Ekstremalūs suaugusių atžalų pomėgiai, pavojingi darbai ar sporto varžybos neretai verčia krūpčioti mamas, apie jų vaikus pasklidus bet kokiai nerimą keliančiai žiniai. Vienos bando atkalbėti juos nuo rizikos, kitos susitaiko ir meldžia malonės, kad jiems nieko nenutiktų.

Gyvenimą pakeitė sūnus

Klaipėdietis Robertas Rezgevičius jau ne vienerius metus užsiima parašiutizmu – šokinėja ne tik iš lėktuvo, bet ir nuo kalnų. Roberto mama Irena mano, kad sūnus polinkį ekstremaliems polinkiams paveldėjo iš savo tėvų.

„Kai rengiausi pirmajam šuoliui parašiutu, man buvo 27 metai, mama bandė atkalbėti, kad nešokčiau. Tačiau ji pati šokinėjo parašiutu ir skraidė sklandytuvais“, – pasakojo Robertas.

I.Rezgevičienė prisiminė, kad jos pačios mama labai prašė, kad ji neskraidytų. Bet moteris teigė negalėjusi jai to pažadėti. Atkalbėti savo vaiką nuo pavojingų užsiėmimų – beprasmiška, tikino pati tai išgyvenusi Irena.

„Kai sūnus patyrė stuburo traumą, sakė, kad susižalojo šokdamas nuo tiltelio į upę“, – prisiminė I.Rezgevičienė.

Moteris teigė, jog iki šiol dar ne viską pasakoja savo sūnui, kokius ekstremalius pojūčius išbandė jaunystėje, nes žino, kad jis sumanytų juos pakartoti. Irena prisipažino, kad tada buvo per daug drąsi ir apie savo mamos baimes negalvojo.

„Mano draugės man priekaištauja, kaip aš galėjau išleisti sūnų į Norvegiją šokinėti nuo kalnų, o jis man pasakė, kad važiuoja tartis dėl darbo. Siaubas apėmė, kai pamačiau nuotraukas, kaip jis nuo kalno neria žemyn“, – prisiminė Irena.

Moteris teigė, kad jos gyvenimas apsivertė, kai gimė Robertas – vaikas ir sustabdė nuo pavojingų pomėgių.

„Juk jo tėvas skraidūnas, aš – tokia pat. Ir tada ėmiau galvoti, o jei man kas atsitiks, kas užaugins mano vaiką“, – pasakojo I.Rezgevičienė.

Lenktynininką aplenkė žurnalistai

Iš paskutiniojo Pietų Amerikoje vykusio Dakaro ralio motociklininkas iš Kartenos Gintautas Igaris grįžo anksčiau, nei tikėjosi. Teko gydytis žaizdas. Per avariją, po kurios maždaug 20 minučių buvo praradęs sąmonę, lenktynininkas patyrė smegenų sukrėtimą, susilaužė delnikaulį ir sraigtasparniu buvo išgabentas į ligoninę.

„Kai grįžau po Dakaro ralio, šeimą toliau persekiojo nesėkmės, tėtis nukrito nuo stogo, uošvį prispaudė traktorius, paskui karvė sulaužė jam šonkaulius, tad mano kritimas nuo motociklo – nieko ypatinga“, – pasakojo G.Igaris.

Tačiau lenktynininkas pripažino, kad trasa buvo sunki, akmenuota, pavojinga, ir jam labai pasisekė. Tarsi kažkas jį būtų saugojęs.

„Šeimą esu pripratinęs prie savo pomėgių. Nes savaitgaliais dažnai važiuoju į varžybas, mūsų sporte traumos – ne retenybė. Nelaimės nutinka ne tik Pietų Amerikoje, bet ir Latvijoje, Estijoje ar Lietuvoje“, – teigė G.Igaris.

Tačiau vyras pripažino, kad jo mamai su tuo susitaikyti nelengva. Pats Gintautas nuojautomis ir prietarais netiki. Jis tvirtina, jog visada stengiasi būti nepriklausomas nuo amuletų ir spėjimų, esą visos nelaimės nutinka dėl paties klaidų.

„Kai patyriau traumą Dakaro ralyje, skubėjau paskambinti žmonai. Mamai ir broliui nebespėjau pranešti pats, jie šią žinią sužinojo iš žurnalistų. Skambus antraštės pavadinimas “Išskraidintas sraigtasparniu iš trasos„ sukrėtė mamą, brolis vėliau pasakojo, ką ji išgyveno. Niekam to nelinkėčiau“, – pasakojo G.Igaris.

Šiurpina kiekviena audra

Buriuotoja klaipėdietė Aida Milvydaitė po burėmis – nuo šešerių. Vos baigusi mokyklą ji išplaukė į didžiųjų burlaivių regatą („The Tall Ships Races“) legendine jachta „Lietuva“. Aida – pirmoji moteris Lietuvoje atgavus Nepriklausomybę įgijusi buriuotojo mėgėjo jachtos kapitono licenciją.

Jos tėtis Antanas – buriavimo treneris, tačiau mama Dalia plaukioti nemėgsta, nes bijo bangavimo, jūros ligos. Tėtis Aidą dar mažą ėmė vedžiotis į treniruotes.

„Mamai tikrai buvo neramu. Kai išplaukiau jachta į lenktynes, vos tik mama išgirsdavo per televizorių apie audras, lėkdavo žiūrėti į žemėlapį, kur tai vyksta, ar nepakliuvau į ją“, – pasakojo A.Milvydaitė.

Aida teigė, kad mama jos neatkalbinėjo nuo buriavimo, tačiau kiekvienas dukros žygis jai yra stresas.

„Net kai iki Nidos plaukiu, ji nerimauja, kol paskambinu, kad viskas gerai. Mamai stengiuosi nepasakoti, kokius nuotykius patyriau, saugau ją, pasikalbu apie tai su tėčiu, jis supranta, reaguoja šalčiau“, – teigė Aida.

„Kai ji jau suaugusi, dabar dėl jos esu rami. Buriuoti ji mokėsi iš savo tėčio, tačiau kol dar Aida buvo maža, važiuodavau kartu, atrodė, kad vien buvimu ją apsaugosiu nuo pavojų. Bet nerimas slegia visada, kai ji išplaukia, ypač kai dalyvavo “The Tall Ships Races„. Kai negalėdavau susisiekti, be galo išgyvendavau, bet dabar jau apsipratau ir dėl vyro, ir dėl dukros“, – neslėpė D.Milvydienė.

Žudantis pasaulio taškas

Klaipėdos vaikų globos namų „Rytas“ vadovė Regina Milašienė lig šiol skaudžiai prisimena, kaip 31-erių sūnus Šarūnas trejiems metams išvyko į Afganistaną. Vyras buvo Kandaharoje, pagal kontraktą dirbo amerikiečių karinėje bazėje.

„Jis buvo labai pavojingoje vietoje. Ką teko išgyventi, žodžiais nenusakysi. Susisiekdavome ne kasdien, tik kartą per savaitę ar dar rečiau. Dažniau nebūdavo galimybių. Bloga nuojauta manęs neapleisdavo kiekvieną dieną“, – skaudžius išgyvenimus prisiminė R.Milašienė.

Pasak Reginos, kol negaudavo žinutės iš sūnaus ar nesusisiekdavo su juo internetu, ypač kai per žinias pranešdavo apie išpuolius, ji vaikščiodavo iš kampo į kampą, grąžydama rankas, kol nesužinodavo, kad viskas gerai.

„Tai yra kraštas, kuriame pavojus tyko kiekvieną akimirką, tad įtampą jausdavo ne tik pats sūnus, bet ir visa mūsų šeima. Vis galvodavau, ar grįš sveikas gyvas, ar nesuluošintas. Mums padėjo išgyventi šeimos susitelkimas, aplinkinių palaikymas ir pats sūnus siuntė raminančias žinutes, nors aš tikrai žinau, kad ten buvo be galo sunku“, – sakė R.Milašienė.

Moteris džiaugiasi, jog artimiausiu metu sūnus bus Lietuvoje, nors pasiūlymų dirbti svečioje šalyje nestinga. Jis Afganistane praleido trejus metus – tai esą pakankamai laiko pražilti mamai.

„Neišleiskite, mamos, savo sūnų, savo vaikų ten, kur labai pavojinga, bandykite juos atkalbėti. Žinau, kad sunku daryti įtaką savo vaikų sprendimams, bet reikia siekti, kad jie būtų ten, kur gražu ir saugu. Nors, aišku, nežinai, kur gali nutikti bėda. Bet kai vaikai išvažiuoja į pavojingus kraštus, išgyvenimai – šimteriopai baisesni“, – tikino R.Milašienė.