„Tapatybė yra nuolat jaudinanti tema, ypač Vakarų pasaulyje. Visada klausiame, kaip šalis, kurioje gyvename, daro mums įtaką – mūsų istorijai, mūsų savasčiai? Mūsų šeimai? O gal mus formuoja socialinis statusas?“ – apie filmo „Gimtinė“ idėją kalba režisierius T. Vengris.

Jis prisimena, kad vaikystėje, kaip ir daugelis JAV lietuvių diasporos vaikų, jautėsi tarsi gimęs tremtyje. „Užaugau girdėdamas pasakojimus apie mitinę Amžinojo grožio šalį. Kai po Sovietų Sąjungos griūties, 1992 metais pirmą kartą perskridau Atlantą, Lietuvoje susidūriau su netikėta tikrove. Atvykau į mažą šalį, kuri yrėsi per galybę problemų, kad taptų nepriklausoma ir savarankiška. Ji buvo panaši į vaiką, susidūrusį su sunkumais, žengiantį pirmuosius suaugusiojo žingsnius,“ – mintimis dalijasi režisierius.

Pasak T. Vengrio, nepritekliai niekaip negalėjo užtemdyti šalies grožio, kuris kiekvieną akimirką brovėsi į pirmąjį planą. Režisierius neabejoja, kad daugybė vasarų, vėliau praleistų Lietuvoje, leido jam suprasti pagrindinę, jo filme „Gimtinė“, atskleistą potekstę: neįmanoma atskirti idealizuotų prisiminimų nuo vietos, kur laimę ir laisvę jautėme stipriausiai.

Pagrindinė filmo herojė Viktorija, nukritus geležinei uždangai ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, grįžta į gimtinę drauge su Amerikoje gimusiu sūnumi Kovu. Ji nori atsiimti savo tėvo žemę. Šioje kelionėje į kaimą, ją lydi buvęs mylimasis. Atvykusi į sodybą, Viktorija randa vargingai gyvenančias šeimas, ji ir jos palydovai turi nuspręsti, kaip toli yra pasirengę žengti, kad susigrąžintų savo praeitį.

„Žinau, kokią galią žmonėms turi praeitis, ypač tiems, kurie paliko savo namus. Tiems, kurie padarys bet ką, kad sugrįžtų į savo gimtinę“, – sako režisierius.

„Gimtinė“ – tai filmas apie nesamo rojaus paieškas. Toks rojus gali egzistuoti tik mūsų svajonėse. Kartėlio, ironijos ir nostalgijos kupinus įdėmius Viktorijos ir jos dvylikamečio sūnaus žvilgsnius į šią istoriją palydi ir pasakojimas apie judviejų brandą.

Filmas yra paskutinis operatoriaus Audriaus Kemežio, pernai po mirties apdovanoto Nacionaline kultūros ir meno premija, darbas. Filmo dailininkas Ramūnas Rastauskas, garso režisierius Saulius Urbanavičius, kompozitorius Kārlis Auzāns.

Pagrindinį Viktorijos vaidmenį „Gimtinėje“ sukūrė aktorė Severija Janušauskaitė („Anarchija Žirmūnuose“, „Žvaigždė“, „Emilija iš Laisvės alėjos“, „Babilonas Berlynas“), jos sūnų Kovą suvaidino Matas Metlevski. Buvusį Viktorijos mylimąjį Romą vaidino aktorius Darius Gumauskas, jo dukrą Mariją – Barbora Bareikytė. Kituose vaidmenyse žiūrovai išvys Viktoriją Kuodytę, Dainių Gavenonį, Pranciškų Brazdžiūną, Liną Ryškų, Ričardą Vitkaitį, Renatą Vėberytę-Loman, Valentiną Krulikovskį ir kitus.

„Gimtinė“ yra pirmasis ilgametražis T. Vengrio filmas. Režisierius Kolumbijos universitete įgijo menų bakalauro laipsnį, mokėsi Vilniaus dailės akademijoje, kur studijavo fotografiją ir medijos meną. 2012 metais Amerikos filmų institute Los Andžele baigė kino režisūros studijas, įgijo magistro laipsnį. T. Vengris sukūrė kelis trumpametražius filmus, sulaukusius tarptautinės sėkmės –„Voveraitės“ (2015) europietiška premjera įvyko Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, „Kalifornijos“ (2012) premjerą režisierius šventė Tarptautiniame Sietlo festivalyje, filmas pateko tarp prestižinių Kino meno ir mokslo akademijos studentų apdovanojimų finalininkų ir buvo išskirtas kaip vienas iš geriausių vaidybinių studentiškų filmų JAV. „Abigailei, su meile Bendžamenas“ (2012) pelnė geriausios dramos apdovanojimą Forster kino festivalyje, JAV. Įspūdinga „Gimtinės“ autoriaus patirtis dirbant montažo režisieriumi JAV – tarp aštuonių jo sumontuotų filmų du yra sukurti vieno garsiausių autorinio kino režisieriaus Terence’o Maliko („Knight of Cups“, „Song to Song“).

Pagrindinė filmo „Gimtinė“ prodiuserė – Uljana Kim („Uljanos Kim studija“), koprodiuseriai – Roberts Vinovskis („Locomotive Productions“), Sebastian Weyland, Knut Jäger („Heimathafen Film“), Christos V. Konstantakopoulos („Faliro House“).

T. Vengrio filmas „Gimtinė“ šalies kino teatruose pasirodys rugsėjo 6 dieną. Filmo vystymą ir gamybą finansavo Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos, Europos Tarybos fondas „Eurimages“, Latvijos nacionalinis kino centras, ES programa „Kūrybiška Europa – MEDIA“, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.