Kai Ramūnas Garbaravičius šventė savo penkiasdešimtmetį, svečiai buvo paprašyti vietoj dovanų paaukoti Sugiharos fondui. Taip fondas praturtėjo 14 tūkstančių litų. Neseniai jubiliejų šventusi R.Garbaravičiaus žmona Birutė savo svečių paaukotus 10 tūkstančių atidavė visuomeniniais pagrindais leidžiamam mėnraščiui „Akiračiai“. Kodėl mokslo ir verslo žmogus pasirinko politiką ir filantropiją, kuri Lietuvoje dažnai virsta „geru darbu, už kurį baudžiama”?

Nieko nėra blogiau už nuobodulį, to neturėtų pamiršti XXI amžiaus žmogus, – įsitikinęs Ramūnas Garbaravičius. Jo manymu, gyventi vien tik sau, dirbti tik dėl gardesnio kąsnio ir patogesnės buities, prapulti vartotojiškoje tuštybėje, tikrai nuobodu.

Tu pinigus ar pinigai – tave?

„Dažnai manęs klausia, kodėl palikęs verslą išėjau į politiką. Sunku patikėti, bet kaip tik čia gali realizuoti save ir aktyviai dalyvauti valstybės kūrime. Žinoma, visuomenės požiūris į politikus, švelniai tariant, skeptiškas. Bet būtent seimas ir partijos yra demokratinės valstybės institutai. Kad ir kokia netobula kartais atrodo demokratija, bet kol kas už ją nieko geresnio nėra sugalvota“, – kalba Seimo narys R.Garbaravičius.
Gerokai anksčiau nei pasuko į politiką jis įsitrauė į visuomeninę veiklą. „Tai atsitiko jau tada, kai pakankamai gerai įsitvirtinau versle ir uždirbau pakankamai pinigų, kad ką nors esminio galėčiau keisti savo gyvenime, – prisimena jis. – Kai uždirbi pakankamai pinigų, turi suprasti, ar jie valdys tavo gyvenimą, ar tu – juos. Sutikau ne vieną verslo žmogų, kurį tiesiog užhipnotizavo sukaupto turto nulių skaičius. Ir jie tapo prabangiai gyvenančiais pliuškinais, kaupiančiais daiktus, kurie neteikia džiaugsmo nei jiems, nei šalia esantiems.“

Už gerus darbus – antausis

R.Garbaravičius neabejoja: kaip bus panaudoti uždirbti pinigai, priklauso tik nuo paties žmogaus. „Vieni, – sako jis, – savo pinigus mėgsta leisti prabangai, antilopių medžioklei (tiesiogine ir perkeltine prasme), kiti, net ir jausdamiesi patys medžiojami, supranta, kad kur kas įdomiau ir prasmingiau duoti, padėti.“

Tačiau Lietuvoje į filantropijos idėjas žiūrima įtariai. „Pasiryžęs ką nors aukoti, gali būti tikras, kad būsi apipiltas paskalomis, net šmeižtu. Tą ne kartą patyriau savo kailiu“, – neslepia R.Garbaravičius.

„Kai buvo įsteigtas Sugiharos fondas “Diplomatai už gyvybę” ir aš kartu su bendraminčiais pradėjau rūpintis legendinio diplomato, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusio tūkstančiams žmonių gyvybes, atminimo įamžinimu, nedaugelis suprato tokio poelgio prasmę“, – prisimena vyras, kurio filantropiškas mostas šiandien į Kauną ir Lietuvą iš už tūkstančių kilometrų sukviečia šimtus žmonių, norinčių nusilenkti Čijunei Sugiharai.

Rizikavo savo namais

Tada, kai iš namo savininkų reikėjo skubiai išpirkti namą visuomeninėms reikmėms, R.Garbaravičius nedvejodamas tai padarė. Jis užstatė bankui savo namą Žaliakalnyje. „Ir bematant sulaukiau nepelnytų kaltinimų, įtarinėjimų, kad neva ketinu vėliau iš to pasipelnyti“, – prisimena jis.

„Tačiau šiandien tas namas tebetarnauja visuomenės reikmėms. Apie Sugiharos muziejų, Japonistikos ir Tolerancijos centrus žino toli už Lietuvos ribų. Čia lankėsi ir Izraelio Kneseto pirmininkas, ir Japonijos užsienio reikalų ministras, ir Olandijos karalienė. Kasmet apsilanko tūkstančiai turistų ir įsitikina, kad Lietuvoje žydų tautybės žmonės buvo ne tik žudomi, bet ir gelbėjami, o Kaune gyvena žmonių, kurie supranta tolerancijos idėjas“, – kalba R.Garbaravičius.

Tačiau savam krašte, regis, pranašu nebūsi: iš savų valstybės vyrų čia apsilankė tik Prezidentas Valdas Adamkus ir keli jo kolegos parlamentarai.

„Nesureikšminu to, kad kartais lieku nesuprastas. Sakoma, “nėra tokio gero darbo, už kurį nebūtum nubaustas”, – juokiasi R.Garbaravičius. – Vis dėlto daryti gerus darbus visada yra prasmė.“

Mokytojas – ir B.Gatesas

„Kai tapau politiku, – sako R.Garbaravičius, – mano visuomeninė ir filantropinė veikla tarsi liko už borto, pasislėpė šešėlyje. Nors iki šiolei kartu su žmona remiame M.Rostropovičiaus fondą, prisidėjome prie to, kad atsirastų Nacionalinė moksleivių akademija, kur ugdomi gabūs vaikai – apie tai mažai kas žino. Lietuvoje gera žinia sklinda kitaip, nei gandai ar skandalai.“

„Apie politiką, kad ir ką jis naudingo būtų padaręs savo miestui, visuomenei, įprasta sakyti, jog jis būtinai turi būti savanaudis, vagis, idiotas. Na, gal „idiotas“ ir ne visai blogai, – nusijuokia R.Garbaravičius, – nes, atrodo, politikoje geri tik ubagai, idiotai ir rėksniai.“

Paklaustas, ką galėtų pavadinti pirmųjų savo filantropijos pamokų mokytojais, R.Garbaravičius pirmiausia pamini George‘ą Sorosą. „O dabar galima mokytis ir Bilo Gateso, kuris visiškai pasitraukė iš verslo ir atsidavė labdaringai veiklai, – sako jis. – Na, o aš kol kas tebeesu politikoje, nes manau, kad liko daug nepadarytų darbų, o ypač atkuriant visuomenę, kurioje gerai, saugiai ir laisvai jaustųsi visi žmonės, net ir gerus darbus darantys.“

Iš BIOGRAFIJOS:

Ramūnas Garbaravičius gimė 1956 metais rugpjūčio 29 dieną Kaune gydytojos Grožvydos Sofijos Murkaitės ir dėstytojo Jono Vlado Garbaravičiaus šeimoje, kuri Kaune įleido šaknis po dramatiškų karo ir okupacijos lemtų vingių: mamos, medicinos studentės, šeimą palietė skaudi tremties lemtis ir kalėjimai, o tėvas, prieškario Vytauto Didžiojo universiteto absolventas, buvo ką tik grįžęs iš lagerio Vorkutoje. Jiedu užaugino du sūnus, tęsdami kad ir išdraskytos šeimos tradicijas. Viena jų - nuolatinis dėmesys knygai ir mokslui. Šviesios atminties prosenelis Simonas Murka buvo knygnešys, o senelis Jonas Murka - aktyvus pradinių mokyklų kūrėjas, vadovėlių autorius ir pedagogas.

Ramūnas mokėsi tuometinėje Kauno 8-oje vidurinėje mokykloje („Saulės“ gimnazijoje), pasirinko sustiprintos matematikos ir chemijos profilį, kelerius metus buvo chemijos olimpiadų laureatas. Po mokyklos baigimo ėmėsi inžinerijos studijų Kauno politechnikos institute. 1979 metais pradėjo dirbti tuometinėje Kauno staklių gamykloje technologu, vėliau vienuolika metų dėstė ir dirbo mokslinį darbą Kauno politechnikos institute (dabartiniame Kauno technologijos universitete).

Atgimimo metai , tapę esminiu lūžiu Lietuvos gyvenime, buvo lemtingi ir Ramūnui Garbaravičiui profesine ir tolesnio gyvenimo kelio pasirinkimo prasme: 1989 metais jis aplankė savo gimines JAV ir ten suvokė, kaip galėtų dalyvauti keičiant savo paties ir savo krašto gyvenimą vakarietiška linkme. Tad, palikęs mokslinę karjerą, nuo 1992 metų ėmėsi savo verslo, kurdamas ir konstruodamas naujos technologijos kompresorius, bandydamas žengti verslininko žingsnius šaldymo įrangos, o vėliau ir kitose srityse.

Posūkis į politiką irgi nebuvo atsitiktinis: visuomeninė veikla, patirtis versle išmokė imtis atsakomybės ir galvoti apie tai, kad ne išrinktieji sukuria mūsų pačių ir krašto ateitį, kad atsakomybės reikia imtis pačiam. Normalioje valstybėje vienas svarbiausių demokratinių instrumentų yra partijos. Tad, remdamasis savo vertybine orientacija, jis pasirinko Tėvynės sąjungą, netrukus tapo partijos prezidiumo nariu ir iždininku. 2000 metais išrinktas į Kauno miesto savivaldybės tarybą, buvo Strateginio planavimo ir investicinių projektų koordinavimo komisijos pirmininku. Savivaldą laikydamas vienu esminiu demokratinės valstybės pamatų, jis gilinosi į socialinių ir komunalinių reikalų esmę. Gerai išmanydamas energetikos sektorių, nepaisant įvairių interpretacijų ir sunkumų, kartu su bendraminčiais siekė, kad gyventojams šilumos kainos netaptų nepakeliama našta. Šį tą pavyko nuveikti – daugiau nei penkerius metus šilumos kaina Kaune buvo mažiausia Lietuvoje.

Šalia politikos R. Garbaravičius gyvenime visada svarbus dėmuo buvo visuomeninė veikla: jis kartu su bendraminčiais įsteigė Sugiharos fondą „Diplomatai už gyvybę“, skleidžiantį tolerancijos idėjas, buvo jo valdybos pirmininkas, taip pat Kauno plėtros forumo, Išeivijos instituto, Jaunimo karjeros centro valdybų narys.

Pelnęs rinkėjų pasitikėjimą, 2004 metais tapo Seimo nariu, daugiausiai laiko skirdamas darbui ekonomikos komitete.

R.Garbaravičius neatsitiktinai yra Tėvynės sąjungos krikščioniškosios frakcijos narys: tokį pasirinkimą lėmė jam svarbios vertybės - visų pirma suvokimas, kad tikėjimas ir pasitikėjimas, šeima ir jaunosios kartos likimas savojoje Tėvynėje - vienas svarbiausių brandžios visuomenės dalių. Jis pats, kartu su žmona Birute, su kuria kartu jau trisdešimt metų, užaugino du sūnus – Joną ir Saulių ( kurie irgi kaip senelis yra Vytauto Didžiojo universiteto absolventai), o dabar jau džiaugiasi dviem vaikaičiais - Matu ir Marija. Žmona Birutė – žurnalistė, šiuo metu vadovauja Istorinei Lietuvos Respublikos Prezidentūrai Kaune ir yra televizijos laidos „Be pykčio“ redaktorė. Jie abu jau ne vienerius metus užsiima filantropine veikla, o laisvalaikiu visa šeima stengiasi pabūti kartu.