– Ar iki tol buvote pažįstami?

J. N.: Su Milda susipažinau tik per LRT Naujųjų vakarėlį. Mus netikėtai sustatė į porą ir ta kūrybinė alchemija taip gerai suveikė, kad net laidos „Aš esu MUZIKA“ prodiuseriai ją pastebėjo ir pakvietė būti naujos laidos šeimininkais.

M. N.: Nudžiugau, kad naują laidą vesiu būtent su Jonu: su juo labai lengva bendrauti. Televizijoje nesu naujokė. Vedu „Dviračio žinias“, tačiau muzikinė TV laida – mano debiutinis vaidmuo. Gavusi pasiūlymą ilgai svarsčiau, ar nesikirs filmavimai su spektaklių grafikais. Stačia galva niekur nepuolu: toks jau mano būdas. Kai viską suderinome, pasidarė net labai smalsu – kaip iš tiesų čia viskas bus? Ar man patiks? Ar seksis? Juk nepabandęs niekada nesužinosi.

D. Umbraso nuotr. 

– Gal galėtumėte pristatyti naują LRT projektą „Aš esu MUZIKA“?

J. N.: Tai nėra nei talentų šou, nei dainavimo konkursas. Jame įvairių žanrų muziką atlieka dešimt populiarių Lietuvos atlikėjų. Trylika šeštadienių iš eilės TV žiūrovai klausysis vis kito muzikos žanro kūrinių ir stebės, kaip juos atlikdami jaučiasi mūsų scenos žvaigždės. Projekte dalyvaus skirtingų muzikos žanrų atstovai: Raminta Naujanytė-Bjelle, Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep, Giedrė Kilčiauskienė, Justė Starinskaitė, Rafailas Karpis, Maksas Melmanas ir kt. Man pačiam bus labai įdomu pažiūrėti, kaip, tarkim, operos solistui R. Karpiui seksis įsikūnyti į repo, roko ar popmuzikos žanro kūrinių atlikėjus. Jau nufilmavome kelias laidas, todėl galiu užtikrinti, kad žiūrovų laukia daug smagių akimirkų prie TV ekranų.

M. N.: Projekto pabaigoje komisija susumuos kiekvienos laidos rezultatus ir išrinks geriausią atlikėją, kuriam labiausiai sekėsi įsikūnyti į skirtingų muzikos žanrų atlikėjus. Pasirodymus vertins trys ekspertai: žurnalistas, LRT popmuzikos vyr. redaktorius Ramūnas Zilnys, išskirtinio vokalo savininkė Rūta Ščiogolevaitė, o trečiojo eksperto kėdėje sėdės vis kitas žmogus – priklausys nuo to, kokio muzikos žanro kūriniai tądien skambės studijoje. Taigi, rinksime atlikėją, kuriam projekto pabaigoje bus suteiktas garbingas titulas „Aš esu MUZIKA“.

– Gal ir jūs, laidos vedėjai, padainuosite?

Trylika šeštadienių iš eilės TV žiūrovai klausysis vis kito muzikos žanro kūrinių ir stebės, kaip juos atlikdami jaučiasi mūsų scenos žvaigždės.

M. N.: Manau, kad ne. Turėsime pristatyti muzikos žanrą, atlikėjus, tarpininkauti tarp jų ir ekspertų. Tikiu, kad vedėjos vaidmuo man patiks, nes gavau leidimą būti žaismingai, o mane dažnai užneša (juokiasi).

J. N.: Būsime šios laidos šeimininkai, turėsime šmaikščiai bendrauti ir uždegti publiką, kad ji nenuobodžiautų. Nors nedainuosime, bet įsikūnysime kitaip. Amerikoje dabar labai populiarus vadinamasis žiopčiojimas pagal dainas. Mudu su Migle bandysime dar ir smagiai pažiopčioti.

J. Nainio asmeninio archyvo nuotr. 

– Būsite muzikinio projekto vedėjai. Kokį atgarsį jūsų viduje sukelia žodžiai „Aš esu MUZIKA“? Kiek muzikos yra jūsų pačių gyvenime?

J. N.: Muziką atradau per pramoginius šokius. Mokykloje nebuvau drąsus vaikinas, o per muziką tą drąsą, galima sakyti, pamažu ir įgijau. Vaikystėje, paauglystėje, kai reikėdavo išreikšti save žodžiais, sunkiai man sekėsi (atsidūsta).

Po kelerių metų pauzės sutikau grįžti į televiziją, nes vėlgi suintrigavo muzikinis projektas! Man gera būti su muzika, kad ir kokio žanro ji būtų. Mano scenos partnerė Milda – ne tik puiki aktorė, bet ir balsinga dainininkė. Keletą sykių slapčia girdėjau, kaip ji užkulisiuose traukia, tai turiu planų projekto pabaigoje įkalbėti ją padainuoti visiems LRT žiūrovams.

M. N.: Muzikos mano gyvenime visada buvo daug. Nuo šešerių metų groju pianinu. Esu baigusi Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, dirigavimo specialybę. Stojau tiek į aktorinį, tiek ir į dirigavimą vienu metu. Kadangi buvau laimėjusi Lietuvos jaunųjų dirigentų konkurse pirmąją vietą, gavau papildomų stojamųjų balų. Į dirigavimą patekau, kai jau buvau sėkmingai įveikusi ir aktorių atrankas. Kadangi nuo mažumės buvau labai savarankiška, tėvai į mano norus nesikišo. Taigi, pati nusprendžiau, kad aktorystė – kur kas plačiau ir įdomiau.

Koks mano santykis su muzika dabar? Žinau, kad kai kurie žmonės mėgsta pradėti su ja rytą. Tačiau aš negaliu. Muzika man daro per daug įtakos, o man norisi žinoti, kokia mano nuotaika, nepriklausomai nuo muzikos. Klausau jos automobilyje ir garsiai dainuoju. Kartu su grupiokėmis turime tradiciją dainuoti karaokę – pas vieną kurią nors namuose ar kavinėje. Matau, kaip kolegos su ausinukais prieš spektaklį įsikrauna, bet man labiau patinka būti tyloje. Tik taip išgirstu, ką jaučiu ir ko man reikia.

M. Noreikaitės asmeninio archyvo nuotr. 

– Ar didžėjui irgi reikia būti aktoriumi – susikurti įvaizdį, kuris sudomintų į vakarėlį pašėlti atėjusią publiką?

J. N.: Visi mes gyvenime, manau, esame dar ir aktoriai, atliekantys tam tikrus vaidmenis. Vienokie – su draugais, kitokie – su tėvais, dar kitokie – su mylimaisiais. Gal ta kasdienė aktorystė nėra kažkas labai blogo? Juk negali būti su visais vienodas. Koks esu ant scenos, toks niekada nebūsiu namuose. Kai sėdžiu ant sofos su Simute, esu paprastas, mylintis šeimą, dievinantis savo šuniukus Jonas, o kartais galbūt tyliai žiūrintis į lubas ir nenorintis nieko daugiau. Popkultūroje, arba pramogų industrijoje, reikalingas visai kitoks Jono amplua – čia įjungi energijos maksimumą, pasitelki visą profesionalumą ir dalijiesi tuo su kitais.

Manau, kad bet kokia scena reikalauja aktorystės. Ir atkaklaus darbo. Ne veltui sakoma, kad jei nori būti savo srities profesionalas, turi dirbti mažiausiai 10 tūkst. valandų. Tokį stažą jau turiu, todėl ant bet kokios scenos jaučiuosi užtikrintai. Kartais aplanko jaudulys, bet kai turiu tokią gerą porininkę kaip Milda, tikrai nebaisu. Svaidome vienas kitam tą menamą kamuolį ir mėgaujamės susižaidimu. Tikiu, kad kuo toliau, tuo bus dar smagiau, nes abu jaučiame gerą draivą dirbdami kartu.

– Milda, aktorystės studijas baigėte prieš devynerius metus. Ar esate patenkinta savo pasirinkimu?

M. N.: Meluočiau, jei teigčiau, kad per tą laiką nebuvo emocinių duobių. Aktorystė sudėtinga tuo, kad iš grynosios vaidybos sunku išgyventi. Tenka po truputį įsiteigti (arba subręsti), kad aktoriui jokia gėda būti universaliam, t. y. ir šokti, ir dainuoti, ir vesti laidas ar filmuotis reklamose, serialuose. Kuo daugiau sudedamųjų dalių, tuo aktoriaus profesija bus įdomesnė. Pradžioje troškau tik vieno – vaidinti teatre! Kita vertus, gal ir gerai, kad po studijų baigimo niekur nesiblaškiau: teatre užsiauginau tvirtą stuburą, storą odą. Paprastai režisieriai man duodavo liūdnos, emocionalios mergaitės vaidmenis. Vėliau atsirado daugiau komedijos personažų.

M. Noreikaitės asmeninio archyvo nuotr. 

– Ar tai dėl tų komiškų etiudų, kuriuos, prasidėjus pandemijai, karantinams, ėmėte kelti į socialinius tinklus?

M. N.: Galbūt, nors ir šiaip visada mėgau komedijos žanrą. Kai prasidėjo pandemija, supratau, kad nekurti menininkui be galo sunku. Tuomet ėmiau filmuoti komiškus siužetus, kuriuose atsispindėjo kasdienės situacijos. Tarkim, kaip perdėtai ruošiamės Kalėdoms arba kaip svečiuose pas močiutę turiu paragauti visų dvylikos Kūčių patiekalų. Pradžioje žiūrėjau į tokią savo veiklą kaip į smagų žaidimą, bet kai ėmiau sulaukti sekėjų palaikymo, supratau, kad reikia daryti tai, kas patinka. Manau, kad ir „Dviračio žinių“ prodiuseriai mane pastebėjo būtent dėl tų komiškų vaizdelių.

– Ar laisvalaikiu dažnai lankotės teatre, koncertuose? Ar, būdami savo amato profesionalai, dar sugebate mėgautis scenos reginiu, o ne tik jį vertinti kritišku žvilgsniu?

J. N.: Dėl teatrų kiek prasčiau, bet į koncertus einu gana dažnai. Tikrai dar sugebu jais mėgautis (juokiasi). Ir nebūtinai lankausi tik tuose, kurių atlikėjai ar grupės man patinka. Juk visada įdomu pažinti ir atrasti tai, ko dar nebuvau matęs ar girdėjęs.

Kai tenka dirbti užsienyje, smagu išvysti kitaip besilinksminančius žmones. Kitoks klimatas, kitoks mentalitetas, tai ir atsipalaidavimas  kitoks nei mūsų, šiauriečių. Viską, ką matau, stengiuosi priimti teigiamai. Nieko neteisti, bet pasidžiaugti, kad išvis kas nors ką nors daro. Man patinka posakis, išgirstas Tailande. Jie sako: svarbiausia – netrukdyk kitam. Ir patylėk, jei tavo nuomonės niekas neklausia. Galbūt toks galėtų būti ir mano kredo, tinkantis visiems gyvenimo atvejams.

M. N.: Profesionalo žvilgsnio išvengti sunku – tiek kine, tiek ir teatre. Be to, labai jaudinuosi, kai kolegos vaidina. Juk beveik visus juos gerai pažįstu. Kartais pagaunu save mintyse kabinėjantis, bet vos suvokiu šitą faktą, kuo greičiau bandau save nuo to atitraukti. Smagiausia būna, kai taip įsijaučiu į spektaklį, kad, atrodo, viską aplinkui užmirštu. Čia jau labai gerai, aukščiausias aktoriaus įvertinimas!

M. Noreikaitės asmeninio archyvo nuotr. 

Gal ta kasdienė aktorystė nėra kažkas labai blogo? Juk negali būti su visais vienodas.

Dėl koncertų prasčiau. Gal į kokį ir nueičiau, bet labai nemėgstu iš anksto planuoti, pirkti bilietų. Juk mano darbo grafikas labai chaotiškas: vis lekiu, lekiu, lekiu… Nepasilieku net laiko sau. Užtai susiplanuoti dalykus į priekį man irgi atrodo kaip didelis darbas. Dažniausiai koncerte atsiduriu tada, kai kažkas ekspromtu pasiūlo bilietą. Jei pirkčiau juos iš anksto, jausčiausi įpareigota tai dienai, valandai. Man labiau patinka laisvė! Juk niekada nežinau, kaip jausiuosi tą dieną: gal norėsiu pabūti namie, o gal pasivaikščioti viena po Vilnių? Todėl apie vasaros atostogų planus manęs irgi neklauskite (juokiasi). Dažniausiai viskas baigiasi tuo, kad nieko nesuplanavus – paskutinės minutės lėktuvo bilietai juk brangūs! – randu laisvą savaitėlę ir lekiu prie jūros.

– Ar jums pažįstama žvaigždžių liga? Ją lydintys karjeros pakilimai ir nusileidimai? Gyvenimas banguotas – kokioje bangos fazėje šiuo metu esate jūs?

Svarbiausia – netrukdyk kitam. Ir patylėk, jei tavo nuomonės niekas neklausia.

J. N.: Galima sakyti, išgarsėjau 2006-aisiais, kai dalyvavau populiariame LNK realybės šou „Ideali pora“. Visko nuo to laiko mano gyvenime buvo – ir pakilimų, ir duobių. Kaip kapsčiausi? Padėjo filosofija (Šiaulių universitete baigiau jos studijas) – gilinausi į save, kėliau klausimus, užsiėmiau saviugda. Nenorėjau teisti kitų, tik troškau suprasti, kas man iš tiesų gyvenime svarbu. Supratau, kad mėgstu muziką, patinka viešai kalbėti, renginiai, televizija, radijas. Patinka būti išgirstam. Kai žinau, kas man patinka, į tai fokusuoju visas savo mintis ir jėgas. Nesiblaškau į šalis – tiesiog diena iš dienos tobulinu tam reikalingus gebėjimus ir džiaugiuosi pačiu procesu.

J. Nainio asmeninio archyvo nuotr. 

Šiuo metu mano gyvenime – pusiausvyros būsena. Toks auksinis viduriukas, kai žinau, kas esu, ko noriu, bet taip pat vertinu ir gerbiu kitus. Nebėra kažkokių didelių duobių, į kurias įpulčiau. Nebesinervinu, jei koks kūrinys nepavyksta ar krinta reitingai. Išmokau džiaugtis pačiu procesu. Siekiu galvoje susikurto kokybiško žmogaus idealo ir sulig kiekvienu žingsniu stengiuosi būti kuo geresne savo versija.

Esu nemažai įgarsinęs „Audiotekos“ knygų. Viena iš jų labai mane palietė. Tai Johno F. Demartini „Dėkingumo efektas“. Mes pripratę dėkoti tik už sėkmę, bet dėkingumo efektas veikia tik tuomet, kai nesiseka, bet tu ir už tai dėkoji – už savo klaidas ir nesėkmes. Kai išmoksti šito meno, įgyji ramybės. Nebeplieki savęs už nepavykusį pasirodymą ar kūrinį, nebesinervini dėl įžeidžių komentarų. Dėkingumą už viską – bloga ir gera – turi kasdien praktikuoti. Kaip ir pažinti pagrindines savo asmenybės vertybes. Man patinka didžėjauti, vesti renginius ir mokytis. Manau, jei su meile, dėkingumu ir profesionaliai darysi tai, kas tau patinka, žmonės būtinai įvertins.

M. N.: Tų nuotaikų, ypač studijų metais, patirti teko visokių. Kartais atrodydavo, kad krinti, krinti, ir niekaip nėra tos bedugnės pabaigos… Laimei, metams bėgant gerai ištobulinau savipagalbos mechanizmą: kai jau pajuntu, kad viskas viduje verda, kyla, kalbuosi su savo psichoterapeute. Kartą per savaitę pašnekesiai su ja man tarsi atstoja emocinę higieną. Šiais laikais daug kas turi ne tik sporto trenerį, grožio specialistą, bet ir psichologą. Aktoriaus darbe pasitaiko tokių intensyvių etapų, po kurių jautiesi be galo išsekęs, nori kažkur nuo visko pabėgti. Esu mačiusi ne vieną atvejį, kai žmonės tiesiog sudūžta, neatlaiko, suserga. Supratusi šio emocinio reikalo rimtumą, ėmiau prisižiūrėti. Architektas atiduoda žmogui namo brėžinį, o aktorius vietoj jo žiūrovui atiduoda pats save. Štai kodėl turime išmokti stabilaus santykio su savimi.

Pakilimų taip pat nemažai išgyvenau. Teatras turi savo gerąją energiją. Kai kažką gražaus sukuri, apima komandinis džiaugsmas, vienis, artumas. Man labai patinka dirbti kolektyve.

– Tobulas laisvalaikis ir jūsų hobiai yra…

M. N.: Man tobulas laisvalaikis ir didžiausias kaifas yra pamiegoti pietų miegelio (juokiasi). Jei galiu tai padaryti, nieko nėra saldžiau. Praėjusią savaitę buvau tokia pavargusi, kad vieną dieną sugebėjau nusnūsti net tris kartus! Dar pasidžiaugsiu, kad neseniai iš naujo atradau pasivaikščiojimus. Ypač juos praktikuoju po spektaklių, kai nepavyksta užmigti. Matyt, to adrenalino vis dar yra kraujyje, tad, pasivaikščiojus greitu tempu po Vilnių, jis nuslūgsta kur kas greičiau. Jei nežinau, ką noriu veikti laisvu laiku, vaikščioju. Jei jaučiuosi pasimetusi gyvenime – irgi einu.

Tas mano laisvaikis nėra kažkoks įspūdingas. Neseniai nusipirkau pūkų rinkiklį. Dabar, vos tik randu laisvą akimirką, kaipmat nurenku pūkus. Neįtikėtinai smagu – namuose jau viską nupūkavau!

J. N.: Man daug kas patinka: ir sportas, ir filmai, ir šuniukai, ir maisto gamyba, joga, kelionės, knygų klausymas, šokiai klube, draugų kompanijos.

– Šiais laikais ne vienas pramogų pasaulio atstovas prabyla apie keturkojį draugą, kuris palaiko draugiją namuose, suteikia ramybę po intensyvios darbo dienos. Štai Jonas turi net tris tokius draugučius.

J. N.: Kadangi mano senelis buvo medžiotojas, jau nuo vaikystės buvau pratęs prie šunų. Šiuo metu su Simona turime net tris draugučius. Maltos bišonei Nainei – penkiolika, Nunu – dešimt, o lietuviškam kiemsargiukui Bruno, kurį pasiėmėme iš prieglaudos, kovą bus metukai. Tie šuniukai – mūsų namų gyvybės eleksyras. Be jų tikrai nebūtų tiek daug juoko, geros energijos. Maža to, Bruno – mūsų instagramų žvaigždė. Net galvojame sukurti jam atskirą paskyrą. Žmonėms patinka Bruno bajeriai. Nunu su Naine gerokai ramesni – gal dėl to, kad jis jau garbaus amžiaus. Jei išvykstame, jais pasirūpina draugai, Simos sesė ar mano brolis. Mes nevadiname jų balastu – po darbo dienos tai tikras džiaugsmas! Atidarai duris, išvysti Bruno dėkingumo kupinas akis (žmonės rado jį su sesute sąvartyne) – ir širdį užlieja džiaugsmo banga. Tai tarsi kaniterapija po sunkių darbų. Jei būtų galimybė – augintume jų dar daugiau!

J. Nainio asmeninio archyvo nuotr. 

M. N.: Vaikystėje daug ką turėjau: papūgų, žiurkę, šinšilų, šuniuką. Norėčiau ir dabar ką nors auginti – papūgą ar šunį, bet kol esi vaikas – negalvoji apie atsakomybes, o kai suaugi – supranti, kad, turint tokius darbo grafikus, kaip mano, gyvūnams neįmanoma skirti daug laiko, dėmesio. Juk mano namai kartais būna kaip persirengimo kabina: grįžti, pasikeiti drabužius, išsivalai dantis ir vėl kažkur leki.

„Aš esu MUZIKA“ – nuo vasario 25 d. šeštadienio vakarais per LRT TELEVIZIJĄ.