Traukia tvirtovės griuvėsiai

Kotoro įlanka vadinama piečiausiai esančiu fjordu. Fjordai – giliai į sausumą įsirėžančios jūros įlankos. Ši įlanka vietinių nuo seno vadinama Boka – nuo itališko žodžio „burna“. Mat įlankos forma primena lūpas. Tiesa, šis itališkas žodis byloja ir apie tai, kad Kotore 400 metų šeimininkavo italai: šiaurinė Juodkalnijos pajūrio teritorijų dalis priklausė Venecijos respublikai.

Kotoras – daugiausia turistų pritraukiantis Juodkalnijos miestas. Neatsitiktinai: vaizdingosios beveik 30 km ilgio įlankos dalis, prie kurios jis šliejasi, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Saugoma teritorija apima ne tik Kotoro miestą, jo tvirtovės likučius, bet ir kitus du šios įlankos miestelius – Perastą ir Risaną, taip pat Šv. Jurgio (Sveti Džordže) ir Uolų Dievo Motinos (Gospa od Škrpjela) saleles, kuriose telpa vos po vienuolyną ar bažnyčią.

Kotoras, vienas garsiausių viduramžius menančių miestų Adrijos jūros pakrantėje, įsispraudęs tarp kalnų ir jūros. Laikus, kai šias teritorijas valdė italai, mena venecijietiško stiliaus senamiestis. Šis miestas prisistato ne tik kaip UNESCO paveldo, bet ir kačių miestas. Šių benamių keturkojų mieste išties gausu. Katės pasitinka net užkopus į aukštai kalne esančias tvirtovės liekanas – juokaujama, kad jas saugo.

Išskirtinis: kalnų apsuptame Pivos ežere – tyriausias vanduo. / montenegro.travel nuotr.

Kvapą gniaužianti panorama

Į kalną kylanti tvirtovės sienos dalis gerokai apgriuvusi, tačiau ir dabar traukia turistus, žygeivius. Norint užlipti iki aukščiausios tvirtovės vietos, reikia įveikti daugiau kaip 1 tūkst. akmeninių laiptelių. Kai kurie jų – išbyrėję, kaip ir kalno atšlaitėje esantys užtvarai.

Keliose vietose kopiančius pasitinka ženklai, įspėjantys, kad vienas neatsargus žingsnis – ir nusirisite žemyn. Vis dėlto, apsirūpinus neslidžia avalyne, verta įkopti į Venecijos viešpatavimo laikus menančios tvirtovės aukščiausią tašką. Kopdami neskubiu žingsniu, užtruksite apie valandą.

Šiam žygiui verta rinktis ankstesnes ryto valandas arba pavakarę, kitaip kepsite saulėje. Kitas variantas – laukti apniukusios dienos. Tiesa, tikimybė, kad visą dieną bus apsiniaukę – labai nedidelė: Juodkalnijoje debesys greitai išlyja arba juos pravaiko vėjas.

Mes apžiūrėti Kotoro tvirtovės liekanų kopėme per lietų. Šlapi senieji akmeniniai laiptai tapo slidūs – žingsniuoti teko atsargiau. Tačiau kopti vertėjo – viršūnėje buvome apdovanoti Kotoro įlankos ir į kalnus kylančio miesto ir aplinkinių kalnų plačia panorama. Vis dėlto aukščiausias tvirtovės sienų taškas nėra pati aukščiausia apylinkių vieta. Geriausi vaizdai atsiveria iš apžvalgos aikštelės, pasiekiamos garsiuoju 25 serpantinų keliu.

Važiuojant šiuo keliu, patartina nevairuoti automobilio patiems – šį darbą geriau palikti vietiniams. Mat kai kuriose serpantinų vietose itin sunku prasilenkti. Vietiniai šiais keliais važiuoti pripratę, o vairuojantys turistai čia kartais įstringa ilgam, sukeldami nepatogumų ir kitiems keliautojams.

Traukia: Ostrogo vienuolyno viršutinės dalies, tarsi išskaptuotos uoloje, vaizdas yra tapęs viena iš Juodkalnijos vizitinių kortelių. / montenegro.travel nuotr.

Saugomos relikvijos

Jei užvažiavote 25 serpantinų keliu į kalnus, verta aplankyti Lovčeną ir Cetinę. 680 m aukštyje įsikūrusi senoji Juodkalnijos sostinė Cetinė yra maždaug valanda kelio nuo Kotoro. Toliau nuo jūros esanti senoji sostinė ryšį su pasauliu palaikydavo būtent per Kotorą, iš kurio laivais susisiekdavo su visu pasauliu.

Vienoje Cetinės koplyčių palaidotas vienintelis Juodkalnijos karalius Nikola I ir karalienė Milena. Šalia koplyčios – veikiantis Cetinės vienuolynas. Tai svarbi Juodkalnijos stačiatikiams vieta: XV a. menantis vyrų vienuolynas ir dabar yra Juodkalnijos vyskupo metropolito būstinė. Čia ilsisi vieno iš Juodkalnijos valdovų Petaro I balzamuotas kūnas, taip pat, kaip teigiama, Jono Krikštytojo dešinė plaštaka ir kryžiaus, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus, gabaliukas. Šias relikvijas galima apžiūrėti.

Žinoma, buvo adrenalino, ypač pasižiūrėjus žemyn ir supratus, kokiame aukštyje skrendame.

Vienuolynas atviras tinkamai apsirengusiems turistams, tačiau fotografuoti ir filmuoti jame draudžiama.

Didingas valdovo mauzoliejus

„Juodkalnijos valdžia ilgą laiką buvo teokratinė. Nuo XVI a. Cetinėje rezidavę vyskupai metropolitai, vadovavę Juodkalnijos stačiatikių bažnyčiai, tapdavo ir valstybės vadovais. Visų pirma jie turėjo tapti vienuoliais, šventikais, vyskupais ir tik tada – valstybės vadovais. Sostą paveldėdavo valdovo sūnėnas. Tik XIX a. Juodkalnijos valdžia tapo pasaulietinė. Tradicijas pakeitė Danila I – jis vedė“, – pasakojo gidė Galina Čupič.

Šis valdovas ir jo žmona palaidoti prie Cetinės – mauzoliejuje ant Orlovo kalno. Tačiau kur kas įspūdingesnis anksčiau už šį reformatorių, XIX a. viduryje, Juodkalnijos teritorijas valdžiusio metropolito Petaro II Petrovičiaus-Njegošo mauzoliejus. Juodkalniečiai brangina šio dvasinio ir politinio vadovo, poeto, filosofo atminimą. Nacionaliniam parkui priklausantis Lovčeno kalnas, kurio viršūnėje palaidotas valdovas, yra tapęs juodkalniečių nacionalinio pasididžiavimo simboliu.

„Petaras II buvo tikras revoliucionierius. Ankstesni dinastijos atstovai cerkvei skyrė daugiau dėmesio nei valstybei. Tik Petarui II atėjo mintis sujungti vietos gentis, kad būtų lengviau kovoti su osmanais. Tai padėjo pamatą valstybei“, – susižavėjimo garsaus valdovo ir dvasinio vadovo asmenybe neslėpė gidė.

Užkopti į 1657 m aukštyje esantį mauzoliejų nėra visiškai paprasta – reikia įveikti daugiau kaip 400 laiptelių. Tačiau pasimankštinti verta: nuo Lovčeno kalno atsiveria plati aplinkinių viršūnių panorama. Be to, įspūdingai atrodo ir pats mauzoliejus.

Pakeliui: kopiant į Kotoro tvirtovės viršutinę dalį, atsiveria vis platesnė miesto panorama. / montenegro.travel nuotr.

Ypatinga bioenergetika

Mums kopiant į Lovčeno viršūnę, kalną ir mauzoliejų plovė lietus. Tačiau užkopus pro lietaus debesis nušvito saulė – žemiau kalnuose suspindo vaivorykštė.

Įėjimą į mauzoliejų saugo dvi milžiniškos moterų skulptūros. „Tai  Petaro II šeima, jo mama ir sesuo. Jis juk buvo vienuolis – nei žmonos, nei vaikų neturėjo“, – paaiškino po lietaus mauzoliejaus prieigas valęs prižiūrėtojas.

Mauzoliejuje – didžiulė juodo granito valdovo skulptūra, už jo pečių – Juodkalnijos simbolis erelis. Virš jų – auksinis kupolas, kuriam pagaminti prireikė 18 kg aukso.

Vietiniai tikina, kad Petaro II mauzoliejus – išskirtinės bioenergetikos vieta, ir ateina čia pasisemti energijos.

„Reikia bent 10 sekundžių užsimerkus, liečiant Petaro II skulptūrą, pabūti. Negalvoti apie jokius rūpesčius – tiesiog būti čia ir dabar. Ir pajusite, kaip įsikrausite“, – aiškino mauzoliejuje sutiktas jaunas juodkalnietis Sasha Kekovicius.

Jei jau esate Lovčeno nacionaliniame parke, aplankykite ir kitą šio parko įžymybę – Neguši kaimą, iš kurio kilęs Petaras II. Sakoma, kad šio karališkojo kaimo apylinkėse gaminami geriausi Juodkalnijos sūriai, vytintos ir rūkytos mėsos gaminiai.

Rakursas: užkopus ant Lovčeno kalno, vaivorykštę išvydome štai taip – iš viršaus. / Vaidos Milkovos nuotr.

Skrido virš kanjono

Atvykę į Juodkalniją ne kelioms dienoms, o savaitei, nepagailėkite bent vienos dienos nuvykti į Durmitoro nacionalinį parką. Čia išvysite tikrus Juodkalnijos kalnus. Aplink Žabljako miestelį išsidėstęs parkas nuo pagrindinio Juodkalnijos pajūrio kurorto Budvos į šiaurę, žemyninę Juodkalnijos dalį, nutolęs beveik 200 km. Tai gamtos ir aktyvaus laisvalaikio mėgėjų rojus. Keliauninkams čia siūlomos įvairiausios kelionės vandeniu ir pėsčiomis.

Durmitoro kalnų masyvas – tai Dinarų kalnyno, Alpių kalnų, dalis, esanti netoli Juodkalnijos sienos su Serbija ir Bosnija ir Hercegovina. Parką sudaro 18 ledyninių ežerų ir Taros upės dalis, kurioje plyti didžiausias ir giliausias Europoje kanjonas. Šį 1,3 km gylio kanjoną ekstremalių pjūčių mėgėjams siūloma lynu perčiuožti iš vieno Taros upės skardžio į kitą. Jei nesiryšite čiuožti lynu – verta bent jau pamatyti šį žadą atimančio kanjono gylį.

„Taros upės kanjonas Juodkalnijoje man paliko didžiausią įspūdį. Tą dieną, kai per jį kėlėmės, pūtė labai stiprus vėjas. Kad būtų didesnis svoris ir nesustotume pakeliui, tuo pačiu metu virš upės skridom trise: aš ir dvi paauglės. Žinoma, buvo adrenalino, ypač pasižiūrėjus žemyn ir supratus, kokiame aukštyje skrendame. Tiesa, dairytis nelabai buvo laiko: greitis buvo labai didelis“, – kupiną adrenalino skrydį virš Taros upės prisiminė kaunietė Jurgita.

Durmitoro nacionaliniame parke didelį įspūdį paliko ir, pasak jos, pasakiškas senas kalnų miškas, ir ežeras, dėl tamsaus vandens pramintas Juoduoju.

Pozicionuoja: Kotoras pristatomas ne tik kaip UNESCO, bet ir kačių miestas. / Vaidos Milkovos nuotr.

Vilioja piligrimus

Šiame parke yra ir kita adrenalino mėgėjus traukianti vieta – Nevidio kanjonas, išsiskiriantis siaurais ir vaizdingais tarpekliais. Čia rengiamos specialios ekskursijos, kurių metu, norint įveikti kanjoną, reikia laipioti ant šlapių uolų, šokinėti iš kelių metrų aukščio, plaukti per siaurus plyšius, nardyti, leistis nuo uolų ir krioklių, prisirišus virvėmis.

Turistų grupės į šį parką atvyksta ir tyrinėti kalnų urvų. Iš viso Juodkalnijoje priskaičiuojama apie 10 tūkst. tokių urvų, tačiau ne visus juos lankyti saugu – į kai kuriuos jų lankytojai neįleidžiami. Be to, atsižvelgiama ir į oro sąlygas: pavasarį, rudenį, o po gausesnio lietaus – ir vasarą kai kurie urvai yra užliejami. Todėl nenustebkite, jei planuota ekskursija į jūsų pasirinktą urvą dėl pasikeitusių sąlygų bus atšaukta.

Turint laiko, verta aplankyti ir Juodkalnijos pietiniame pakraštyje esantį senovinį jūrų uostą Ulčiną. Jo istorija, kaip ir Budvos, siekia apie 2,5 tūkst. metų. Netoli Albanijos sienos esantis uostas kadaise vadintas Adrijos jūros piratų sostine.

Dažnas patyręs keliautojas kelionę į Juodkalnijos sostinę Podgoricą vadina nereikalingu laiko švaistymu – esą šiame Antrojo pasaulinio karo metais sugriautame mieste nelabai yra ką žiūrėti. Tačiau, jei keliai jus nuves į Podgoricą, būtinai aplankykite 50 km nuo sostinės esantį Ostrogo vienuolyną. Šio vienuolyno viršutinės dalies, tarsi išskaptuotos uoloje, vaizdas yra tapęs viena iš Juodkalnijos vizitinių kortelių. Tai bene vienintelis vienuolynas pasaulyje, kurį lanko stačiatikiai, katalikai ir musulmonai. Daugybę piligrimų iš viso pasaulio traukia Šv. Vasilijaus Ostrožskio palaikai. Tikima, kad jie turi gydomųjų galių.

Šis veikiantis stačiatikių vyrų vienuolynas yra pakeliui iš Podgoricos vykstant į Durmitoro nacionalinį parką.

Pribloškiantis: šis 1 300 m gylio Taros upės kanjonas yra giliausias Europoje. / montenegro.travel nuotr.

Kalba trimis kalbomis

Perkant ekskursijas savarankiškai, iš vietinių turizmo firmų, vyresniosios kartos atstovams nereikėtų baimintis, kad gidai kalbės vien angliškai.

Neseniai Juodkalnijoje viešėjusi Dalia pasakojo, kad ekskursijose, į kurias susirinkdavo skirtingų šalių atstovai, gidai visą informaciją pateikdavo trimis kalbomis: juodkalniečių, anglų ir rusų.

Savaitę kartu su dviem bendrakeleiviais Juodkalnijoje, Budvoje, kur buvo apsistojusi, praleidusi kaunietė taip aplankė Kotorą, Petrovacą, kitus Juodkalnijos miestelius ir Kroatijos perlą Dubrovniką. Į už daugiau kaip 100 km nuo Budvos nutolusį Dubrovniką trijulė autobusu važiavo tris valandas. Tokia kelionė užtrunka, nes Juodkalnijos ir Kroatijos pasienis yra ir ES pasienis – patikros punktuose tikrinami asmens dokumentai. Be to, reikia keltis keltu per Kotoro įlanką.

Plaukimas laivu šia įlanka Daliai buvo įspūdingiausia viešnagės dalis. „Tai piečiausias fjordas Europoje, kaip pasakojo gidė, minimas tarp gražiausių pasaulyje. Kotoro įlanka, įsiterpusi tarp dviejų didžiulių kalnų masyvų – Orjeno ir Lovčeno nacionalinių parkų, sukuria nuostabų peizažą“, – žavisi regėtais vaizdais Dalia.

Paprašyta apibūdinti Juodkalniją, pašnekovė vardija: „Pirmiausia Juodkalnija – išskirtinės gamtos šalis. Kad ir kur būtum, esi apsuptas nepaprasto grožio kalnų. Jų grožį pamatėme netgi naktį, užklupus audrai. Pro mūsų apartamentų Budvoje langus stebėjome, kaip žaibai nušviečia kalnų viršūnes, o vėjas kaip šapelius lanksto palmes, – prisiminė įspūdingą reginį Dalia. Ir pridūrė, kad Juodkalnija – puiki atostogų kryptis, draugiškų žmonių šalis.

Lankytinų Juodkalnijos vietų penketukas:

• Kotoro įlanka. Tai Pietų Europos fjordas, įsiskverbiantis į žemyną beveik 32 km tarp Orieno (1 895 m) and Lovčeno (1 749 m) kalnų. Istorinis Kotoro miestas – daugiausia turistų pritraukiantis miestas Juodkalnijoje: turistus čia traukia ne tik viduramžius menanti miesto architektūra, bet ir Kotoro įlanka, kurios pakantėje miestas įsikūręs. Kotoro regionas, apimantis Kotoro miestą, jo tvirtovę, Risaną, Perastą, Uolų Dievo Motinos bažnyčios ir Švento Jurgio saleles, yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

• Budvos miestas. Tai didžiausias Juodkalnijos pajūrio kurortas, vadinamas šalies turizmo sostine, su istoriniu senamiesčiu, primenančiu Kroatijos miesto Dubrovniko senamiestį. Iš Budvos patogu susisiekti su kitais Juodkalnijos miestais.

• Durmitoro ir Lovčeno nacionaliniai parkai. Ypač rekomenduotina tiems, kurie mėgsta žygius ir visą gyvąją gamtą. Nuotykių mėgėjai turėtų išbandyti plaukimą plaustais Taros upe, lyninį keltuvą virš Taros upės kanjono, sklandymą, kopimą į kalnus, turus visureigiais bekele.

• Skadaro ežeras. Didžiausias Balkanų pusiasalio ežeras, išsiskiriantis švariausiu vandeniu, turtinga flora ir fauna. Čia gyvena 264 paukščių rūšys, apie 40 žuvų rūšių.

• Kiti istoriniai miestai: senoji karališkoji sostinė Cetinė, Senasis Baras (Stari Baras) ir kt.

Šaltinis: kelionių organizatorius „Join Up!“

Verta paragauti:

• Vytintų ir rūkytų mėsos gaminių. Vytintas kiaulienos kumpis, ypač pagamintas Neguši kaimo apylinkėse, yra geriausiai žinomas Juodkalnijos nacionalinis patiekalas. Įvairios dešros ir kumpiai kaip tradiciniai Juodkalnijos patiekalai yra saugomi valstybės. Nors Balkanų regione yra gaminama daug panašių produktų, būtent rūkyta arba vytinta mėsa iš Juodkalnijos yra vertinama už išskirtinę kokybę.

• Neguši sūrio. Tai juodkalnietiškas kietasis sūris, gaminamas iš avių arba ožkų pieno.

• Jūrų gėrybių. Įvairios jų rūšys yra labai populiarios Juodkalnijoje. Jas verta išbandyti mažose jūros pakrantės kavinėse, kurios austres ir midijas augina savo fermose.

• Vyno. Rekomenduojama aplankyti vynuogynus ir vynines Skadaro ežero ir Lušticos pusiasalyje. Vyno degustacijos turuose paragausite vietinių vynų ir sužinosite vietos vyndarių tradicijas.

Šaltinis: kelionių organizatorius „Join Up!“