Būti J. Malkovichiumi – būti vienu garsiausiu pasaulio aktoriumi, filmų režisieriumi, drabužių dizaineriu. Tai būti vienu metu tiek kino aikštelėje, tiek ant teatro scenos. Būti J. Malkovichiumi – tai nuolatinis darbas ir meilė, pagarba savo profesijai.

„Gyvenime gali nutikti bet kas. Pastaruosius 30 metu dariau labai daug: mada, namų kūrimas, baldų dekoras. Tikrai bet kas gali nutikti. Esu parašęs filmui tokį sakinį, nors net nežinau, ar mes jį baigėme filmuoti: „Mes nuolat atgimstame.“ Jei vieną dieną aš atgimsiu talentų agentu Hamburge, nenustebsiu, tiesiog sau pasakysiu: gerai, jau pats laikas keliauti į darbą. Niekada nežinai, kas nutiks gyvenime, tiesą sakant, niekada ir nežinojau. 40 metų tiesiog leidau gyvenimui klostytis.“

Balandžio gale aktorius J. Malkovichius ir I. Dapkūnaitė atvyksta į Lietuvą su spektakliu „Medvilnės laukų vienatvėje“. Tai tarsi išsipildęs pažadas prieš dvylika metų jam pirmą kartą lankantis Vilniuje.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Man atrodė, kad šalį pažinau prieš atvykdamas, nes Ingeborgą pažinojau seniai ir tiek daug iš jos išgirdau. Tačiau, kad suprasčiau jūsų šalį, reikėtų pagyventi Sovietų Sąjungoje. Su Inga susipažinau 1991-ųjų pabaigoje. Mano įspūdis buvo, kad Lietuva – labai miela, graži Rytų Europos šalis ir miestas labai gražus, linksmas“, – pasakojo aktorius.

Johnas ir Ingeborga kartu dirba jau daugiau nei 30 metų. Per interviu jis – ką tik buvo po repeticijos, aktorė šiuo metu irgi yra Bostone.

„Esu sakęs Ingos busuviam vyrui, su kuriuo palaikome ryšį, kad ji yra tas žmogus, kurį rinkčiausi darbui, jei projektas labai sunkus arba egzistuoja didelė nesėkmės galimybė. Žinau, kad Inga niekada nenustos dirbti, ji bandys kūrinį padaryti geresniu, nebandys nuolat keisti, o tiesiog dirbs. Rasti tokį partnerį – nelengva“, – gerų žodžių apie Ingeborgą negailėjo J. Malkovichius.

Prieš 20 metų prancūzų damaturgo Bernard-Marie Koltès, kuris buvo aktyvus homoseksualių žmonių laisvių gynėjas, parašyta pjesė buvo uždrausta, griežtai kritikuota, tačiau draudžiamos meilės tema aktuali iki šiol, sako aktorius. Nors dažnai pamirštame, kiek mažai laiko prabėgo nuo judėjimo už laisvę. Į Lietuvą Johnas atvyksta be jokių lūkesčių.

„Niekada neturiu jokių lūkesčių jokiam kūriniui. Tai tiesiog ne man. Priimu dalykus taip, kaip jie nutinka, ir bandau neturėti jokių išankstinių nuostatų, vilčių dėl vietos ir žiūrovų. Visada vedamas tik užsidegimo. Niekada neturėjau ambicijų, tik norą veržtis toliau. Manau, tokia prieštara tik skatino mane augti“, – svarstė aktorius.

„Kai buvau jaunas, nors ir nesakyčiau, kad atsimenu, priėmiau viską kaip savaime suprantamą dalyką. Nors tada daug vargome. Baigus universitetą prasidėjo ekonomikos recesija. Septintasis dešimtmetis buvo kupinas idealizmo, ši dvasia greitai baigėsi. Kai įkūrėme savo teatrą, daugelis manė, kad esame išprotėję, nors turbūt tokie ir buvome. Visi šiame versle dažnai savęs paklausia: ką mes darome, kodėl niekam nerūpi? Tiesą sakant, didžiąją dalį laiko jie dėl to rimtai įsižeidę“, – ironizavo Johnas.

Neseniai pasirodė du nauji filmai, spektaklio premjera – ar būti J. Malkovichiumi – nėra būti pavargusiu?

Man nereikia atsipalaiduoti, nes nesu įsitempęs.

„Man nereikia atsipalaiduoti, nes nesu įsitempęs. Mėgti savo darbą – mums natūrali būsena, nes nelaukiame, kada baigsis darbo savaitė. Suprantu tuos žmones, kurie taip jaučiasi. Tačiau mes darome tai, ką mėgstame, be jokios pievartos. Jaučiuosi puikiai atsipalaidavęs dirbdamas visą dieną bet kurią dieną. Užaugau Amerikoje, ir kinas , vėliau ir televizija, prasidėjo kaip verslas. Tai mano veikla. Kai kuriuos dalykus darau dėl to, nes taip užsidirbu, o kai kuriuos darau, nes manau, kad scenarijus – fantastiškas, režisierius puikus arba kolegos nuostabūs“, – su užsidegimu aktorius pasakojo apie savo pašaukimą.

Kai kurie dalykai mintis užima stipriau – taip, kaip neseniai pasaulį išvydusi pirmoji anūkė.

„Matome ją dažnai. Šią vasarą vėl važiuosiu režisuoti spektaklio Rygoje, ji keliaus su manimi visam laikui. Tai fantastinė ir nuostabi dovana. Bandau praleisti kuo mažiau laiko be jos“, – J. Malkovichius neslėpė, kad anūkė užima labai svarbią vietą jo gyvenime.