– Padedate kitiems geriau suprasti save, savo norus ir pašaukimą. O kada jums pačiai tapo svarbūs dvasiniai dalykai?

– Ieškoti atsakymų apie pašaukimą ir tai, kas mane daro laimingą, pradėjau tuo metu, kai, žiūrint iš šalies, buvau pasiekusi sėkmės piką. Tačiau kaip tik tame gyvenimo etape jaučiau beprasmybę. Tai mane labai glumino. Juk visiems nuo vaikystės sakoma, kad būti sėkmingam lygu būti laimingam. Niekaip nesuvokiau, kodėl nesijaučiu laiminga, atvirkščiai – niekas nedžiugina? Iš prigimties esu smalsus žmogus, todėl drąsiai uždaviau sau klausimą: o kas yra laimė man? Ne mano draugams ar kaimynams, o man – Ingai. Jau tada nujaučiau, kad negali būti vieno atsakymo. Ir tas noras surasti atsakymą mane išvedė iš vidinės krizės.

Pačiu tinkamiausiu laiku sutikau savo mokytojus – Andrę Amiya Pabarčiūtę ir Rimvydą Židžiūną. Jų padedama atradau praktikas, kurios padėjo leistis į intensyvią, nelengvą, bet be galo įdomią vidinę kelionę. Ji vis dar tęsiasi – tai taip džiugina! Išmokau gyventi tokios būsenos, kai daugiau klausimų nei atsakymų. Ir tai mano gyvenimą daro labiau panašų į safarį nei į sėslią kasdienybę. Esu įsimylėjusi gyvenimo formą, kurioje esi atviras ir kintantis. Kadangi šiuo metu auginu sūnų, matau, kad būtent taip gyvena vaikai.

– Kaip atėjote į tai, kuo galite pasigirti šiandien: esate įkvėpimo mokytoja, lektorė, laidų kūrėja, verslininkė, konferencijų organizatorė. Nuo ko viskas prasidėjo, su kokiais iššūkiais susidūrėte?

– Viskas ir prasidėjo nuo to, kad išsprendžiau vidinius konfliktus. Jie labiausiai trukdo realizuoti svajones ir talentus. Vis giliau pažindama save sugebėjau atsikratyti primetamų štampų, kokia turiu būti ir ką veikti gyvenime. Kitaip tariant, atradau būdą susidraugauti su savimi – paprasčiausiai pamilti save. Po daugybės metų praktikų tam natūraliai atėjo laikas. Pajutau, kad kasdien turiu vis daugiau ir daugiau energijos. O ją norėjau investuoti ne tik į save ir savo šeimą, bet ir prisidėti, kad gimtų projektai, skleidžiantys gerumo žinutes. Tokias, kurios man pačiai padėjo pakeisti gyvenimą. Taip gimė įkvėpimo dirbtuvės, padedančios žmonėms įveikti vidinius barjerus, konferencija "Sveika ir laiminga mama", skirta sąmoningoms mamoms, norinčioms auginti ne tik vaiką, bet ir save. O norint parodyti, kad mes visi susiduriame su vidinėmis kliūtimis, gimė laida "Vitaminai sielai", kurioje kalbinu žinomus žmonės apie jų gyvenimo pamokas ir situacijas, kurios padėjo atrasti vidinį jėgos šaltinį.

Projektai tokie skirtingi, nes gimsta ne iš asmeninių ambicijų, o iš tikro ir nuoširdaus noro dalytis. Mano mokytojas Rimvydas Židžiūnas yra pasakęs: "Tas, kuris turi laisvos energijos ir ja nesidalija, labai greitai tampa pelke." Aš tuo tikiu: kuo daugiau atsigręži ne tik į save, bet ir į žmones, pasaulį, tuo daugiau į savo gyvenimą įneši tikro džiaugsmo, paprastos laimės.

– Kokia jūsų darbo diena? Ar joje, turint šitiek įvairių veiklų, būna rutinos?

– Rutiną pagimdo ne tie patys kasdien atliekami veiksmai, bet mes patys, kai kiekvieną dieną priimame kaip prieš tai buvusios tęsinį. O jeigu kiekvieną rytą pagalvotume, kad tai dar viena nauja fantastiška diena, kurią padovanojo gyvenimas? Kad tai nėra savaime suprantama, o didžiulė dovana.

Ką tik su šeima, būdami Tailande, išgyvenome, ką reiškia laukti didžiulio uragano. Tai dar kartą parodė, kaip svarbu branginti kiekvieną dieną ir kurti ją taip, kad vakare galėtum pasakyti: "Jeigu mirsiu rytoj – tai bus viena nuostabiausių dienų mano gyvenime!"

Kiekvieną dieną skiriu laiko kūrybai. Beveik kiekvieną dieną randu laiko strategavimui, bet tai nepanašu į tai, ką dariau tuomet, kai sukausi tik verslo pasaulyje. Tai labiau generavimas ketinimų, kurie vėliau mane ir komandą veda į priekį. Kasdien randu laiko pabendrauti su komanda ir partneriais. Sukurti prasmingus projektus įmanoma tik tada, kai kooperuojasi daug žmonių, tarsi į avilį sunešančių savo patirtį, žinias, išmintį, talentus, laiką. Tuomet yra bendradarbiaujama, o ne konkuruojama, kiekvienas turi erdvės išreikšti savo talentus ir nuolat mokytis bei augti.

Išmokau gyventi tokios būsenos, kai daugiau klausimų nei atsakymų. Ir tai mano gyvenimą daro labiau panašų į safarį nei į sėslią kasdienybę.

Be galo džiaugiuosi, kad ir mano vyras panašų pokytį įgyvendina savo versle, kartu su partneriu kurdami tokią kompaniją, kurioje būtų dirbama be vadovų ar primestų užduočių, kiekvienam darbuotojui pačiam kūrybiškai ieškant efektyviausių kelių. Nuostabu, kad atsiras verslo įmonių, kuriose žmonės bus kūrėjai, o ne tik vykdytojai ar "priemonė" gauti pelno.

Įdomiausia yra tai, kad šiuo metu turiu tiek daug veiklų, nors auginame kūdikį. Viską suderinti įmanoma, jeigu atrandi būdą veikti be įtampos ir streso. To išmokau iš savo mokytojų.

– Esate emocinio intelekto lavinimo specialistė. Net pati frazė "emocinis intelektas" daliai žmonių vis dar mažai girdėta, o iš skeptikų dažnai galima išgirsti, kad pernelyg didelis gilinimasis į savo jausmus ir laimės paieškos atsiranda iš per gero gyvenimo. Kodėl emocinis intelektas, empatija yra svarbūs ir reikalingi kiekvienam?

– Prieš porą metų perskaičiau vieno socialinio tyrimo rezultatus, kuriuos atsimenu ir dabar: net 67 proc. lietuvių mielai pasikeistų savo gyvenimu su kitu žmogumi. Sakykite, jeigu žmogus yra nuoširdžiai laimingas, myli save ir savo gyvenimą, ar jis norėtų viso to atsisakyti ir tapti kitu žmogumi? Išvystytas emocinis intelektas padeda girdėti ne tik kitą, bet ir save, sužinoti savo tikruosius troškimus, norus ir susikurti tokią gyvenimo strategiją, kad visa tai būtų realizuota. Kai minėtoje apklausoje buvo užduotas klausimas, su kuo žmonės norėtų susikeisti gyvenimu, buvo nurodomi tie herojai, kuriuos matome televizijoje ir žurnalų viršeliuose. Kaip manote, ar jie tikrai yra laimingesni? Lydimi didesnės sėkmės – galbūt, bet jie lygiai taip pat kasdien susiduria su iššūkiais, kliūtimis. Vienintelis tikras kelias yra kurti gyvenimą, kuriame laimingas būtum tu. Tam reikia daugybės išvystytų gebėjimų, bet visų pirma – gerai pažinti save. O kad savęs pažinimo kelionė vyktų sklandžiai ir greitai, padėti gali išvystyto emocinio intelekto įgūdžiai. Būtent – ne žinios, o įgūdžiai. Žinios gali tik praplėsti požiūrį, bet jos neatves jūsų iki svajonių išsipildymo durų.

– Šiuolaikinis žmogus daug laiko praleidžia naudodamasis socialinėmis medijomis. Kokia jūsų nuomonė apie jas? Galbūt, teisingai naudojamos, jos gali tapti ne tik nevisavertiškumo kompleksų šaltiniu matant tobulus kitų gyvenimus, bet ir suteikti naudos?

– Socialinės medijos priemonės padeda dalytis inspiracinėmis žinutėmis, įkvepiančiais vaizdais, bendrauti su mokymų dalyviais. Man tai priemonė užmegzti dialogą su tais, kuriems kyla tokie pat klausimai, kaip ir man. Kadangi bendraminčių ratas labai didelis, tai padeda palaikyti bent minimalų ryšį, tačiau negali atstoti gyvo kontakto, sukurti artumo jausmo. Taigi, atsakymas labai paprastas – ieškoti pusiausvyros ir atsiminti, kad socialinė medija yra tik priemonė saviraiškai, bet ne pats gyvenimas.

– Organizuojate konferenciją "Sveika ir laiminga mama". Kas ją įkvėpė?

– Tapusi mama susidūriau su iššūkiu, didžiuliu informacijos ir pasiūlymų srautu apie tai, kas būtų reikalinga ir naudinga man, mano kūdikiui, šeimai. Iškilo dilema: kaip atrasti patikimų žinių, kaip atsirinkti geriausius specialistus? Čia man į pagalbą atėjo mano mentorė A.Pabarčiūtė, pasiūliusi idėją sukurti įvykį, kuriame atsakymus gaučiau ne tik aš, bet ir kiekviena ieškanti mama. Taip gimė konferencija, kuri šiemet, balandžio 28-ąją, Vilniuje vyks antrą kartą.

Andrė Amiya daugiau nei keturiolika metų dirba su moterimis, jas konsultuodama mato, kokie iššūkiai atsiranda gyvenime, tapus mama. Motinystė gali būti šventė, o ne įtampos pilna kasdienybė, tik svarbu gauti teisingus atsakymus, apimančius tokias sritis kaip sveikata, mityba, asmeninis augimas, intymus gyvenimas, poros santykiai, vaiko auklėjimas ir jo talentų atskleidimas bei daugybė kitų. Visas šias žinias, kuriomis dalijasi geriausi Lietuvos ir užsienio lektoriai, sutalpiname į vienos dienos konferenciją. Praėjusių metų konferencijos dalyvės išgirdo mūsų pagrindinę žinutę: mes pirmiausia atsigręžiame į moterį – mamą, nes jos laimė, pilnatvė yra tarsi visos šeimos laimės katalizatorius.

– Ką naujo apie save sužinojote pati tapusi mama?

– Motinystė mane moko besąlygiškos meilės, atsidavimo ir mokėjimo džiaugtis mažais dalykais. Sūnus – mano didžiausias spontaniškumo, laisvės, pasitikėjimo gyvenimu ir žmonėmis mokytojas. Motinystė mane išmokė geriau organizuoti veiklą, giliau atsipalaiduoti, tiesiog būti, kai sugeri į save kiekvieną akimirką. Per vieną dieną kartais išgyvenu ir patiriu tiek, kad, atrodo, prabėgo mažiausiai mėnuo.

– Su kokiais sunkumais šiandien dažniausiai susiduria jaunos mamos?

– Pirmiausia su didžiuliu visuomenės spaudimu būti tobulomis mamomis, nedaryti klaidų. Tada, sakyčiau, nuomonių stovykla pasidalija į dvi dalis: viena teigia, kad būtina atsidėti tik vaikui ir užmiršti save, o kita – kad moteris privalo viską suderinti: ir vaiko auginimą, ir stulbinamai sėkmingą karjerą. Jei nesąmoningai pasiduodi bent vienai iš šių stovyklų, galima pakliūti į spąstus. Pirmu atveju – nes pasąmoningai gali jausti, kad aukoji save ir gyvenimą vaikui, o kitu – nuolat išgyventi būseną "nors persiplėšk". Manau, daugeliui mamų tai labai gerai pažįstamas jausmas.

O jeigu vieną iš šių pozicijų užimti sąmoningai pasirinkus, nes atėjo suvokimas, kad aš taip noriu gyventi? Arba surasti aukso viduriuką? Čia vėl grįžtame prie temos, kad kiekvienas žmogus yra individualus ir nėra vieno atsakymo apie laimę – lygiai taip pat nėra vieno atsakymo ir apie buvimą mama. Kas tinka jūsų draugei, nebūtinai tiks jums. Kas tinka jūsų vaikui, nebūtinai tiks draugės vaikui. Visas mamas kviečiu atmesti visuomenės primestus rėmus ir rinktis klausantis savo širdies. Kaina bus jūsų prisiimta atsakomybė, tačiau prizas to vertas – tai jūsų laimingas gyvenimas, toks, kokio negyvena daugiau joks žmogus Žemėje.

– O kaip atrasti tą sau tinkantį aukso viduriuką?

– Pirmiausia reikėtų stebėti save ir atrasti, kas džiugina, o kas sukelia stresą ir įtampą. Tai gali būti jūsų sufleris, nusprendžiant, ką gyvenime norite daryti, kokius pasirinkimus įgyvendinti, o ką kaip tik išmesti. Tai tarsi išsivalyti vidinę spintą tam, kad į ją galėtumėte patalpinti tai, kas jus augina ir atskleidžia.

– Kas šiandienos žmogui labiausiai trukdo įsiklausyti į save?

– Nuolatinis chaosas mūsų galvoje – tai mūsų mintys, kurios zvimbia ir niekad nenurimsta. Įkvėpimo dirbtuvėse "Minčių alchemija" mes mokomės dirbti būtent su savo mintimis ir jas struktūruoti, netgi išjungti. Juk nuolatos gyvename patirdami atvirkštinę būseną – nesibaigiantį vidinį dialogą, kuriame dalyvauja skirtingi personažai, jie tariasi, nesutaria, netgi pykstasi ar džiaugiasi, o jau po minutės jaučiasi dėl kažko kalti. Ir visa tai esame mes. Ar lengva girdėti save, kai net nežinai, kurio balso klausyti? Tikrai ne, tačiau, užsiimant specialiomis praktikomis ir medituojant tą chaosą galima nutildyti. Tiksliau tariant, jis pats išsijungia, o tada įsijungia žmogaus intuicija, galinti parodyti gyvenimo kryptį, padedanti rasti atsakymus į visus klausimus. Nes visi atsakymai – jūsų viduje. Jūs juos jau žinote, tik ne visada yra paprasta nutilti ir išgirsti.

– Galbūt yra paprastų kasdienių praktikų, kurios padeda būti laimingesniems?

– Pati paprasčiausia praktika – nuolat jaustis dėkingam už viską, ką pasiūlo gyvenimas. Skamba, atrodytų, primityviai, tačiau nėra lengva tai įgyvendinti. Kartais dėkingumas mus ištinka savaime: per šventes, gimtadienius, vestuves ar kitas svarbias progas. Bet jeigu tai taptų jūsų gyvenimo būdu?

Kita labai paprasta, bet nuostabiai keičianti praktika – stebuklų dienoraštis. Jį duodu kaip namų darbų užduotį dirbtuvių dalyviams: visą mėnesį, kiekvieną dieną, rašyti stebuklus, kurie atsitinka jums. Tai gali būti labai maži dalykai, kad ir netikėtai kolegos paruoštas puodelis kavos, išgirstas "ačiū", galų gale – ryte šviečianti saulė. Kiekviena diena pasiūlo kažką stebuklingo, gražaus, tad pastebėkime tai.

Žinot, kas atsitinka po mėnesio? Žmonės dažniausia tęsia užduotį, bet jau savanoriškai, kaip kasdienę praktiką. Taip pat dalijasi supratę, kad gyvenimas yra stebuklingai gražus – juk jame tiek mažų stebuklų vyksta kasdien. Ir galų gale, ištikus krizei, stebuklų dienoraštis gali tapti patvirtinimu, kad ne viskas jau ir taip blogai, ir tai praeis.

– Neretai atsakymų į kamuojančius klausimus žmonės ieško literatūroje. Kokias knygas pati rekomenduotumėte perskaityti kiekvienam?

– Požiūrio plėtimui ir suvokimui, iš ko susideda "aš", rekomenduočiau Joe Dispenzos knyga "Atsikratykite įpročio būti savimi". Jos autorius fantastiškai derina kvantinės fizikos žinias su neurobiologija ir viską pateikia lengvai, praktiškai pritaikomai. Jei įdomu plačiau suvokti, kokią naudą žmogui teikia kasdienė meditacija, galima pradėti nuo Andy Puddicombe'o knygos "10-ies minučių meditacija". O aš pati turiu keletą knygų, kurias skaitau vis iš naujo. Viena iš jų, kurią labai rekomenduoju, – Eckhart Tolle "Naujoji žemė". Tai knyga, kurią skaitant, kaskart atsiveria vis naujas sluoksnis žinių. Tačiau visos žinios ir atsakymai gyvena žmonėse. Todėl efektyviausia susirasti žmogų, iš kurio galite mokytis, tokį, kuris jau gyvena taip, kaip norite jūs. Tam, kad pasikeistų gyvenimas, neužteks perskaityti knygą. Ji gali tik įkvėpti norą keistis, tačiau realus pokytis pareikalaus kasdienių praktikų ilgus metus. Juk smuiku neišmokstama groti per vieną dieną, taip ir pakeisti įpročius, pavyzdžiui, negatyviai matyti pasaulį ar save, prireiks laiko. Tačiau rezultatas bus vertas to ir dar daugiau.