Lietuvai nusišypsojo laimė: operos deimantu vadinama 71 m. Rusijos solistė Jelena Obrazcova vėl atvyksta į mūsų šalį surengti vienintelį ir galbūt paskutinį koncertą.

Didysis solinis J.Obrazcovos koncertas vyks gruodžio 20-ąją Nacionaliniame Lietuvos operos ir baleto teatre. Bilietai į šį renginį graibstyte graibstomi. Nenuostabu: šis koncertas – turbūt paskutinė galimybė pamatyti operos įžymybę Lietuvos scenoje.

Apie gyvą operos legendą J.Obrazcovą sklando daugybė pasakojimų.

Kaip ji vaikystėje vos nenumirė iš bado per Leningrado blokadą. Kaip prasiskleidė įstabus jos talentas, sukrėtęs visą pasaulį. Kaip ji užkariavo garsiausių operų scenas ir kaip Monserat Kabalje, išgirdusi J.Obrazcovos balsą, užkulisiuose puolė ant kelių (buvo nelengva ją pakelti).

"Mano gyvenimas kupinas įvykių, jie neleidžia man senti", – sako apie save įžymusis mecosopranas.

Iš šalies atrodo, kad už savo talentą ši moteris verčiama susimokėti asmeninėmis negandomis. Kartą ji griuvo nuo dviračio, susižalojo akis ir vos neapako.

Didžiulis smūgis dainininkei buvo vyro liga ir mirtis. Apie pirmą savo vyrą fiziką, su kuriuo išsiskyrė, ji kalba nedaug. Antrasis vyras – lietuvis, Maskvos Didžiojo teatro dirigentas Algis Žiūraitis buvo jos gyvenimo meilė. "Tragedija žmogų padaro gilesnį. Skausmas suteikia išminties. Dabar aš dainuoju visiškai kitaip", – kalba J.Obrazcova apie gyvenimą po vyro mirties.

Nepaisant visko, ši moteris yra labai gyvybinga. Paskambinęs niekada nežinai, kuriame pasaulio krašte ji pakels ragelį. Solistė ką tik parskrido iš Japonijos. "Aš jau namie", – nusijuokė telefonu atsiliepusi J.Obrazcova.

– Kaip jums patiko Japonija?

– Labai. Kaip visada. Aš ten daugybę metų dėstau vokalą didžiausioje Tokijo konservatorijoje, labai seniai ten koncertuoju. Į Japoniją vykstu jau 48 metus, esu ten važiavusi su visais didžiaisiais pasaulio operos teatrais – "La Scala", "Metropolitan", su Maskvos Didžiuoju teatru. Šį kartą buvo surengtas mano didelis solinis koncertas, aš dainavau prancūzišką muziką, prancūzišką operą.

Japonija ir Ispanija man patinka labiausiai iš visų pasaulio šalių. Išskyrus Rusiją, žinoma.

– O kaip jums Lietuva?

– Lietuvą aš irgi labai myliu. Ši šalis man padovanojo gyvenimo meilę. Antrąjį mano vyrą Algį Žiūraitį. Aš jį mylėjau iki begalybės. Ir tebemyliu, nepaisant to, kad jis jau išėjęs iš šio pasaulio. Todėl ir Lietuva man brangi.

– Kas jums yra meilė? Jus myli publika, kolegos, bičiuliai – už jūsų talentą, žmogiškąsias savybes. O jūs?

– Aš irgi myliu. Publiką, kolegas, visus savo draugus, kurių yra labai daug – tai ir gydytojai, ir architektai, ir aktoriai, ir statybininkai. Man visiškai nesvarbi profesija. Aš apskritai labai myliu žmones, pačius įvairiausius. O vyrą, manau, mylėjau tik kartą gyvenime, jei jau kalbame apie tikrą meilę. Tai – mano Algis.

Kai manęs žalias jaunimėlis, kurį aš mokau, klausia: "Tuoktis ar nesituokti?", aš atsakau: "Ne, nesituokti." Jie labai nustemba: "O kodėl?" Atsakau, kad kai myli žmogų, toks klausimas – tuoktis ar nesituokti – išvis nekyla. Jei kyla, vadinasi, dar nemyli. Nes kai myli, tu tiesiog neįsivaizduoji gyvenimo be to žmogaus. Štai kas yra meilė.

– Ką, tapusi našle, šiandien vadinate paprasta moteriška laime?

– Savo namus, jaukumą. Aš turiu tris šuniukus, ir dar laukiame šeimos pagausėjimo prieš Naujuosius metus. Turėsime du mažylius. Šiuo metu mano namuose – senutė Karmen, truputį jaunesnė Miuzetė ir Mišelis. Laukiame Verterio ir Mimi. (Juokiasi.) Visi jie pudeliai.

– Kur jūsų namai? Ar tai butas Maskvos centre, kur nors Arbato zonoje, – na, vienoje tų Rusijos įžymybių pamėgtų vietų?

– Visiškai ne. Mes gyvename užmiesčio name – aš, dvi man padedančios merginos ir pudeliukai.

– O kur gyvena jūsų dukra dainininkė Jelena Makarova ir anūkas Aleksandras?

– Jie gyvena Ispanijoje. Gal per Naujuosius susitiksime, bet tiksliai nežinau. Kartais jie atvažiuoja pas mane, kartais susitikti nepavyksta. Čia jau kaip susiklosto.

– Kaip manote, ar jūs gera mama? Sako, kad meno pasaulio moterims tai ne visada paprasta.

– Aš tikriausiai labai mylinti mama. Sakykime taip.

– Ir todėl nė kiek neįsižeidėte, kai dukra nutarė mokytis dainavimo ne iš jūsų, bet iš kitos pasaulinio garso dainininkės – Monserat Kabalje?

– Žinoma, kad neprieštaravau. (Juokiasi.) Kaip galėjau būti prieš? Aš be galo myliu jas abi – ir dukrą, ir Monserat. Ji ne tik labai gera mano kolegė, bet ir draugė. Esame kartu praleidusios daugybę laiko, kartu dainavome begalėje operų, žinome viena kitos paslapčių.

– Be kita ko, ir apie dietas?

– O, be abejo. Ne kartą plepėjome ir apie tai, juk tai aktualu visoms moterims. Bet nuo patarimų Monserat aš susilaikiau. Esu gana delikati moteris, todėl dalyti patarimus... Na, jeigu klausia, galima patarti, bet šiaip kartais geriau savo nuomonę pasilaikyti sau.

– Ar klausimas apie plastikos chirurgus jums pasirodytų netaktiškas?

– Kodėl? Aš drąsiai apie tai kalbu. Žinoma, kad esu naudojusis grožio chirurgų paslaugomis. Dabar jau ne, bet praeityje man atlikta opercijų. Tam, kad išlaikyčiau nepriekaištingą sceninę išvaizdą. Nemanau, kad tai pavojinga. Jeigu geras chirurgas, kodėl juo nepasitikėti?

– Kas jus šiame gyvenime labiausiai džiugina?

– Turbūt bendravimas su žmonėmis – ir su tais, kurie ateina į mano koncertus, ir su žmonėmis, kuriuos šiaip sutinku. Man patinka pedagoginė veikla, mėgstu mokyti ir man tai sekasi. Man labai patinka ir gražinti namus, ypač perstatyti baldus. Aš renku savo varlyčių kolekciją, rašau knygas.

– Koks kambarys užmiesčio name jūsų pats mėgstamiausias?

– Net nežinau. Mano name yra penki kambariai, ir aš juos visus mėgstu. Išskyrus virtuvę. Man nepatinka gaminti valgį. Ir nemoku, ir nejaučiu jokio noro išmokti. Ne, virtuvė man ne prie širdies.

– Taigi jūsų receptų knygos, ko gero, neverta laukti.

– Ne, tokios knygos tikrai nebus. (Juokiasi.) Aš rašau ne apie kulinariją. Jau seniai pradėjau knygą apie dainavimą, ją rašau gal dešimt metų. Rašau savo prisiminimus. Rašau juokingus apsakymus vaikams apie žvėrelius. Kuriu eiles. Jos gimsta spontaniškai, kai užplūsta atitinkama nuotaika. Jei turiu po ranka kuo rašyti, užrašau eilėraštį.

– Esate sakiusi, kad žmogaus amžius neegzistuoja. Ir vis dėlto – iš kur jumyse tiek energijos, gyvenimo džiaugsmo?

– Manau, kad viskas yra iš Dievo. Kiek Dievulis duoda, tiek tu ir turi. Jei gyveni taip, kad esi reikalingas žmonėms, jei darai gerus darbus, būsi apdovanotas ir gyvenimo džiaugsmu, ir energija. Aš manau, kad viskas, kuo turtingi žmonės, yra iš Dievo rankų. Jo dovanos – ir laimė, ir liūdesys, ir išgyvenimai, ir ramybė, ir nerimas... Ir muzika, žinoma. Sugebėjimas suvokti jos grožį, prieš kurį žodžiai – bejėgiai.

– Kaip saugote savo balso stygas?

– Kai buvau jauna, niekada nesukau dėl to galvos. O dabar po peršalimo, kurį susigriebiau, regis, pernai kaip tik pas jus, Lietuvoje, man vis nesiseka pasveikti. Visus pastaruosius metus vaduojuosi nuo to užsitęsusio negalavimo. O šiaip specialiai niekada nesiėmiau jokių priemonių balso stygoms saugoti.

– Ar esate apdraudusi savo balsą, kuris, kaip teigiama, vertas ne vieno milijono?

– Balsas neturi kainos, ši Dievo dovana neįkainojama. Aš savo balso nesu apdraudusi jokia suma, man net į galvą toks dalykas niekada neatėjo! Žinau viena ir tą kartoju savo mokiniams: nusipirkti galima gerą rojalį, o balso – ne, jo nenusipirksi. Jei jį prarasi, jokie pinigai nepadės.

– Jus vadina žvaigžde, unikaliu talentu, primadona. Bet esate prisipažinusi, kad skambūs pavadinimai erzina. Kaip tada jus, legendinę solistę, vadinti?

– Jelena Obrazcova.