Dukros svajonė – pastatyti kalėdinį miestelį

Agnė Dzeranova, TV3 laidos „Į sveikatą“ vedėja

Mūsų atžalos dvylikametis Asparas, devynerių Aurėja ir penkerių Atėnė apie Kalėdas pradeda kalbėti gana anksti. Neseniai radome dovanų sąrašėlį, kurį, mums nematant, vyresnėlis pakabino ant šaldytuvo. Turbūt jau išsiaiškino didžiąją Kalėdų Senelio paslaptį ir palengvino užduotį tėveliams, kad šie galėtų iš anksto pasirūpinti dovanomis.

Kalėdų dvasia mūsų namuose apsigyvena gana anksti. Manau, taip būna visose vaikus auginančiose šeimose. Kai tik pamato prekybos centruose visas tas Kalėdų puošmenas, tai ir nepaliauja klausinėti: „Kada ir mes?!“ Startuojame per tėčio Alano gimtadienį, kurį švenčiame gruodžio 1-ąją. Paskui – advento kalendoriai, namų puošimas, šviečiančių girliandų kabinimas vaikų kambariuose…

Kai turime daugiau laiko, kalėdinę atributiką gaminame patys. Kažkada buvome pasidarę advento kalendorių iš degtukų dėžučių su nuimamais stogeliais. Kitą sykį kiekvienas pasigamino po savo namelį, į kurį nykštukai per visą advento laiką iki pat Kalėdų nešė įvairių smulkmenėlių.

Išradingai: A. ir A. Dzeranovai nori, kad Kalėdų pasaka kuo ilgiau išliktų vaikų širdyse, tad prigalvoja jiems kalėdinių istorijų ir užduočių. A. Dzeranovos asmeninio archyvo nuotr.

Šiais metais mūsų dukrelė Aurėja turi svajonę po stikliniu kupolu sukurti  visą kalėdinį miestelį ir pasistatyti šią dekoraciją ant savo rašomojo stalo. Teks paieškoti didelio stiklinio indo, pridėti į jį dirbtinio sniego, prigaminti popierinių namelių, žmogeliukų. Manau, kad viena nesusidoros, teks pagelbėti.

Kulinarijos gaminiai mūsų šeimoje irgi privalomi. Dažnai pirmąkart kalėdinius kepinius kepame tada, kai dukrai į darželį reikia nusinešti keletą imbierinių žaisliukų eglutei papuošti. Kadangi šalia gyvena ir mano sesuo su keturiais vaikučiais, turime gražią tradiciją juos kepti drauge. Susirenkame pas mus virtuvėje ir leidžiame vaikams pasiterlioti. Kartais, jei gražiai pavyksta,  ir eglutę jais papuošiame. Dar viena smagi atrakcija – supakuoti sausainėlius į gražius maišelius ir dovanoti juos kaimynų vaikams. Mes gyvename draugiškoje bendrijoje, kur visi vieni kitus pažįsta. Tad, artėjant Kalėdoms, vaikai mėgsta pasipuošti smailomis nykštukų kepuraitėmis ir dalyti kaimynams saldžias dovanas. Aišku, ir gauti iš jų.

Išradingai: Kadaise išgarsėjusi savo kepama duonele, dabar Agnė perduoda estafetę savo jaunėlei – moko kepti kalėdinius meduolius. A. Dzeranovos asmeninio archyvo nuotr.

Kai ateina laikas puošti eglę – pirmiausia puošiame tą, kuri auga kieme. Ilgus metus namuose puošdavome vis tą pačią dirbtinę, bet dabar perkame eglutę vazone, kurią paskui persodiname savo kieme. Vienos prigyja, kitos – ne, bet šitaip, manau, prisidedame prie draugiškesnių gamtai Kalėdų. Žaisliukams neišlaidaujame. Dažnai meistraujame juos patys – iš kankorėžių ar pačių keptų sausainėlių.

Kūčių vakarą turime gražią tradiciją susirinkti mūsų namuose. Į svečius ateina sesės šeima, atvažiuoja močiutė. Įsivaizduokite, koks džiaugsmas turėti septynis anūkus! Jau sutemus, po vakarienės, vienas iš mūsų ar kaimynų persirengia Kalėdų Seneliu ir vaikštinėja aplink namus tyliai belsdamasis. Vaikai bėga prie langų, bando geriau įsižiūrėti, kas toks. Bet Kalėdų Senelis gudrus – tik pamojuoja iš tolo ir vėl pradingsta žiemos sutemose. Tuomet aiškiname vaikams, kad jis norėtų užsukti į svečius ir palikti dovanų, tačiau nedrįsta. Tai išgirdę vaikai greitai sušoka į lovas ir suminga.

Žaisliukams neišlaidaujame. Dažnai meistraujame juos patys – iš kankorėžių ar pačių keptų sausainėlių.

Tuomet jau prasideda mūsų su Alanu fantazija. Vienais metais, pamenu, barstėme ant grindų miltus tarsi sniegą ir darėme dideles Kalėdų Senelio pėdas. Kitais metais prie židinio palikome didžiulį batą – atseit Senelis lindo pro židinį ir jį pametė… Dar kažkada palikome įjungtą vaizdo kamerą, kuri užfiksavo ir patį Kalėdų Senelį (mano vyrą), bevalgantį vaikų prie eglutės paliktus sausainėlius. Iš ryto pamatę įrašą, kuriame Senelis siunčia jiems linkėjimus, vaikai buvo be galo laimingi ir visą dieną kartojo: „Kalėdų Senelis tikrai yra!“ Ar tos linksmos idėjos –  iš filmų? Nežinau. Tikrai nežiūrime visi susėdę „Vienas namuose“ – greičiau tos scenos iškyla galvoje iš mūsų su Alanu vaikystės.

Dovanėles ruošiu labai atsakingai

Agnė Kišonaitė, menininkė

Mūsų šeimoje kalbos apie dovanėles prasideda gana anksti. Jei tarp mūsų penkerių metų sūnaus Henrio ir trejų dukrelės Lilijos kyla konfliktas, aiškiname, kad jie turi gerai elgtis, nes Kalėdų Senelis dovanėles neša tik geriems vaikams. Smagu, kad jie dar to amžiaus, kai šventai tikima gražia Kalėdų Senelio pasaka. Dažnai net vasarą abu manęs prašo leisti paklausyti „Jingle Bells“.

Kelyje: A. Kišonaitė su šeima Kalėdų švęsti vyksta pas tėvus į Klaipėdą – namuose eglutės nepuošia. A. Kišonaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kalėdų švęsti paprastai važiuojame į Klaipėdą. Ten gyvena mūsų seneliai. Anksčiau, būdavo, puošdavome porą eglučių – Vilniuje, savo namuose, ir Klaipėdoje, pas tėvus. Bet pastaruoju metu apsiribojame tik viena – pajūryje.

Ar puošiame šventiškai namus? Savųjų – ne. Užtai, kai nuvažiuojame į Klaipėdą, ten puošiame ir stalus, ir eglutę, ir aplinką. Gaminame patys žaislus iš to, ką turime po ranka. Labai mėgstame karpyti iš popieriaus snaiges.

Esu iš tų žmonių, kuriems kažkokio ypatingo pasiruošimo šventėms nereikia. Idėjos gimsta spontaniškai. Tarkim, prireikia vaikams darželyje karnavalinių kaukių. Tuomet sėdame, imame karštus klijus, medžiagas, kartoną ir gaminame. Jos visada būna ne pirktinės, ne nusižiūrėtos iš interneto, bet savos kūrybos.

Nesame iš tų tėvų, kuriems kiekybė nustelbtų kokybę. Geriau vienas, bet geras daiktas, nei kinišku plastiku užversti kambariai.

Žinau, kad daugelis šeimų, prasidėjus adventui, perka vaikams šokoladinius kalendorius. Deja, aš sergu diabetu, tad su bet kokiais saldumynais mūsų šeima draugauja labai saikingai.

Lygiai tas pats ir dėl kitos Kalėdų tradicijos – imbierinių meduolių kepimo. Mes ją praleidžiame (juokiasi), užtai Kalėdų stalo meniu sudarome labai atsakingai. Pagrindinius šventės patiekalus gamina mano vyras arba kažkuri močiutė, aš sudarau šventinį meniu ir pasirūpinu produktais.

Apie dovanėles stengiamės galvoti labai atsakingai ir tikrai nieko neperkame paskutinę minutę. Vyresni žmonės gauna po mielą smulkmenėlę, o vaikai – iš anksto suplanuotas, naudingas dovanas. Nesame iš tų tėvų, kuriems kiekybė nustelbtų kokybę. Geriau vienas, bet geras daiktas nei kinišku plastiku užversti kambariai.

Artėjant Kalėdoms atsiranda noro ir laiko įvairiems kultūriniams renginiams. Nebūnu užsivertusi darbais iki kaklo. Kai darau instaliacijas, užimtumas priklauso nuo jų pristatymo datos visuomenei. Jei pamenate, prieš porą metų Kaune, Vienybės aikštėje, buvo nutūpusios beveik 3 m aukščio stilizuotos mano kurtos sniegenos. Vis svajoju pasigaminti vieną tokią mažesnę sniegeną ir patupdyti ją savo namų balkone. Gal prieš šias Kalėdas pavyks?

Rankų darbo žaisliukai mena istorijas

Loreta Sungailienė, etnomuzikologė, folkloro dainininkė ir atlikėja

Kalba apie Kalėdų dovanas tarp vaikų prasideda kartais jau vasarą. Vyresnėlis Vilius, vidurinėlė Liepa ir jaunėlis Girius šnekasi tarpusavyje, kokių dovanų norėtų, bet aš vis po truputį juos nugesinu sakydama, kad Kalėdos – dar negreitai, o visus norus reikia rašyti į kalėdinių norų sąrašą.

Įpusėjus lapkričiui, prasideda rimtesnės kalbos. Jau tariamės su giminaičiais, kaip dovanosime dovanas: šeima – šeimai ar trauksime burtus, kas ir kuriam žmogui ruoš dovanėlę asmeniškai. Visokių būna variantų. Gaila, kad metų pabaiga man labai įtempta, intensyvi, tad labai įsijausti į šventinę ruošą negaliu. Gal labiau atsipalaiduoju tik paskutinėmis dienomis.

Šventiškai: Kalėdoms Loretos ir Daliaus Sungailų atžalos mielai pasipuošia Kalėdų Senelio dovanotais kombinezonais. L. Sungailienės asmeninio archyvo nuotr.

Mūsų vaikai jau dideli, jauniausiam sūnui – dešimt metų. Net negaliu pasakyti, ar jis dar tiki Kalėdų Seneliu. Gal jau nebe, bet vis tiek dar mielai žaidžia tą smagų žaidimą. Prie jo jungiamės ir mes. Kartais pasipuošiame šiltais naminiais kalėdiniais kombinezonais, kuriuos per kažkurias Kalėdas atnešė dovanų Kalėdų Senelis.

Kartais truputį vėluodamos su dukra kuriame advento vainiką. Paprašome tėčio, kad iš mūsų sodybos Švenčionių krašte parvežtų reikalingų priemonių – gražių eglių, pušų šakelių, visokių sausučių. Kartais susirenkame su mano vadovaujamo folklorinio ansamblio „Virvytė“ moterimis ir surengiame bendrą edukaciją advento vainiko kūrimo tema.

Dukros Liepos šventinis noras – kartu su mama daugiau laiko pabūti drauge. L. Sungailienės asmeninio archyvo nuotr.

Savaitę prieš Kalėdas būtinai puošiame ir gyvą eglutę, kurią parsivežame iš savo sodybos. Ten jų – visas miškas: jei neretintume, greitai į jį nebeįžengtume.

Žaisliukų naujų nebeperkame. Turime ir senovinių, vyro sukauptų, kurių net nekabiname – saugome. Iš naudojamų žaislų yra ir pirktinių, ir savos gamybos iš kankorėžių ar išlankstytų iš popieriaus. Kadangi ansamblyje „Virvytė“ yra žmogus – architektas ir dizaineris, kuriantis tokius žaislus, kasmet iš jo dovanų gauname visokių išlankstomų žvėrelių, namelių ir paukštelių. Dar viena žaisliukų kategorija – šiaudinukai. Vienais metais dirbau prie šiaudinių sodų nominacijos rengimo, t. y. priklausiau tai darbo grupei, kuri rengė šiaudinių sodų tradicijos nominacinę paraišką UNESCO. Tąsyk mano dovanos visiems giminaičiams Kalėdų proga buvo šiaudinės. Pirkau dovanų ir didesnių sodų, ir mažų sodelių, ir šiaudinių žaislų tokiuose gražiuose stikliniuose burbuluose. Man be galo patinka rankų darbo dovanos ir žaislai, tad, jei pati nespėju pagaminti, bent iš kitų kūrėjų nusiperku.

Tie malonūs prisiminimai labai suartina visus šeimos narius. Norėtųsi, kad tokie pasisėdėjimai ir pasikalbėjimai vyktų kur kas dažniau, – ne tik prieš Kalėdas.

Su mielu noru sėsčiau su vaikais ir gaminčiau Kalėdų puošmenas pati, bet tam reikia laiko ir nusiteikimo. Dažniausiai tik puošiame eglutę drauge, bet ir tuomet užverda smagūs pokalbiai... Juk kiekvienas savadarbis žaisliukas mums mena ir kažkokią įdomią istoriją. Prie vieno galbūt ilgai dažai nelipo, o kito teko padaryti net kopiją, mat į svečius užsukę krikšto tėvai užsiprašė lygiai tokio paties.

Tie malonūs prisiminimai labai suartina visus šeimos narius. Norėtųsi, kad tokie pasisėdėjimai ir pasikalbėjimai vyktų kur kas dažniau – ne tik prieš Kalėdas.

Imbieriniams meduolėliams irgi dažnai nelieka laiko, bet užtai kūčiukus visada kepame patys. Tokie skanūs iškepa, kad nespėji apsidairyti ir, žiūrėk, jau nėra! Beje, ant Kūčių stalo iš parduotuvės pirktų gatavų patiekalų pas mus nebūna – viską gaminame patys, puoselėdami žemaitišką tradiciją. Ant Kalėdų stalo visada puikuojasi ir mūsų šeimos pasididžiavimas – saldieji firminiai vafliai. Vaikai maisto ruošimo procese irgi dalyvauja – tiek, kiek nori ir kiek kuriam užtenka kantrybės.

Laukti Kalėdų pradedame nuo advento

Liudas Mikalauskas, operos solistas

Jau kitą dieną po Visų Šventųjų parduotuvės mirga Kalėdų puošmenomis, bet mes su žmona dar neskubame. Juk neseniai savo aštuonerių metų dukrai Gintarei ir penkerių sūnui Jonui pasakojome apie išėjusius anapilin jų prosenelius. Kalbėjomės, kad turime juos prisiminti su derama pagarba, vartėme jų nuotraukas. Nuo Vėlinių iki Kalėdų laukimo pradžios dar turi praeiti šiek tiek laiko, kad pasikeistų nusiteikimas.

Kaip ir kitos katalikiškos šeimos, laukti Kalėdų – kūdikėlio Jėzaus gimimo paslapties – pradedame nuo advento. Kadangi gyvename kaime, likus keturioms savaitėms iki Kalėdų, turime gražią tradiciją su kaimynais ieškoti žolynų pradedančioje žiemoti Lietuvos gamtoje ir drauge gaminti advento vainikus.

Pareiga: L. Mikalausko vaikai žino, kad Kalėdos – ne vien dovanėlių, bet ir Jėzaus gimtadienio metas, todėl kas vakarą reikia sukalbėti maldelę. Nors prieš šventes tėvelis labai užimtas, laiko imbieriniams sausainėliams kepti laiko atranda. L. Mikalausko asmeninio archyvo nuotr.

Uždegę pirmąją vainiko žvakę, pradedame laukti Kalėdų. Vaikai kasdien nekantrauja, ką ras advento kalendoriuje. Yra buvę ir taip, kad per vieną dieną abu iškrapštė viso mėnesio šokoladukus (juokiasi).

Mūsų advento kalendorius yra namų gamybos. Tai medinis namelis, į kurio stalčiukus mudu su žmona pridedame kelių rūšių saldainių. Kadangi vaikai du, jiems tikras iššūkis naudotis vienu stalčiuku ir draugiškai pasidalyti jo turiniu. O jei dar pasitaiko nevienodų saldainių!

Jonas su Gintare tiki Kalėdų Seneliu. Kasmet su baime laukiu, kada  įvyks ta didžioji mūsų šeimos tragedija ir Gintarė pareikš, kad jokio Kalėdų Senelio nėra. Tikiuosi, kad gal dar ne šįmet.

Kadangi seneliai labai energingi (tiek mano, tiek ir žmonos Sigutės tėveliai), Kalėdas retai švenčiame namuose. Todėl ir dovanėlių po mūsų eglute dažniausiai nebūna. Per Kalėdas keliaujame. Kai jau pradedame švęsti Kūčias pas vienus senelius, tai ir baigiame antrą Kalėdų dieną pas kitus.

Kadangi praktikuojame tikėjimą šeimoje, per adventą stengiamės kas vakarą prieš miegą sukalbėti po vieną rožinio dalį.

Po visomis eglutėmis, aišku, vaikų laukia dovanos. Nebėra taip, kaip buvo mano vaikystės laikais, kai visus metus laukdavau paslapties – tos išsvajotos, išsiilgtos vienos Kalėdų dovanos. Dabar vaikai išlepinti. Vos spėja išpakuoti dovaną – iškart meta ją į šoną ir griebia kitą. Nelabai man patinka tas požiūris, kad jei per Kalėdas negavo kokių penkių šešių dovanų, tai jau ne šventė.

Tik ką daryti, kad taip nebūtų? Gal susitarti seneliams, tėvams ir kartu nupirkti vieną gerą dovaną? Dabar – kažkokia kvaila konkurencija: tėvai perka gerą, seneliai – dar geresnę (juokiasi). Paskui į svečius atvažiuoja krikštatėviai, pakeliui irgi sutikę dosnų Kalėdų Senelį… Taip ir dingsta ta paslaptis ir jos laukimas.

Mūsų vaikai žino, kad per Kalėdas gimė kūdikėlis Jėzus. Stengiamės su visa šeima nueiti į Bernelių Mišias. Mūsų kaime jos dažniausiai vyksta ne naktį, o dienos metu. Kadangi praktikuojame tikėjimą šeimoje, per adventą stengiamės kas vakarą prieš miegą sukalbėti po vieną rožinio dalį. Dažniausiai tas mūsų adventas užsitęsia iki pavasario. Taip pamažu vaikus įvedame į vakarinę maldą. Per mėnesį susiformuoja savotiškas įprotis, kuris skatina melstis ir toliau.

Gintarė labai mėgsta skaityti pasakas. Prieš Kalėdas tam ypač tinka vaikiškai parengtos Jėzaus gyvenimo istorijos. Jonukas dar per mažas – nenusėdi nuo pradžių iki galo, bet kažkokių nuogirdų vis tiek išsineša iš mūsų skaitymų.

Ne paslaptis, kad gruodis atlikėjams – pats darbymetis. Kartais tenka dalyvauti daugiau nei 30-yje šventinių renginių, o jie nebūtinai vyksta šalia namų. Dažnai grįžęs tespėju paskaityti vaikams pasaką prieš miegą, o ryte ir vėl lekiu darbuotis. Užtai vakarais labai smagu prisėsti prie jaukiai spragsinčio židinio... Ar prie jo kabo kojinės, laukiančios dovanų?

Ech, tie amerikietiški filmai ir tos amerikietiškos tradicijos… Vieną dieną jos man įvarys širdies smūgį! Vos spėji vaikams paaiškinti, kodėl nereikėtų minėti Helovino ir kad lietuviai turi savo persirengėlių šventę – Užgavėnes, o jau turi sukti galvą, kodėl nereikėtų mums kabinti kojinių ant židinio (kvatojasi).