Muzika – kaip vaistas

"Šiuo sunkiu laikotarpiu svarbu nenuleisti rankų – šis projektas ir yra to pavyzdys. Manau, tai puikus būdas skleisti geras emocijas ir atnešti kultūrą į žmonių namus", – apie projekto "Kultūra į kiemus" iniciatyvą sako Jurgis Didžiulis.

Jo teigimu, įspūdžiai po pasirodymo Kaune buvo puikūs. Ir apskritai jam tas sumanymas "Kultūra į kiemus" labai priimtinas. Ypač dėl to, kad kultūra, jo įsitikinimu, nėra vien tas turinys, kurį vartojame. J.Didžiulio įsitikinimu, geri menininkai paveikia ir kelia žmonių sąmoningumą, užmezga emocinį dialogą, suteikia bendrumo jausmą, ryšį ir prasmę. Kai žmonėms sunku, jiems reikia muzikos, tačiau muzika, kaip ir vaistas, turi būti tinkama. Neišvengiamai menas ir jo formos turi atsižvelgti ir į dabartines aplinkybes. Ne tik galimybės pasikeitusios, bet ir realybė – rūpesčiai, baimės, nerimas. Tad menininkų tikslas – būti kartu ir bandyti suteikti tai, ko reikia ne tik kitiems, bet ir jiems patiems, atlikėjams.

"Aš žiūriu daugiau iš bendruomeninės pusės. Dažnai žmonės sako: parodyk, kokius filmus žiūri, kokias knygas skaitai arba kokios muzikos klausaisi, ir aš suprasiu, kas tu toks. Nes tai iš tiesų nulemia mūsų asmenybę, net ir buitį formuoja. Tad suprasti, kad mums reikia daugiau kultūros ten, kur mes gyvename, šitose vadinamosiose viešose erdvėse, yra be galo svarbu. Ir ypač dabar, kovido realybėje, kai matome, kad žmonės yra ištroškę ne tik bendrumo, ryšio su kitais, bet dar labiau jie yra ištroškę kažkokio stimulo – emocinio, dvasinio", – sako J.Didžiulis.

Aš manau, kad nereikia būti naiviems, bet pozityvus požiūris yra be galo svarbus. Dabar akivaizdu, kad ten, kur kai kurie žmonės mato tik problemas, kiti mato iššūkius.

Jo ir E.Jennings pasirodymas sutraukė daugybę žiūrovų – net teko sutrumpinti pasirodymą, nes žiūrovų kieme prisirinko per daug, o žmonių sveikata yra svarbiausia. Pasak Jurgio, po koncerto Erika sakė, kad tai buvo vienas gražiausių jos pasirodymų gyvenime. Ir jis tam pritaria.

Kadangi pasirodymo sėkmė buvo akivaizdi, pora svarsto galimybes panašius projektus rengti ir ateityje – gal kituose miestuose, kitose savivaldybėse. Juo labiau kad daugiau nei dešimt metų muzikinę veiklą su bendruomenine derinančiam Jurgiui tai ne naujiena, patirties turi pakankamai. Negana to, jam patinka tai, ką jis daro, o tokių bendruomenėms skirtų renginių poreikis dabar labai išryškėjęs

"Mūsų, kaip muzikantų, darbas nėra parduoti muziką. Mūsų darbas – suteikti emocines paslaugas muzikos pavidalu. Ir ten žmonėms tikrai reikėjo tos emocinės terapijos. Žinoma, ir mums patiems dabartinėmis aplinkybėmis tai reikalinga, – sako atlikėjas. – Kiekvienas iš mūsų turi galią paveikti aplinkinių emocijas – suteikti džiaugsmą, šilumą, saugumo jausmą. Suprasti, kad mūsų jausmai yra užkrečiami – vienas pagrindinių emocines higienos aspektų. O mes muzikantai, savo ruožtu esame emocijų terapeutai. Geras menas yra tas, kuris paveikia emocijas ir mintis. Tačiau menas yra tik priemonė, todėl bet kas gali užtikrinti savo emocinio lauko sanitarinę būklę komplimentais, šypsenomis, dosnumu ir nuoširdumu. Tai yra empatijos esmė – suvokti, kad mes nesame atskiri.

Iššūkis ir galimybės

Jurgis teigia, kad jam patinka tokie iššūkiai. Tai, kaip mes priimame iššūkius, lemia mūsų sėkmę. Jeigu priimsime juos kaip galimybę ar progą išmokti, galime gauti naudos. Priimti iššūkius su malonumu būtina, ypač šiuo atveju, kai norisi išbandyti naujus formatus. Taigi tiek į pasirodymą "Kultūra į kiemus" projekte, tiek į šį laikotarpį jis žiūri kaip į galimybę išbandyti naujus dalykus, galbūt atsikratyti senų formatų ir paradigmų.

O kaipgi muzikantų šeima susitvarko su karantino iššūkiu? Anot J.Didžiulio, tenka konstatuoti, kad realiai COVID-19 šeimos gyvenimą apvertė aukštyn kojom. Kadangi jis daugiausia dirba su įmonėmis, dalyvauja įvairiuose renginiuose, konferencijose, tai visa ta veikla dingo, viskas sustojo.

"Man svarbiausias gyvenimo tikslas yra visuomeniškumas ir muzika, ir kaip muzika – tokia, kuri traukia žmones, – gali juos paveikti ir padėti įgyvendinant visokius bendruomeninius procesus, – sako vyras. – Tad dabar visos tos veiklos, ką aš dariau iki karantino, nebeliko. Bet, laimė, atradome visokių tokių naujų užsiėmimų, ypač online, nes vis tiek reikia stengtis teikti tas emocines paslaugas žmonėms, kad ir internetu."

Šeima: Erika Jennings ir Jurgis Didžiulis karantino metu rengia nuotaikingus pasirodymus iš namų, kuriose vis noriau dalyvauja ir jų sūnūs. Asmeninio archyvo nuotr.

Atlikėjų šeimoje, pasak Jurgio, kaip ir kiekvienoje lietuviškoje šeimoje, būna visko – pasitaiko ir nesutarimų, ir sunkumų. Bet jis visus labai ragina žiūrėti į šį laikotarpį kaip į galimybę atkreipti dėmesį į tuos dalykus, kurie yra svarbiausi: leisti laiką su šeima, pabūti su vaikais, nes iki šių įvykių dauguma mūsų labai dažnai rasdavome pretekstą arba pasiteisinimą: nėra laiko. Dabar yra laiko, tik reikia sugebėti jį tinkamai išnaudoti.

"Ši pandemija ir susiklosčiusios gyvenimo sąlygos yra iššūkis. Bet jeigu mes tą iššūkį priimame kaip progą išmokti kažko naujo, tada jis tampa naujomis galimybėmis, – sako J.Didžiulis. – Aš manau, kad nereikia būti naiviems, bet pozityvus požiūris yra be galo svarbus. Dabar akivaizdu, kad ten, kur kai kurie žmonės mato tik problemas, kiti mato iššūkius. Ten, kur kai kurie žmonės mato trūkumus, kiti žmonės mato galimybę kažką pakeisti, pagerinti. Tai štai aš labai raginu žmones neprarasti to pasitikėjimo savimi ir kitais, priimti visa tai, kas vyksta, kaip puikią progą save pagerinti, priimti visa tai kaip iššūkį – sublizgėti, kitaip sakant."

Netrokštu grįžti į tą realybę, kokia buvo, – trokštu grįžti į geresnę realybę.

Muzika subūrė

Daugelis pastebėję, kad Jurgis ir Erika retai koncertuodavo kartu. Pasak vyro, jie ribodavo savo bendrą muzikinę veiklą tiesiog suvokdami, kad jų muzikinės pakraipos skiriasi, kiekvienas eina savo muzikiniu keliu.

Bet dabar, kai abu turi daug laiko ir būna su vaikais, pora pasinaudojo proga muzikuoti kartu, groti kartu, būti kartu. Kaip ir minėta, išnaudoti tas galimybes, kurias turi. Į "koncertinę veiklą" pavyko įtraukti ir vaikus.

"Vaikai kažkaip labai ramiai priima viską, kas vyksta, mes irgi bandome palaikyti optimistinę aplinką, – sako J.Didžiulis. – Tiesa, tas muzikavimas pradžioje reikalavo pastangų, bet persilaužė, ir dabar kuo toliau, tuo sekasi geriau. Tai labai puiku, nes galiu pasakyti, kad mes su Erika labai seniai kalbėjome, jog reikia daugiau muzikuoti su vaikais. Patikėkite manimi, kokia dovana, kokia terapija yra, kai su vaikais muzikuoji ir leidi laiką ne prie ekrano, o kažką kurdamas kartu. Ypač džiugina, kai matai, kaip jų įgūdžiai gerėja, kaip didėja jų pasitikėjimas savimi, kaip gerėja ritmo jausmas ir ekspresyvumas tobulėja. Ir belieka šiek tiek apgailestauti, kad neįvertinome to ir nepradėjome muzikuoti kartu anksčiau."

Jurgio ir Erikos vaikai iki karantino užsiimdavo muzikine veikla mokykloje, bet gana mėgėjiškai, ne su kažkokiomis didelėmis ambicijomis, o tik dėl to, kad patinka. Ir muzikantai tėvai jų nespausdavo. Ir dėl to jie visiškai sutaria – jeigu vaikas nejaučia kažkam aistros ar traukos, tada per prievartą nereikia jo versti tą daryti. Reikia, kad jis pats jaustų tą didžiulį norą, įkvėpimą, ir tada jį įgalinti, o ne bandyti per prievartą įspausti į kažkokius rėmus arba versti daryti tam tikrus dalykus.

Pradėję muzikuoti vaikai, Jurgio teigimu, įgijo daugiau drąsos, dažniau dainuoja namuose, ką nors kuria. O svarbiausia, kad tai yra prasmingas būdas leisti laiką kartu. Tačiau tai yra ir darbas, o ne vien linksmybės. Muzikuojant, kaip ir sportuojant, medituojant ar lavinant protą, tenka ir pasikankinti dėl pažangos ir tobulėjimo. Sunkiausia yra subalansuoti malonumą su disciplina, todėl to tenka mokytis – truputį prisiversti, kad gautum daugiau malonumo. Kai rezultato pasitenkinimas pelnytas, jis visada tampa malonesnis.

Padeda griežta darbotvarkė

Kasdieniame karantininiame gyvenime šeima turi gana aiškią dienotvarkę, kurios stengiasi laikytis. Mat, pasak Jurgio, visi supranta, kad reikia susikurti tas skirtingas erdves, skirtingas vietas namuose. Vienas iš būdų tai padaryti yra keltis laiku ir žinoti, kad nuo tos iki tos valandos tėčio nėra namuose, nepaisant to, kad jis ten yra, – jo nėra, negalima jo trukdyti. Tam tikromis valandomis mamos nėra namuose – visi turi su tuo susitaikyti. Tai darbinės tėvų valandos, kai laiką jie skiria išimtinai savo reikalams. Tiesa, dažnai keltis dėl to tenka net 6–7 valandą.

Vaikų nuo ryto laukia pamokos. Kadangi šeimos berniukai – dvylikos ir dešimties metų, mokosi jie gana savarankiškai. Tik pirma savaitė gal buvo šiek tiek sunkesnė, bet dabar net ir nesijaučia, kol vyksta pamokos – nuo 9 iki 14–15 valandos jie – "mokykloje".

"Mes susitinkame pietų, bet jie savo reikaluose paskendę. Ir visiškai nereikia jiems nurodinėti – eik prie kompiuterio, tau dabar bus pamokos, turi padaryti namų darbus. Dėl to ir sakau, kad disciplina yra labai svarbi", – sako J.Didžiulis.

Anot jo, laikas šiaip sau neatsiranda – jį reikia susikurti ir gerbti. Būtent dėl šios priežasties karantino metu šeimos dienos gana griežtai sustyguotos. Kai vaikai žino, kad tėvai be kompromisų laikosi tam tikros darbotvarkės, laikytis jos ir vaikams tampa įprastu dalyku. Jurgio teigimu, čia panašiai kaip su rūšiavimu jų namuose – vaikai niekad plastmasės su kartonu nesumaišo, nes žino, kad tie dalykai kitur keliauja, ir jiems nebereikia nei aiškinti, nei stengtis, kad jie to nepamirštų. Kai yra tam tikra disciplina, po kurio laiko tai tampa elgsena, kuri tampa jiems įprasta visam gyvenimui.

Ta disciplina šeimoje, be jokios abejonės, buvo ir iki karantino, tik dabar jos reikia daugiau. "Aš turiu dabar tokį posakį: viskas pas mus taip pat, kaip buvo, tik sekmadienių yra daugiau, nes kartais būna dienų, kai šiek tiek tinginiukas užeina, – sako vyras. – Bet ir tokiais atvejais padeda disciplina. Tačiau ji reikalinga tiek, kiek supranti, kad iš jos yra naudos ir kad tu savęs nekankini. Ir kadangi dauguma mūsų mėgstame tam tikrą rutiną, pastovumą, ateina momentas, kai laikytis disciplinos tampa norma. Sunku būna pačioje pradžioje, o po to viskas atsistoja į vėžes."

Jurgio teigimu, ir muzikavimui laiko atsirado būtent dėl to, kad tikslingai tam skiriama laiko. Pirminis planas buvo skirti dvi valandas per dieną, tačiau tenka pripažinti, kad ne visada pavyksta.

Tiesiog kiekvieną popietę skiriama laiko muzikavimui arba kažkokioms kitoms kūrybinėms veikloms.

O štai laiką prie ekranų šeima sumažino kiek tik įmanoma, nes pastebėjo, kad labai lengva įklimpti į priklausomybę nuo to turinio.

Puikus laikas restartui

Paklaustas, ar kūryba, kuria šeima dalijasi, yra labiau išsigelbėjimas ar noras džiuginti ir neapleisti klausytojų, J.Didžiulis svarsto, kad nauda yra dviguba: ir sau, ir kitiems. Mat menas tenkina dvasinius poreikius, yra galinga priemonė gerinti žmonių psichologinę sveikatą. Tačiau tas darbas yra terapija ir patiems kūrėjams. Tad svarbiausia žinia šiuo metu yra bendrumo ir ryšio svarba. Kaip niekada tapo aišku, koks reikalingas yra žmogiškasis ryšis ir kontaktas.

"Pas mus kažkodėl taip įprasta – nemokame vertinti to, ko netrūksta: nesuprantame vandens vertės tol, kol nesame ištroškę, nevertiname artimųjų tol, kol jų netenkame. Dabar matome – žmonės yra gyvybiškai reikalingi žmonėms", – pastebi atlikėjas.

Kitas dalykas – jis teigia netrokštantis grįžti į tą realybę, kokia ji buvo. Jis trokšta grįžti į geresnę realybę. Ir mano, kad ši pauzė, kaip ir visos pauzės gyvenime, gali būti aukso vertės, jeigu tik mes kažko iš jos išmoksime, jeigu rasime progą pamąstyti, pagalvoti. Dėl to, J.Didžiulio manymu, pirmiausia reikia pripažinti, kad korona atsirado dėl tam tikro disbalanso mūsų globalioje visuomenėje. Kad tai yra susiję su mūsų santykiu su gamta, su mūsų ekonomika, kurios ekonominės schemos, kaip dabar matome, yra be galo trapios, su politiniais dalykais, nes matome, kad valstybės vos susitvarko su tam tikromis problemomis.

"Šis laikas, manau, yra labai gera proga žmonėms atsibusti ir pagalvoti – jeigu gamta mums pateiks dar vieną kažkokią stichiją dėl to, kad mes nesubalansuotai gyvename, ir gal net baisesnę, ką tada darysime? Manau, šiandienė situacija mus privers pagalvoti, kaip gyvensime toliau. Esu iš tų žmonių, kuris nemato šios pandemijos ir karantino kaip nelaimės. Aš sakau, kad tai yra proga padaryti restartą ir paieškoti kažkokių naujų kelių tolesniam gyvenimui", – primena menininkas.