Pereiti į pagrindinį turinį

J. Vaitkutė: įguskite stebėti – ateis ir kūrybiškumas

2021-04-25 02:00

"Viskas, ką darau, man teikia didelį malonumą", – tikina jaunosios kartos menininkė Jolita Vaitkutė. 25-erių kūrėja nuolat stebina Lietuvą ir pasaulį netikėtu savo kūrybos požiūriu ir originaliomis daiktų instaliacijomis.

Išskirtinė: „Nuo mažumės buvau kitoks vaikas ir tvirtai žinojau, ko noriu“, – sako instaliacijų kūrėja J.Vaitkutė. Išskirtinė: „Nuo mažumės buvau kitoks vaikas ir tvirtai žinojau, ko noriu“, – sako instaliacijų kūrėja J.Vaitkutė. Išskirtinė: „Nuo mažumės buvau kitoks vaikas ir tvirtai žinojau, ko noriu“, – sako instaliacijų kūrėja J.Vaitkutė. Išskirtinė: „Nuo mažumės buvau kitoks vaikas ir tvirtai žinojau, ko noriu“, – sako instaliacijų kūrėja J.Vaitkutė. Išskirtinė: „Nuo mažumės buvau kitoks vaikas ir tvirtai žinojau, ko noriu“, – sako instaliacijų kūrėja J.Vaitkutė. Išskirtinė: „Nuo mažumės buvau kitoks vaikas ir tvirtai žinojau, ko noriu“, – sako instaliacijų kūrėja J.Vaitkutė.

– Šiais metais Vytauto Didžiojo karo muziejus mini 100 metų jubiliejų. Tam skirtoje parodoje "Pradžios taškas" randame ir jūsų kūrinį, pristatantį muziejaus pradžios tašką, – generolą Vladą Nagevičių.

– Iš tikrųjų ne vieną kartą kūriau labai panašaus pobūdžio darbus, portretus, tačiau šįsyk pirmąkart teko veikti kūrybiškai panaudojant muziejaus eksponatus. Generolo V.Nagevičiaus portretą dėliojau iš 1918–1940 m. laikotarpio Lietuvos kariuomenę atspindinčių eksponatų, rastų muziejaus saugyklose. Tenka pripažinti, tai grandiozinis darbas. Buvo labai įdomu prie jų prisiliesti, suprantant, kad tai ne šiaip sau daiktai, – juos tam tikru laikotarpiu naudojo žmonės, kurių dabar jau nėra.

– O jei panašiu principu norėtume sukurti J.Vaitkutės instaliaciją, kokie aplinkos daiktai joje dėliotųsi į portretinę visumą?

– Hmm… Turbūt tektų eiti į studiją, kurioje gyvena daiktai "apie mane". Tai mano darbo rekvizitas, be kurio nelabai įsivaizduoju savo kūrybinės erdvės. Kadangi mano kūrybos materija vis tiek yra įvairūs objektai, tai aš juos ir linkusi rinkti. Nuo senų telefonų iki kadaise egzistavusio lito kupiūrų. Tikrai neimu bet ko, bet jei jau pasiūlytame daikte įžvelgiu kūrybinę perspektyvą, tuomet daiktas būtinai atsiduria studijoje.

Mano kūrybai nereikia jokių specialių priemonių. Galiu kurti iš bet ko. Iš to, ką tuo momentu turiu po ranka: drabužio, baldo, namų apyvokos daikto, muzikos instrumento ir t.t. Vis dėlto manyčiau, kad manęs negali atspindėti jokie daiktai, nes nesu prie jų prisirišusi.

– Kieno inspiruota ėmėte kurti šmaikščius koliažus iš maisto? Ar tai darydama akcentuojate nevaržomą kūrybos laisvę, kai galima kurti iš bet ko, ar galvoje turite labiau socialinę satyrą, kuria parodote žmonėms, kiek daug mes turime, naudojame, išmetame lauk…

– Tuos šmaikščius koliažus pradėjau kurti dar mokykloje. Pirmuosius mano darbus buvo galima ne tik apžiūrėti, bet ir suvalgyti. Juose jau tada atsispindėjo trys dalykai, ant kurių laikosi ir mano dabartinių kūrinių unikalumas: estetika (turi būti patrauklu akiai), meistrystė (kad ne visi gali taip padaryti) ir idėja (bet kuris kūrinys turi kalbėti!).

Šie koliažai buvo tarsi juokeliai, kuriais norėjau sukelti diskusiją. Kai rinkome Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę, aš dar buvau nepilnametė, neturėjau teisės balsuoti, tad savo pilietinę poziciją išreiškiau kitokiu būdu – nupiešdama iš maisto jos portretą.

Asmenukė: anot Jolitos, koliažai iš maisto – tarsi juokeliai, kuriais norisi atkreipti dėmesį į aktualijas. Jolitos Vaitkutės asmeninio archyvo nuotr.

Daugiausia mano darbuose atsispindi politinės aktualijos. Man niekada nebuvo vis vien, kaip gyvename. Todėl nuolat ieškojau kuo įvairesnių priemonių, kaip į tuos skaudžius klausimus kuo originaliau atkreipti žmonių dėmesį. O maistas, kaip kūrybinė medžiaga, puikiai tam tiko. Jei koks portretas man nelabai patikdavo, galėdavau jį iš karto suvalgyti (juokiasi).

Pastaruoju metu su maistu dirbu mažokai – perėjau prie objektų. Ypač mane traukia didelio mastelio instaliacijos.

– Kartais riba tarp sveiko humoro, ironijos ar sarkazmo labai suplonėja. Ar jūsų šmaikščios socialinės satyros nežeidžia žmonių? O jei taip – ar neišsilieja jie kartais ant J.Vaitkutės neigiamais komentarais?

– Nelabai kreipiu dėmesio į tuos komentarus. Manau, kad jie yra labiau apie tuos, kurie juos rašo. Aš siekiu tik atkreipti dėmesį į visiems mums čia ir dabar aktualią problemą, bet jokiu būdu neturiu tikslo ką nors įžeisti. Juolab asmeniškai. Man patinka ieškoti taškų, iš kurių galima pasijuokti. Aš mėgaujuosi įvairiais pastebėjimais aplink save.

Kad ir tos česnakinės kaukės, kurios gimė paskelbus pirmąjį karantiną. Jos irgi kalba apie tą patį. Pamenu, žmonės tuo metu nerimavo, kad kaukių nešioti beprasmiška, kad česnakai galbūt labiau veiktų… Absurdiška man buvo klausytis tokių kalbų, tad sumaniau savotiškai ją pašiepti, pasidarydama kaukę iš česnakų.

Tik noriu pasakyti, kad tie mano juokeliai visuomet turi gilesnę mintį. Tai momentinės aktualijos, kurios, laikui bėgant, keičiasi – naujos atsiranda, senos išnyksta. Ir man patinka į jas savaip reaguoti.

Man niekada nebuvo vis vien, kaip gyvename. Todėl nuolat ieškojau kuo įvairesnių priemonių, kaip į tuos skaudžius klausimus kuo originaliau atkreipti žmonių dėmesį.

– Minėjote, kad šiuo metu jus domina vis didesnio masto ir apimčių instaliacijos. Gaila, kad tie projektai, pabuvę kurį laiką muziejų erdvėse, vėliau turi išnykti…

– Bet jie vis tiek turi išliekamąją vertę. Jei ne parodų salėse, tai juos mačiusių žmonių širdyse.

– Kuriuos iš pastarųjų metų didesnių projektų vis dar prisimenate?

– Daug tokių yra. Sunku prisiminti. Tarkim, šiuo metu Vytauto Didžiojo karo muziejuje vis dar veikianti paroda "Pradžios taškas" ir iš muziejaus daiktų sukurtas generolo Vlado Nagevičiaus portretas.

Prieš kelerius metus Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje sukūriau vieną didžiausių savo instaliacijų "Pabudę iš knygų". Ji reprezentavo valstybės kūrėjus, tautos žadintojus, rašytojus, mokslininkus, kurie buvo tarsi tiltas tarp istorijos ir dabarties.

Didinga: Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje kurta viena didžiausių J.Vaitkutės instaliacijų "Pabudę iš knygų" iki šiol autorės mintyse.  Jolitos Vaitkutės asmeninio archyvo nuotr.

Los Andželo Lietuvių dienoms sukūriau Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, švietėjo ir kultūros veikėjo Mykolo Biržiškos portretą. Kadangi signataras garsėjo rašytinių darbų gausa, tai jo portretas – būtent iš raidžių.

Tokijuje kūriau piešinį su Chiune's Sugiharos portretu. Šį diplomatą pasirinkau ne šiaip sau. Antrojo pasaulinio karo metais jis išdavė tranzitines vizas į Japoniją 6 tūkst. žydų iš Lietuvos, kuriems tai tapo tarsi bilietu į laisvę – nauja gyvenimo žeme. Norėjau simboliškai išreikšti pagarbą šiam žmogui, tad sukūriau piešinį iš japoniškos ir lietuviškos žemės.

– Pakalbėkime apie jūsų darbus įkvepiančią aplinką. Neseniai kūrėte pianisto iš Vokietijos Clemenso Christiano Poetzscho portretą jo naujojo albumo viršeliui. Ar kurdama savo instaliacijas klausotės muzikos?

– Galiu klausytis nebūtinai muzikos, o tiesiog garsų. Kalbant apie darbą su pianistu Clemensu, buvau maloniai nustebinta, kad jo garsų pasaulis rado sąskambį su mano vizualiuoju pasaulio matymu. Buvo įdomu suprasti, kad mes panašiai matome skirtingus dalykus – tik kiekvienas per savo prizmę.

– Be galo sužavėjo instaliacijos "Skambina" idėja, kuria drauge su atlikėju Andriumi Mamontovu norėjote pabrėžti mintį, kaip vienas ir tas pats daiktas gali kelti visiškai priešingus jausmus. Tarkim, ramybę ir stresą.

– Ši paroda tetruko porą savaičių, bet, tikiu, netrukus bus atnaujinta kokioje nors kitoje erdvėje. Jos idėja žmonėms vis dar aktuali. Norėjome prikelti objektą, kuris pelnytai gali būti vadinamas streso šaltiniu, o kartu – ir komforto sąlyga. Juk gyvenimas yra dualus. Ir telefonas nebūtinai turi kelti tik stresą. Mūsų telefonai, sudėti į 17 m tekančią upę japoniškame sode, skambėjo raminančiai ir švelniai. Žmonės galėjo pasivaikščioti ir pasiklausyti melodingų jų garsų.

– Paminėjote, kad dažnai jūsų projektuose atsispindi amžina dualumo kova: gėris ir blogis, ramybė ir stresas. Sakykite, o jums pačiai kokie dalykai gyvenime kelia ramybę, o kokie – stresą?

– Manau, kad streso priežastis slypi ne išorėje, bet viduje. Ir tie patys dalykai skirtingomis aplinkybėmis gali kelti tiek stresą, tiek ramybę. Man svarbiausia jaustis komfortiškai viduje. Kai kuriu, niekada nebūnu įsijungusi telefono garso. Man nepatinka kažkokia išorinė intervencija. Man gera žinoti, kad savo laiką valdau pati. Kad galiu pasirinkti, kada stresuoti, o kada ne. Visuomet prieš pradėdama darbą stengiuosi, kad galva būtų rami. Tuomet viskas vyksta kur kas paprasčiau.

– Menininkės kelią pradėjote labai jauna. Esate tiek produktyvi, kiek turbūt ir reikli sau. Kiek valandų per parą miegate? Ar visada iš ryto pabudusi turite naujos dienos planą?

– Mano miego valandos priklauso nuo laikotarpio sudėtingumo. Jei jis įtemptas, projektas veja projektą, negaliu sau leisti per daug ilsėtis. Bet įprastai keliuosi apie devintą. Turiu pastovius ryto ritualus. Vėliau sėdu prie kompiuterio, peržvelgiu laiškus.

Kiekviena mano diena turi planą, ir jis būna gana dinamiškas – arba vykstu į vietą, kur turi gimti instaliacija, arba dirbu studijoje prie eskizų. Turbūt vienintelis nekintamas dalykas mano dienotvarkėje yra rytas, kai leidžiu sau ilgiau pamiegoti. Neužsistatau net žadintuvo.

Vakare irgi mėgstu pavakaroti. Kai nurimsta miesto šurmulys ir žmonės grįžta po darbų namo, man atsiveria tarsi antras kvėpavimas (juokiasi). Tuomet vėl galiu koncentruotis į darbą.

Kas man teikia malonumą? Viskas. Labai mėgstu tai, ką darau, todėl viskas iš tiesų man teikia didelį malonumą. Savo veiklos nevadinu darbu. Tai tiesiog toks gyvenimo būdas. Viskas pas mane susiję – darbas ir laisvalaikis. Tarkim, vadinamuoju laisvalaikiu ieškau, kaupiu informaciją, kuria vėliau pasinaudosiu įgyvendindama kokį nors naują projektą. Net nueiti į koncertą kartais tampa darbiniu dalyku, jei to reikia naujai idėjai suvokti.

– Ar daug šiuo metu skaitote?

- Mano vyras Silvestras (jis mano vadybininkas) sako, kad aš visiškai neskaitau vadinamųjų malonumo knygų. Jis teisus. Romanai iš tiesų manęs nedomina. Skaitau tik "techninę literatūrą" apie žmogaus viduje vykstančius procesus. Man labai įdomu sužinoti, kaip tos mūsų smegenys veikia, kas jas griauna, o kas įgalina atsiskleisti platesnei sąmonei nei šių dienų kolektyvinis suvokimas.

– Sklando gandai, kad vaikystėje buvote keistas vaikas…

– Taip atrodė kai kuriems mokytojams ir giminaičiams. Tas keistumas galbūt pasireikšdavo tuo, kad buvau labiau intravertė, mėgdavau užsidariusi nuo visų piešti, gyvenau savo pasaulyje, leisdavau laiką viena ir darydavau visokius eksperimentus.

Man neatrodė labai svarbūs tie dalykai, kurių mus mokė mokykloje. Net ir dėl abitūros egzaminų visai nesinervinau. Tiesiog norėjau kuo greičiau viską baigti ir pereiti į kitą gyvenimo etapą. Kadangi visada aiškiai žinojau savo kelią, tai neteikiau per daug reikšmės tam, kas vyko aplinkui mane. Pažymiai man irgi nelabai rūpėjo. Buvo disciplinų, kurios man sekėsi, o jei kažkas nesuprasdavo mano minčių ir įvertindavo jas penketu (tarkim, lietuvių interpretaciją), tai stengdavausi to nesureikšminti. Visada buvau ištikima sau.

Prieš baigdama mokyklą jau turėjau savo svajonių darbą vienoje reklamos agentūroje. Vadovai matė mano darbus ir pasitikėjo manimi. Juk nuo mokyklos laikų kūriau marškinėlius, iliustruodavau straipsnius žurnaluose ir pan. Tie darbai jiems pasirodė svarbesni už mano pažymius.

Bendrystė: A.Mamontovo ir J.Vaitkutės projektas "Skambina" perša mintį, kad gyvenimas labai dualus. Tautvydo Stuko nuotr.

– O kokius marškinėlius mokyklos laikais kūrėte?

– Visuomet buvau be galo patriotiškas žmogus. Dar dvyliktoje klasėje turėjau tokius "Double V House" – marškinėlių ir džemperių kūrybos namus. Norėjau, kad laisvės simbolio Che Guevaros veidą pakeistų lietuviški atitikmenys, tad sukūriau ikoniškus Lietuvos partizanų veidus. Kartais, pamenu, sėdėdavau per pamokas, o mintys klaidžiodavo visai kitur. Galvodavau, kaip grįžusi po pamokų viską darysiu. Dažnai užsinaktinėdavau, nes mėgdavau nepertraukiamą darbą, kuris įmanomas tik naktį, kai visi miega.

– Ar teisybė, kad esate savamokslė ir baigusi vidurinę nesirinkote jokios aukštosios mokyklos studijų?

– Teisybė. Nemačiau prasmės ką nors studijuoti. Dirbau su reklamų agentūromis ir mokiausi iš praktikos. Pradžioje dar mąsčiau apie aukštąsias dizaino studijas, bet ilgainiui supratau, kad jos visiškai ne man. Daug dalykų išmokau tiesiog dirbdama. Kad ir fotografuoti savo kūrybos objektus. Išmokau retušavimo, postprodukcijos meno.

Iš pradžių viską darydavau savo rankomis, vėliau ėmiau dirbti su agentūromis. Ir tie darbai ėjo vienas paskui kitą, kol galiausiai pribrendau ir įkūriau savo studiją.

– Šį interviu būtų pravartu paskaityti dabartiniams abiturientams, kurie jau ima nerimauti dėl egzaminų…

– Nežinau, ar būčiau geras jiems pavyzdys. Esu labiau išimtis nei taisyklė.

– Pati dar neseniai laikėte abitūros egzaminus, tad ką patartumėte dabartiniam jaunimui, užspaustam pandeminės situacijos, realybės neapibrėžtumo… Ar įmanoma į visa tai, kas vyksta dabar pasaulyje, žiūrėti lengvai, ramiai ir kūrybiškai?

– Ar man sunku juos suprasti? Ar lengva? Didžiąją dalį savo laiko praleisdavau prie kompiuterio naršydama, kažką darydama. Ir tai, ką dariau, mano laikais buvo gana novatoriška. Virtualioji erdvė jau tuomet man atrodė puiki galerija savo darbams viešinti.

Šiuo metu daugelis jaunų žmonių irgi puikiai kuria turinį iš to, kaip jie gyvena. O karantinai? Na… Jie nėra taip jau blogai. Galima fiziškai užsidaryti, bet jei galva liks atvira naujiems dalykams, vis tiek atrasite kažkokių vertingų pastebėjimų namuose ar lauke. Tiesiog turite įgusti juos pastebėti, o iš paskos ateis ir kūrybiškumas.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų