Moters pasakojimo turėtų paklausyti tie, kurie nuolat skundžiasi savo gyvenimu ir jau seniai pamiršo, ką reiškia džiaugtis smulkmenomis. Sveiką gyvenimo būdą propagavusi, sveikata niekada nesiskundusi ir susilaukti vaikų svajojusi Indrė pavasarį sužinojo, kad jai ketvirtos stadijos vėžys, o tarpuplautyje – didelis navikas. Ką jai teko išgyventi gydymo metu, kas padėjo nepalūžti bei įkvėpė kovai su klastinga liga?

„Šiandien jaučiuosi sveikesnė, laimingesnė, energingesnė ir net daugiau šypsausi nei tuomet, kai dar nežinojau, kad man vėžys, ir nė neįtariau, kas manęs laukia...“ – gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki...“ šį pirmadienio vakarą,  20 val., per LNK pasakos Indrė.

Mano svajonė visą laiką buvo turėti vieną vaikelį, gal todėl, kad šeimoje buvau viena. Mano vyras Liudas – maksimalistas ir norėjo net penkių vaikų.

Iki vėžio diagnozės ji, kaip ir daugelis mūsų, pasakos gyvenusi tarsi bėgdama, neįvertindama to, ką turi, nesimėgaudama tuo, ką patiria, ir išgyvendama dėl visiškai nereikšmingų smulkmenų. „Liga išmokė nesiversti per galvą, kitaip paskirstyti laiką ir mėgautis kiekviena diena“, – pasakos I.Burlinskaitė.

Viename interviu žiniasklaidai paklausta, kas galėjo išprovokuoti, ligą Indrė papasakojo, kad jai buvo atliktos ne viena ir ne dvi pagalbinio apvaisinimo procedūros. Nuomonės formuotoja ir šiandien svarsto, kad milžiniškos hormonų dozės, kurias teko leistis norint susilaukti kūdikio, galėjo prisidėti prie greito ligos progresavimo. Paklausta, ar svajonės tapti mama atsisakė po to, ką teko išgyventi šiais metais, Indrė bus itin atvira.

„Mano svajonė visą laiką buvo turėti vieną vaikelį, gal todėl, kad šeimoje buvau viena. Mano vyras Liudas – maksimalistas ir norėjo net penkių vaikų. Paskutinius metus iki mano ligos labai norėjom pastoti, o dabar net nežinau. Esame laimingi, turim visokių planų, visokių minčių, turime daug draugų, kurie turi vaikų, ir mes juos mylime. O ar Dievas duos, ar mėginsime ką nors daryti, nežinau. Esu gavusi moterų laiškų, kurios papasakojo susilaukusios vaikų po tokios ligos gydymo. O gal mūsų misija gyvenime visai kitokia?“ – svarstys Indrė.