Pažymint nepriklausomos Lietuvos 10-metį, Kaune 1928 m. buvo iškilmingai atidengta Juozo Zikaro statula „Laisvė“. Nuo sukūrimo iki šių dienų šis iškilus valstybės simbolis patyrė ir meilę, ir neapykantą.

Nepaprastas namukas

Ne visi kauniečiai yra lankęsi J.Zikaro vardu pavadintos gatvelėje, atsiremiančioje į skardį, nuo kurio atsiveria įstabus vaizdas į Senamiestį ir Naujamiestį. Būtent šioje gatvelės vietoje 1933 m. pasistatytame gelsvame mediniame namelyje apsigyveno mūsų pirmasis profesionalus skulptorius su žmona, trimis sūnumis ir dukra.

Šiame namelyje 1944 m. rudenį tragiškai pasibaigė J.Zikaro gyvenimas. Skulptoriaus dukra Alytė namo rūsyje, kur buvo tėvo dirbtuvės, 1959 m. įkūrė jo atminimą puoselėjantį muziejų, kuris po A.Zikaraitės ir jos vyro mirties 2000 m. tapo M.K.Čiurlionio nacionalinio muziejaus filialu.

Dabar šiame filiale galima pamatyti vieną iš „Laisvės“ statulos, tapusios mūsų nepriklausomybės simboliu, variantų, iki šiol neįgyvendintą paties J.Zikaro sukurtą statulos pjedestalo modelį.

Čia dirbanti muziejaus rinkinių saugotoja Rasa Ruibienė pateikia filialo lankytojams daugybę įdomių faktų apie garsiosios „Laisvės“ kelią iki antrosios sovietų okupacijos.

Aprangos metamorfozė

„J.Zikaras į Kauną atsikraustė iš Panevėžio, kur prabėgo ne vieni brandūs jo gyvenimo ir kūrybos metai. Būtent Panevėžyje jis 1921 m. sukūrė vieną pirmųjų Lietuvos dekoratyvinės paminklinės skulptūros pavyzdžių – statulą “Laisvė„. Ji buvo kuriama Panevėžio gimnazijoje, kurioje J.Zikaras dirbo piešimo mokytoju. Sumažinta “Laisvės„ gipsinė kopija buvo eksponuojama senajame Karo muziejuje“, – pasakojo R.Ruibienė.

Pasak pašnekovės, anuomet skulptorius dar neturėjo dirbtuvės, todėl gimnazijos direktorius Jonas Yčas, buvęs švietimo ministras, leido skulptūrą kurti gimnazijos sporto salėje. Visi, kam buvo įdomu, galėjo stebėti, kaip vyko darbas, diskutuoti su autoriumi, beje, dideliu Auguste'o Rodino gerbėju.

Yra išlikę liudijimų, kad J.Zikaro amžininkai ir bendraminčiai žavėjosi nepaprasto lengvumo įspūdį sudariusia „Laisvės“ figūra su vėjyje plazdančiu trumpoku aniems laikams lengvučiu drabužiu. Vis dėlto skulptorius turėjo nusileisti miesčioniško skonio daugumos nuomonei – ir aprengė „Laisvę“ ilga, vėjo prispausta prie kūno plonyte tunika.

Beje, norint pamatyti, kaip atrodė pirmasis modelis, reikėtų užsukti į Panevėžio J.Balčikonio gimnazijos istorijos muziejų – ten saugomi Stasio Variakojo, 1923 m. šios mokyklos absolvento, padarytų „Laisvės“ modelių nuotraukų negatyvai.

Kas pozavo?

Bent kiek besidomintieji J.Zikaro kūryba žino, kad beveik visoms jo skulptūrų moteriškoms figūroms pozavo skulptoriaus žmona Anelė Tūbelytė-Zikarienė. Buvo kalbama, kad „Laisvei“ pozavo net kelios moterys – skulptorius nulipdė vienos galvą, kitos – liemenį. Tai labai panašu į tiesą – J.Zikaro „Laisvės“ figūrai iš tiesų pozavo jo žmona Anelė – šis faktas paaiškėjo aptikus 1944 m. įrašytus į plokštelę skulptoriaus prisiminimus. Deja, skulptorius niekaip negalėjo prisiminti, kas buvo antroji moteris, pozavusi „Laisvės“ veidui.

1986 m. „Dirvoje“ (JAV lietuvių laikraštis) buvo spausdinami Balio Gražulio prisiminimai iš jo pokalbių su J.Zikaru Lietuvoje. Iš tų prisiminimų paaiškėja, kad skulptoriui buvo tiesiog neįmanoma surasti merginos, kuri sutiktų pozuoti „Laisvei“, nes anuomet drovios ir itin kuklios lietuvaitės nenorėjusios apie tai nė girdėti. Tad statulos veidui pozavo Zikarų sūnaus Teisučio krikšto mama, mergaičių rankų darbų mokytoja Elena Jasinskaitė, o figūrai – pati Zikarienė.

Skulptoriaus dukra Alytė yra teigusi, kad skulptūros veidui pozavo Marija Ramanauskaitė-Stankevičienė. Minimos dviejų (sakoma, buvo ir trečioji) veidui pozavusiųjų pavardės. Mat galėjo pozuoti kelios, tačiau kurios veidelį galiausiai pasirinko skulptorius – dabar sunku pasakyti.

Atsikraustė iš Panevėžio

Gipsinė „Laisvės“ statula iš pradžių buvo įkurdinta anuomečiame Karo muziejuje, tačiau artėjant Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui, 1924 m. nutarta nuliedinti ją iš bronzos ir pastatyti lauke, priešais senąjį Karo muziejaus pastatą. Švietimo ministro Konstantino Šakenio (pastarasis anksčiau dirbo su J.Zikaru Panevėžio gimnazijoje) kvietimu 1928 m. J.Zikaras su šeima persikėlė iš Panevėžio į Kauną, kur Kauno meno mokykloje (dabar Justino Vienožinskio menų kolegija) vadovavo skulptūros studijoms.

1928 m. Vasario 16-ajai „Laisvė“ nebuvo nuliedinta. Be to, atsisakyta pastatyti jai tokį pjedestalą, kokį buvo sumanęs J.Zikaras. Anot R.Ruibienės, šio Lietuvos istorijos puoselėtojo ir įamžintojo sukurtame pjedestale – jį galima pamatyti J.Zikaro muziejuje – buvo gausu bareljefų, vaizduojančių mūsų valstybės priešistorę, istorijos svarbiausius momentus, garsiausias asmenybes.

Tuomet J.Zikaras jau buvo sukūręs Karo muziejaus sodeliui Kaune bareljefą ant Nežinomo kareivio kapo (1921 m.), Lietuvos atgimimo šauklių Jono Basanavičiaus (1923 m.), Vinco Kudirkos (1924 m.), Simono Daukanto (1924 m.) biustus. Ten pat stovi jo garsioji skulptūra „Knygnešys“. Minėti skulptoriaus darbai į sodelį pateko Karo muziejaus viršininko gen. ltn. Vlado Nagevičiaus iniciatyva.

Išgelbėjo P.Rimša

Vokietijoje 1926 m. iš bronzos nulieta „Laisvė“ buvo iškilmingai atidengta Kaune 1928 m. gegužės 15-ąją, pažymint Steigiamojo Seimo susirinkimo dieną. Statula stovėjo priešais senąjį Karo muziejaus pastatą. Jai pjedestalą sukūrė žinomas architektas Vladas Dubeneckis (pjedestalo pakeitimą su J.Zikaru suderino V.Nagevičius).

Anot istorikės dr. Aušros Jurevičiūtės, paminklo statybos darbus atliko inžinierius Feliksas Vizbaras. Berlyne nulietą trijų metrų aukščio skulptūrą (nuliedinti kainavo 5 360 litų) muziejui padovanojo Vyriausiasis Lietuvos gynimo komitetas, nupirkęs kūrinį iš J.Zikaro.

Susumavus visus paminklo darbus, susidarė gan įspūdinga tiems laikams suma – daugiau kaip 30 tūkst. litų. Vien statulą užkelti ant postamento kainavo 1 608 litus, granito akmenys pjedestalui – 7197 litus, o betonas – 5 095 litust ir t.t.

Simboliška (V.Nagevičius mėgo simbolius) tai, kad septyni didžiuliai akmenys postamentui buvo atvežti iš Rusijos ir Vokietijos pasienio – tai simbolizavo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimą.

A.Jurevičiūtė įvardija daugiau simbolių: J.Basanavičiaus biustas buvo nuliedintas iš šovinių tūtelių, surinktų nepriklausomybės kovų laukuose.

Išvengė sunaikinimo

Pastačius dabartinį Karo muziejaus pastatą, 1936 m. „Laisvė“ buvo perkelta į dabartinę jos vietą. Skulptūra buvo pastatyta ant masyvus pjedestalo (jo įrengimui vadovavo Karo muziejaus darbuotojas Pranas Baleniūnas), kurį sukūrė architektas Karolis Reisonas. Beje, J.Zikaras buvo labai nepatenkintas pjedestalo masyvumu, nes tai optiškai sumažino pačią „Laisvės“ skulptūrą.

Vokiečių okupacijos metais „Laisvei“ buvo iškilusi reali grėsmė būti sunaikintai, nes naciai nutarė išlydyti ją kaip metalą karo tikslams, tačiau artimiausias J.Zikaro bičiulis Petras Rimša pasiūlė jiems vietoj „Laisvės“ savo „Lietuvos mokyklai“ skirtą bronzą, teigdamas, jog „čia bronzos daugiau“.

Sovietinis pėdsakas

1944 m. prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, saugumiečiai kaltino skulptorių slepiant informaciją apie neva miškan partizanauti išėjusius sūnus.

Iš tiesų J.Zikaras buvo įsitikinęs, kad visi trys jo sūnūs žuvo, kai vokiečiai paėmė juos kasti apkasų. Neištvėręs saugumiečių persekiojimų ir tardymų, J.Zikaras pasitraukė iš gyvenimo pats, o svarbiausias jo gyvenimo kūrinys „Laisvė“ stovėjo Karo muziejaus sodelyje tik iki 1950 m. vidurvasario – prieš pat Dainų šventę ji buvo aptverta lentine tvora ir naktį nugriauta.

Statula įskilo, bet išliko. Nulūžo vėliavos kotas, sutrūkinėjo grandinės, o postamentas buvo susprogdintas. Anot A.Jurevičiūtės, statula nebuvo sunaikinta greičiausiai tik todėl, kad ant jos nebuvo mūsų valstybingumo simbolių: Vyčio, Gedimino stulpų, Dvigubo kryžiaus. Pražūties išvengusi „Laisvė“ ilgam iškeliavo į Vytauto Didžiojo karo muziejaus fondus.

Atgimė 1989 m.

1966 m. skulptorius Bronius Petrauskas restauravo „Laisvę“, ir statula buvo perduota M.K.Čiurlionio dailės muziejaus žinion. Iš čia ji pateko į Vitražo ir skulptūros galeriją, kuri veikė Įgulos bažnyčioje. Kaip prisimena R.Ruibienė, ji, būdama moksleivė, su bendraklasiais eidavo Vasario 16-ąją į minėtą galeriją, kur žinojo esant „Laisvę“ – skulptūra stovėjo uždengto centrinio altoriaus kairėje.

Lietuvoje prasidėjus Atgimimo sąjūdžiui, Lietuvos kultūros fondo Kauno taryba užsakė architektui Algimantui Sprindžiui „Laisvės“ paminklo atstatymo projektą. Kasant paminklo pamatui duobę, buvo rastas senojo pamato kampas – pagal jį buvo nustatyta tiksli paminklo vieta. Iškastoje duobėje buvo rastas ir lynas – manoma, kad būtent juo buvo verstas paminklas.

Pagerbta Prezidentūroje

Paminklo postamentas buvo padengtas granito plokštėmis, kurias parūpino Kelių statybinių medžiagų įmonių susivienijimas „Granitas“, o Kauno komunalinio ūkio valdyba – armatūros, betono, reikalingų mechanizmų. Buvo atstatytos sunaikintos keturios postamento plokštės su įrašais – jas nuliedino kauniškė „Centrolito“ liejykla. Atstatyto paminklo aukštis siekia 12,35 m.

Antrą kartą nepriklausomybės link pasukusioje Lietuvoje J.Zikaro „Laisvė“ vėl buvo iškilmingai atidengta 1989 m. Vasario 16-ąją. Šio simbolio gipsinė kopija tarpukariu buvo atvežta iš Panevėžio į Kauno senąjį Karo muziejų, o 1997 m. į Vilniuje pradėjusią veikti Prezidentūrą.

Gipsinę skuptūrą, kuri ir dabar stovi Prezidentūros Baltojoje salėje, restauravo restauratorius Jonas Stanislovas Juodišius – Lietuvos kariuomenės savanorio gen. Jono Juodišiaus sūnus.