– Ar ne juokinga, kad laidos „Vieni juokai“ debiutas įvyko būtent tada, kai „Žalgirio“ sirgaliai žiūrėjo krepšinį?.. Priminkite tiems, kas prieš porą savaičių juokus iškeitė į krepšinį, apie ką bus naujoji laida?

K. T.: Galiu užtikrinti, kad laidoje „Vieni juokai“ irgi bus krepšinio – tik jau naminio – vaizdų... Jei rimtai, laida yra apie populiariausius pasaulio ir Lietuvos interneto vaizdelius, kurie dažniausiai yra juokingi. Todėl ir pavadinimas „Vieni juokai“.

Laidą veda du vedėjai, kurie žiūri tuos vaizdelius ir į juos reaguoja, komentuoja, dalijasi savo patirtimi.

Kadangi abu su Vytautu esame nurauti žmonės ir kažką panašaus gyvenime patyrę, tai rodome ir savo filmuotą medžiagą, kurios per laiką esame sukaupę. Vienu žodžiu, tai panašu į kažkada egzistavusią laidą „Lalaila“, tik gal... vedėjai geresni?

V. M.: Kadangi žmonės daug laiko praleidžia telefonuose, tai laidos esmė – žiūrėkime ir pasijuokime iš tų pačių dalykų visi kartu. Mes su Karoliu jums padėsime.

TV3, R. Tenio, K. Tiškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl žiūrovams reikia tokios laidos ir dėl ko, jūsų galva, žmonės turėtų į jus, krizenančius, žiūrėti?

K. T.: Kodėl, kodėl? Todėl, kad žmonės nori juoktis, o ne verkti. Nes verkti, kaip žinia, šiame pasaulyje ir šiais neramiais laikais tikrai yra dėl ko. Kai viskas taip sudėtinga ir kartais netgi beviltiška, mes su Vytautu sakome: žmonės, neapsikraukite dalykais, kurių negalite pakeisti. Kalbu ne apie karą, bet apie paprasčiausią kiekvieno žmogaus nūdieną, kuri dažnai irgi nėra paprasta.

Todėl kiekvieną ketvirtadienį kviečiu žmones ištiesti kojas ant sofos, įsijungti laidą „Vieni juokai“ ir tiesiog pažvengti apie nieką per daug negalvojant su dviem durniais už kadro.

Karolis labai lengvai pasirašo visoms mano nesąmonėms. Jis irgi mėgsta avantiūras ir nestabdo.

V. M.: Laida neįpareigojanti. Nereikalaujanti jokio susikaupimo. Net nereikia pačiam ieškoti tų juokingų vaizdelių – už jus viskas jau padaryta, sukramtyta. Kodėl nepasižiūrėjus?

– Sakote, kad esate du seni geri draugai. Prisiminkite pirmą kartą, kai vienas kitą išvydote.

K. T.: Vytas buvo mano pirmas draugas, kurį įsigijau atėjęs į sporto žiniasklaidą 2009 m. Lygiai prieš penkiolika metų aš jam parašiau žinutę į mesendžerį (nes iki tol nebuvome pažįstami) ir paprašiau, kad jis man papasakotų apie „Žalgirio“ radijo laidą, kurios vedėju tuo metu buvo. Susitikome vienoje kavinėje Kaune, Vytautas man nušvietė situaciją, o jau po mėnesio mes vienas kitą kuo smagiausiai siuntinėjome kuo toliau kaip geriausi draugeliai. Tokie ir likome iki šiol.

V. M.: Spėju, kai pirmąsyk pamačiau Karolį, jis buvo dar nepilnametis. Gal 2007–2008 m. Mūsų keliai susipynė ties „Žalgirio“ radiju. Aš iš jo išėjau, o Karolis norėjo ten save išbandyti.

TV3, R. Tenio, K. Tiškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Neegzistuojančios kelionių agentūros „PravalTuras“ direktorius V. Mikaitis kiekvieną vasarą rengia siautulingą festivalį „PravalFestas“. Ar Karolis bent kartą jame dalyvavo?

K. T.: Esu nemažai prisidėjęs prie atlikėjų ir estrados žvaigždžių kvietimo į šį renginį. Tarkime, pernai mano dėka jame dainavo Žilvinas Žvagulis. Gal kokį kartą ir pats esu ten buvęs, nepamenu... Matote, esu pramoginių renginių vedėjas, todėl vasaromis man pats darbymetis.

V. M.: Turiu patikslinti jūsų klausimą, nes nuo šios vasaros „PravalFestas“ keičia pavadinimą į kur kas draugiškesnį. Nuo šiol jis vadinsis „Giminės balius“. Yra žmonių, kurie mano rengiamame festivalyje yra dalyvavę visus keturis kartus, taigi vieni kitiems mes jau beveik kaip giminės…

– Pats V. Mikaitis apie savo keliavimo stilių atsiliepia labai skeptiškai. Sako, tokio neorganizuotumo, kokiu pasižymi jo kelionės, neištvertų nė vienas normalesnis keliautojas. Ar Karoliui yra tekę bent vienoje iš jų dalyvauti?

K. T.: Pirmas miestas, kuris išsyk šovė į galvą – Talinas. Tarkime, Vytas yra Estijoje ir skambina man: „Atvaryk...“ Aš sėdu į automobilį ir po šešių valandų – kokią 3 val. nakties – jau esu ten.

Tikrai žinau, kad drauge keliavome į Izraelį, Jordaniją. Šį tą iš minėtų kelionių vaizdų pamatys ir laidos „Vieni juokai“ žiūrovai.

V. M.: Yra pavykę jį nusitempti į Jordaniją ir Izraelį. O daugiau? Kai vedžiau realybės šou „(ne)Viskas įskaičiuota“, Karolis buvo kelioms dienoms atskridęs į Ispaniją manęs aplankyti.

– Esate bičiuliai, kurių šeiminis statusas labai skirtingas: Vytautas turi draugę, o Karolis yra šeimos žmogus, turintis žmoną ir du vaikus. Ar tai netrukdo draugauti?

K. T.: Turiu labai supratingą žmoną, kuri priima netgi tokį draugą, kaip Mikaitis. Mes laikome jį trečiuoju mūsų šeimos vaiku. (Su žmona Gintare Karolis augina šešerių dukrelę Vakarę ir ketverių sūnelį Kristupą, – aut. past.)

Na tai kas, kad Vytautas kokiais penkeriais metais vyresnis už mane? Gintarė puikiai toleruoja mūsų draugystę ir netgi vieną kitą baiką su Mikaičiu. Beje, kaip ir mūsų vaikai. Nors Vytą jie mato gal net rečiau už kitus mūsų šeimos draugus, bet tik jam kuria visokias komiškas daineles ir pan. Žodžiu, Mikaitis mūsų šeimoje užima išskirtinę vietą.

TV3, R. Tenio, K. Tiškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kokiais žodžiais geriausiai apibūdintumėte vienas kitą iš gerosios pusės?

K. T.: Mikaitis? Nepavargstantis. Dosnus. Tavo gimtadienio Vytautas niekada nepamirš. Dar daugiau – visada pasveikins išskirtinai. Tarkime, nusives užrištomis akimis į kokį nors prasmirdusį Laisvės alėjos barą arba padovanos kokių nors nesąmonių, kokių tik jis vienas gali sugalvoti.

Jei tik bus Lietuvoje, visada paskambins (ar galite patikėti – Vytas net mintinai žino mano telefono numerį!), padarys kokį nors nedidelį baliuką.

V. M.: Mes su Karoliu labai jaučiame vienas kitą. Dažnai ko nors klausdamas aš jau žinau jo atsakymą. Žmonės, kurie mūsų klausosi, dėl to būna labai nustebę...

Dar viena Karolio savybė – fantazija. Ir aš, ir jis mėgstame kalbėti apie dalykus, kurių iš tiesų nėra, bet mums jų labai norėtųsi. Dar Karolis labai lengvai pasirašo visoms mano nesąmonėms. Jis irgi mėgsta avantiūras ir nestabdo.

– Trys akmenys į vienas kito daržą.

K. T.: Vytas nuolat serga: tai jam nugarą skauda, tai kokia išvarža kamuoja... Ką nors vis užsigauna, todėl gal jam labiau tiktų žodis „traumuotas“. Per lengvai pasirašantis, nemokantis žmonėms pasakyti „ne“. Gal, sakyčiau, net per lengvai prieinamas?

V. M.: Pati blogiausia savybė – kad Karolis per anksti pasišalina iš vakarėlio, niekam nieko apie tai nepranešęs. Dar – kartais gali virsti degtuku: greitai užsiplieskia ir greitai užgęsta. Tik ne su manimi.

Kai vedame renginius, prašau Karolio, kad duotų ir man kur nors įsiterpti, nes jis lyderiauja, nori visur būti pirmas. Susitariame, kad leis kalbėti ir man, bet po minutės viską pamiršta! Sako, labai bijo tylos pauzių, todėl aš dar nespėju įkvėpti į plaučius oro, o jis jau kalba.

TV3, R. Tenio, K. Tiškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Draugą pažinsi nelaimėje – ar teko vienam kitą nelaimėje pažinti?

K. T.: Kad tų nelaimių aš nelabai turėjau. Nepamenu jokios situacijos, kurioje man būtų prireikę jo pagalbos.

Jei automobilio padangą naktį nuleistų? Tikrai jam neskambinčiau, nes mechanikoje jis žalias.

V. M.: Pernai atsiguliau savaitei į ligoninę. Aplankė visi, išskyrus Karolį. Vėliau dar bandė kažkaip teisintis, bet nepadėjo. Štai jums ir draugas! Mirsiu – nepamiršiu.

– Kada paskutinį sykį juokėtės iš savęs? O iš V. Mikaičio / K. Tiškevičiaus?

K. T.: Gal šiandien? Iš savęs pasijuokti kasdien smagu. Aš visada sakau: jei nori pasijuokti iš kito, pirmiausia pasijuok iš savęs. Tai saugiausia, o ir kitiems juokinga.

Iš Mikaičio? Irgi juokiuosi kiekvieną dieną. Man jis juokingiausias, kai pavargęs, nes kai pavargęs – jis piktas, o kai piktas – tiesiog velniškai juokingas.

V. M.: Kai būname su Karoliu, jis visada labai mėgsta juoktis iš visokių mano mažų nelaimių, nes aš jas pasakoju su maždaug 50 proc. pykčio. Susinervinęs kalbu nerinkdamas žodžių, labai užsivedęs, o tai jam sukelia didžiausią juoką. Beje, ir kitiems.

– Kai vedate pramoginius renginius, šventes, jubiliejus, ar per juos pasakojate žmonėms anekdotų? Kitaip sakant, ar jūsų programose daug juokelių?

K. T.: Ką jūs?! Aš neturiu programos! Be to, juokelis yra geras, kai jis natūraliai kyla iš tam tikros situacijos. Specialiai jų niekada nesiruošiu. Man juokingiausia yra pati buitis, o ne koks nors nuvalkiotas Artūro Orlausko anekdotas. Ir dar prastai papasakotas. Geriausios visų laikų humoro laidos buvo dvi – „Šapro šou“ ir „Le Broniaus šou“. Vytautas Šapranauskas šioje srityje buvo tikras genijus. Manau, humoro horizonte dar ilgai nebus tokio lygio žvaigždės. Algis Greitai taip pat yra tarp mano favoritų. Jis kviesdavo žmones į savo šou ir taip gerai juos kvailindavo, kad šie išeidavo iš laidos taip ir nesupratę, ką jis su jais darė.

Iš kur mano kraujyje tas humoro jausmas? Gal iš močiutės. Jai dabar 85-eri. Beje, jos net vardas išskirtinis – Kometa! (Palaukit, palaukit, koks vardas?! – aut. past.) Cha, štai šitas klausimas – „Palaukit, palaukit, koks vardas?“ – nuskamba visada, kai žmonės išgirsta jos prisistatymą.

Anksčiau Kometa buvo labai balsinga ir temperamentinga, žodžiu, kompanijos vadeiva iki negalėjimo. Į ją panaši ir mano mama, ir aš. Tačiau, manau, netgi mus abu kartu sudėjus tikrai nesigautų taip gerai, kaip savo laiku varydavo viena močiutė.

V. M.: Renginiuose anekdotų nepasakoju: dažniau komentuoju, kas vyksta prieš mano akis realiu laiku. Kai keliaujame su broliu, oro uostuose dažnai žaidžiame žaidimą „Surask!“. Pavyzdžiui, ieškome į kokias nors mūsų garsenybes panašių žmonių. Tarkime, surask Vytautą Landsbergį jaunystėje, arba Visvaldą Matijošaitį ir pan.

TV3, R. Tenio, K. Tiškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kelintoje vietoje jūsų vertybių skalėje, renkantis draugus, yra humoro jausmas?

K. T.: Sakyčiau, jis nėra aukštai, bet į pirmą trejetuką tikrai patenka. Jei į viską žiūri rimtai, esi nuolat suirzęs, – kam gali būti su tavimi įdomu?

Mano žmona, ar ji turi humoro jausmą? Manau, kad taip, bet patraukė mane ne tuo savo subtiliuoju humoro jausmu. Pamenu, vedžiau kažkokias vestuves. Gintarė buvo tarp svečių. Patiko. Kitą dieną po renginio parašiau jai žinutę, pakviečiau susitikti. Ir štai jau septyneri metai kaip mes kartu.

Savo humoro maniera aš jai labai primenu jos močiutę, kuri jau danguje. Ir apskritai mano humoras žmonos šeimoje labai tinka: su visais lengvai randu bendrą kalbą.

Aš visada sakau: jei nori pasijuokti iš kito, pirmiausia pasijuok iš savęs. Tai saugiausia, o ir kitiems juokinga.

V. M.: Pasijuokti man yra labai svarbu... Ne ilgai ir iš visko, bet saikingai. Tarkime, per renginį žmogui netyčia nukrenta ant žemės tortas. Įdomu stebėti, kas juokiasi, o kas ne. Aš ne psichologas, bet jie tikrai pasakytų, ką galvoti apie žmones, kurie tokiose juokingose situacijose neišspaudžia nė šypsenos.

– Daugelio juokingų vaizdelių herojai – naminiai gyvūnai. Jie net specialiai nesistengdami sugeba puikiai prajuokinti savo šeimininkus. Gal turite namuose juokingų augintinių?

K. T.: Auginame Meino meškėnų veislės katiną Kostą. Tokį didelį, metro ilgio. Beje, Kostas labai panašus į mus. Miega mūsų lovoje šaukštelio poza. Kaip ir mes su Gintare.

V. M.: Aš irgi turiu katiną. Jo vardas Pitakėlis. Man jis juokingas tuo, kad visada yra labai rimtas, jo veidas be jokių emocijų, ką bedarytų. Tarkime, drasko Pitakėlis mano naują sofą už pusantros štukės, o aš baruosi. Katinas atsisuka ir tuo rimtu veidu į mane stebeilijasi, lyg nieko nesuprasdamas… Juokinga. Ypač kai žinai, kad gyvūnai nerežisuoja visų šių dalykų. O gal režisuoja, tik aš to nežinau?

Beje, vaizdeliai su gyvūnais laidoje „Vieni juokai“ užima gal 20 proc. visų rodomų siužetų. Daugiausia garbės tenka žmonėms ir juokingiausia, kai jie daro kažką, kas akivaizdžiai žada pasibaigti trauma ar didele nelaime. Kadangi jie vis tiek tai daro, mintyse nusispjauni ir sakai: „Tuomet taip jums ir reikia!“

TV3, R. Tenio, K. Tiškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Cituoju Karolį: „Man labiausiai patinka absurdiški nutikimai ir tai, iš ko juoktis, atrodo, nė negalima, bet tu tiesiog negali susilaikyti.“

K. T.: Duosiu pavyzdį iš savo vaikystės. Kaime vyksta laidotuvės. Anksčiau žmogų šarvodavo kaimo troboje, kambaryje. Matau, ateina moteris, kurią gyvenime matau pirmą kartą, tačiau jos ūgis, nesumeluosiu, yra gerokai virš 2 m. Kadangi tuo metu nesitiki ko nors panašaus išvysti, mintyse kirba viena mintis – kas ji tokia ir kodėl ji tokia aukšta? O jei dar kitame kambario kampe stovi visas iš juoko kretantis draugelis?! Laimei, aš moku juoktis vidumi. Jau tada buvau tikras profesionalas, todėl niekada už tai negaudavau pylos.

V. M.: Vyksta vestuvės. Karolis stovi priekyje ir giria priešais mane stovinčio vyro kaklaraištį. Kai jį pamatau, visas prunkšdamas iš juoko išlekiu iš salės. Pilvotas vyras ryši vos sprindžio ilgio kaklaraištį... Teoriškai privalėjau susivaldyti, bet Karolis, galima sakyti, specialiai mane pakišo. Dažnai ir aš jam taip darau. Kad prasijuoktų ir pasijustų nejaukiai.

– Ar jaučiate ribą tarp juoko ir patyčių?

K. T.: Jaučiu. Kai juokauju, tikrai neturiu intencijos ką nors įžeisti ar pažeminti. Tiesiog kalbu, ką galvoju, o tai, sutikite, pati didžiausia žmogaus laisvė. Jei ką nors tai erzina, matyt, tie žmonės nesijaučia laisvi kalbėti laisvai.

V. M.: Patyčios šiandien labai populiarios socialiniuose tinkluose. Yra žmonių, kurie net kraunasi didžiulį kapitalą tyčiodamiesi iš kitų. Tai bene pats lengviausias žanras, kurio aš niekada nenaudoju. Labiau mėgstu kurti turinį pats iš savęs, o ne iš kitų. Nes kai užgaunu kitus, blogai jaučiuosi.

– Ar už savo juokus kada nors yra tekę gauti į galvą tiesiogine prasme?

K. T.: Yra tekę. Pamenu, kažkokiame krepšinio sąskrydyje vienas girtas krepšinio treneris kaip pylė į nosį... Betgi girtam, kaip ir kvailam, turbūt atleidžiama?

V. M.: Oi, ne... Aš gerai žinau ribas ir nenueinu per toli.