaip seni pagonys, esame labai susiderinę su žeme ir jos reiškiniais. Artėjant lygiadieniui, mes suprantame, kad turime paminėti tam tikras šventes. Todėl natūraliai kyla klausimas, kokiems ritualams mes pasiduosime – tarptautiniams ar saviems, turintiems lietuviškas šaknis. Tai tarsi lietuviškos tapatybės klausimas." Pasak Jurgio, kadangi jų šeimoje yra vaikų, tenka dažnai minėti abi šventes. Didžiuliai jiems nedraudžia pažaisti ir pasismaginti Helovino proga su draugais. Bet svarbiausia, kad paskui vaikai dalyvautų ir kitame rituale – Vėlinių paminėjime – kuris moko atiduoti pagarbą mirusiesiems, nenutolti nuo savo gimtųjų šaknų. Didžiulių šeimai lapkričio 1-oji – kur kas svarbesnė šventė. "Mes labiau akcentuojame Vėlines. Mano galva, gali egzistuoti visokie išorės elementai (kaip ir Helovino šventimas Lietuvoje), bet jei mes teisingai sudėliosime akcentus, jei tik nenustumsime į šoną to, kas lietuviams nuo seno buvo svarbu, – viskas bus gerai", – dėsto savo poziciją Jurgis.