Garsiosios statulos „Laisvė“ kūrėjo Juozo Zikaro name-muziejuje gyvenantis ir apsaugininku dirbantis keturkojis gražuolis Perlas teįvertintas vienu litu, tačiau muziejaus darbuotojos niekam jo neatiduotų nė už jokius pinigus.

Keturkojis budėtojas

Jei kada eisite pro J.Zikaro namus jo vardu pavadinta gatvele, greičiausiai išgirsite lojant šunį.

„Kai pro šalį eina jaunimas, Perlas loja vienaip, kai brandaus amžiaus žmonės – kitaip, o jau kai koks nors girtuoklis, tai šunį reikia prilaikyti, kad neiššoktų pro langą“, – tikino muziejuje dirbanti viena pirmųjų Lietuvoje interjero keraminių pano kūrėja Danutė Kondrotaitė.

Perlas – keturkojis apsaugininkas, kuris daugiausia laiko praleidžia būtent prie lango.

Anot šiam muziejui vadovaujančios Rasos Ruibienės, 2010 m. oficialiai tapęs šios įstaigos apsaugininku, Perlas visada draugiškai pasitinka ekskursantus – visus apuosto, ypač blondines, kurioms skiria ypatingą dėmesį.

Po šios patikrinimo procedūros keturkojis apsaugininkas skubiai palieka ekskursantus R.Ruibienės globai ir nubidzena į savo mažytį kambarėlį, kuriame kažkada gyveno Zikarų šeimos tarnaitė. Čia aristokratiškos išvaizdos šuo turi savo erdvų guolį, kuriame ir miega, ir budriai ilsisi, kai jam nepažįstami žmonės yra namuose.

Geros užstalės manieros

Geriant arbatą Zikarų namuose, Perlas romus tupėjo prie stalo, ant kurio kvepėjo naminis pyragas. Keturkojo budėtojo gražios tamsios akys buvo įsmeigtos į pyragą, tačiau Perlas nė vienu judesiu neparodė, kaip jam rūpi tas skanėstas.

Šuo, prie stalo pagavęs pasirinkto asmens žvilgsnį, tučtuojau nukreipdavo savo akis į pyragą. Kelis kartus pakartojęs šią akių pantomimą, pelnydavo pageidaujamą pyrago gabaliuką.

Nebuvo nė vieno svečio, kuris nesuprastų Perlo žvilgsnių kalbos. 

Paukštelių lesintojas

„Įtariu, kad Perlas turi arabiško kraujo – jis visiškai neėda kiaulienos. Be to, jo genealoginiame medyje, matyt, būta aristokratiškos veislės atstovų, nes jam nepaduosi nei sriubos, nei juolab – buizos. Perlas noriai ėda tik jautienos kauliukus, šviežias daržoves, o štai pusryčiauja kaip koks vargdienis – šlamščia sausą maistą, kurį mes perkame veterinarijos vaistinėje“, – pasakojo D.Kondrotaitė, užauginusi šį gražuolį šunį.

Muziejuje dirbančioms moterims šią užsitęsusią žiemą buvo keista, kad išrankus maistui Perlas noriai griebia riekę batono su sviestu ir tuoj pat prašosi į balkoną.

Moterys slapta pasidomėjo, ką jis ten veikia. Pasirodo, šuo padeda riekutę, o pats atsigula po suolu ir stebi, kaip jo atneštą maistą doroja maži paukšteliai, kurių jis niekada negąsdina.

Apgynė muziejų

Vos kelių mėnesių Perlas į J.Zikaro muziejų buvo atvežtas rudenį, prieš šešerius metus, su kraiteliu – šuniškais žaislais, maistu ir guoliu.

Jis atkako iš nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vyr. fondų saugotojos Nijolės Adomavičienės namų, kuriose iš gyvūnų prieglaudos paimta kalytė atsivedė net septynis gražuolius šuniukus – Perlas buvo vienas iš tų šviesiaplaukių mažylių, kuriam lipte prilipo dabartinis jo vardas.

„Aš nakvodavau muziejuje, kad mažas šuniukas nesijaustų vienišas. Iki ūgtelėjo, mes labai susidraugavome, – neslėpė D.Kondrotaitė. – Dabar Perlas dažnai miega vienas, saugodamas muziejų. Kai nakvoju, jis keliasi šeštą valandą ryto, o kai lieka vienas, aš ateinu jo išleisti maždaug valandą vėliau. Atšilus orams, šuo gal 15 kartų per dieną pasiprašo laukan pabėgioti po sodybos teritoriją, paloti ant praeivių. Beje, būtent Perlas apgynė muziejų nuo atsitiktinių lankytojų – čigonų ir narkomanų, kurie sugalvodavo visokių pretekstų, kad patektų vidun.“

Perlas puikiai atliko apsaugininko pareigas nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus direktoriaus akyse – kai vadovas netikėtai pasirodė šuns saugomoje teritorijoje, keturkojis sargas kaipmat įsisegė į jam nepažįstamo vyro kelnių klešnę.

Nepažino voveraitės

Anot R.Ruibienės, šunys šiuose namuose gyveno visada – J.Zikaras laikė du vokiečių aviganius, o vėliau tokius šunis čia apgyvendino ir skulptoriaus dukra Alytė Elena Zikaraitė. Tad Perlas – tradicijos tąsa.

Perlas žino savo vertę ir kartu gerbia skulptoriaus namuose esančius jo daiktus. Pavyzdžiui, niekada nelipa ant J.Zikaro sofos, išskyrus tuos atvejus, kai labai nori lyžtelėti Rasos skruostą. Tuomet Rasa leidžia keturkojui apsaugininkui trumpam pritūpti šalia jos ant sofos. Tą jo meilumą akimirksniu gali vėju nupūsti katė ar katinas. Perlas, nors ir labai myli mažesnius už save, negali pakęsti kačių, o ypač tų, kurios mėgina įsiropšti į J.Zikaro sodybos medžius.

„Kartą (tai buvo pernai rudenį) jis supainiojo voveraitę su kate ir tol lojo, kol ši neapsikentusi liuoktelėjo iš mano sodinto lazdyno, kur riešutavo, į balkoną. Perlui niekaip negalėjau įrodyti, kad voveraitė – tai ne katė, ir teko šunį uždaryti namuose, kad nurimtų“, – pasakojo D.Kondrotaitė, kartu su Perlu čia sutinkanti šeštąjį jo gyvenimo pavasarį.