Savaitgalį pasibaigusiame Kanų kino festivalyje buvo parodyta 20 konkursinių filmų. Dabar, kai emocijos atvėso, galima drąsiai teigti: šiemet triumfavo autorinis kinas.

Konkurse – vien meistrai

Senokai konkursinėje Kanų programoje vienu metu buvo tiek garsiausių kino klasikų vardų. Naujausius darbus komisijos ir žiūrovų teismui pristatė keturi režisieriai, jau pelnę "Auksinės palmės šakelės" apdovanojimus. Amerikietis Quentinas Tarantino, kurio "Bulvarinis skaitalas" (1995 m.) plačiai atvėrė vartus postmodernistiniam kinui, parodė jau seniai reklamuojamą filmą "Negarbingi šunsnukiai" (pavadinimo originale "Inglorious Basterds" sąmoningai palikta rašybos klaida, žinoma, smarkiai apsunkins vertėjų į lietuvių kalbą pastangas išsaugoti autorinę intonaciją).

Australų režisierė Jane Campion, nuskynusi "Auksinės palmės šakelę" 1993-iaisiais už nuostabaus grožio "Fortepijoną", pristatė ne mažiau rafinuotą biografinę dramą "Švytinti žvaigždė". Trečias laureatas britų režisierius Kenas Loachas ("Vėjas, siūbuojantis miežius", 2006 m.), dažniausiai ištikimas realistinėms istorijoms, ir dabar nenuvylė savo gerbėjų filmu "Ieškant Eriko".

Dar vienam festivalio senbuviui danui Larsui von Trierui ("Šokėja tamsoje", 2000 m.) Kanai visuomet buvo tramplinas į pasaulinio kino šlovės viršūnes. Ne kartą čia apdovanotas austras Michaelis Haneke, ispanų vizionierius Pedro Almodóvaras, prancūzų kino patriarchas Alainas Resnais, pasaulio piliečiu tapęs Taivano genijus Angas Lee. Net kvapą gniaužia nuo šių vardų, puošiančių konkursinės filmų dalies katalogą.

Atidarymo sensacija

Dar niekada Kanų kino festivalis nebuvo pradėtas animacine kino juosta. Bet keičiasi rūbai margo svieto, ir iki garsiosios Croisette krantinės pagaliau atsirito vis stiprėjanti trimačio kino tendencija. Pirmą vakarą tiems, kuriems pavyko gauti bilietus į naujausios amerikiečių studijos "Pixar" seansą, teko ypatingas malonumas per specialius akinius stebėti animacinę pasaką "Aukštyn!" Ji pasakoja apie seną paniurėlį – balionus pardavinėjantį pensininką skandinaviška pavarde Karlą Fredrikseną, kuris meta ekscentrišką iššūkį suįžūlėjusiems statybininkams. Senas niurzga pririša prie savo namelio kelis tūkstančius spalvotų balionėlių, ir šie pakelia jo būstą į dausas. Taip Karlas nusprendžia įvykdyti velionės žmonos troškimą nukeliauti į Pietų Ameriką pasigrožėti kriokliais. Atsitiktinai jo bendrakeleiviu tampa apkūnus aštuonmetis padauža ir plepys Raselas, trokštantis gauti pirmūno ženklelį už pagalbą senukams. Šiai labai kontrastingai porelei teks kartu įveikti begalę pavojų. O tai visais laikais buvo pati geriausia priemonė įveikti išankstinį priešiškumą.

Provokuotojo iššūkis

Kiekvieno festivalio kasdienybę nuo seno įprasta "pagardinti" kokiais nors skandalais. Jei sensacijos neįvyksta pačios, jos išprovokuojamos arba sumaniai surežisuojamos. Sukelti skandalą arba bent jau šokiruoti žadėjo provokuotojo reputacijos seniai nusipelniusio režisieriaus L.von Triero naujausio filmo laukimas.

Dar prieš keletą metų jis intrigavo publiką artimiausiais ateities planais, kuriuose buvo du vienodai sensacingi projektai – arba intelektualus pornografinis (!) filmas, arba šokiruojanti pasaulio sukūrimo versija, kurioje pagrindinis vaidmuo atitektų šėtonui. Pasirodo, tai nebuvo tušti plepalai – anot Kanuose "Antikristą" pamačiusių žmonių, šis filmas jungia abi žadėtas pagrindines linijas. Žiūrovų reakcija jau per seansą buvo nervinga – kai kas neslėpė nusivylimo, kiti laidė piktus juokelius, o kai finale pasirodė užrašas, kad "Antikristas" dedikuojamas rusų kino genijui Andrejui Tarkovskiui, per salę nuvilnijo garsi nepasitenkinimo banga.

Po premjeros vykusioje konferencijoje režisierius be jokių ceremonijų buvo užsipultas ir apkaltintas pasityčiojimu iš klasiko ir nepagarba žiūrovams. Kai kas net reikalavo, kad režisierius visų atsiprašytų. L.von Trieras ramiai atrėmė išpuolius, bet festivalio pabaigos Kanuose nebelaukė. Ir visai be reikalo – vienas svarbiausių prizų (už geriausią moters vaidmenį) buvo įteiktas jo filmo aktorei Charlotte Gainsbourg. Nevienareikšmiško vertinimo sulaukdavo visi L.von Triero filmai. Ir visi netrukus tapdavo pripažintais meno kūriniais, kai kurie net buvo tituluojami tikrais šedevrais. Kai nurims Kanuose pakelta pasipiktinimo banga ir "Antikristą" bus galima pažiūrėti ramiai, tada jį plačiau aptarsime ir mes.

Vidutinio svorio čempionai

Kanai šiemet įrodė, kad vien garsaus vardo kaip avanso nepakanka. Net du kartus "Auksinę palmės šakelę" (už "Pokalbį" ir "Šių laikų apokalipsę") pelnęs amerikiečių režisierius Francisas Fordas Coppola savo naujausią filmą "Tetro" rodė ne konkurse, o specialioje režisierių programoje. Nespalvota retro istorija, anot liudininkų, buvo kur kas įdomesnė už kai kuriuos konkursinius filmus.

Nostalgija dvelkianti P.Almodóvaro melodrama "Nutraukti apsikabinimai" taip pat maksimaliai išnaudojo retro dvasią, o mylimiausia režisieriaus mūza Penélope Cruz neslėpė, kad kopijuoja legendinių aktorių Audrey Hepburn ir Marilyn Monroe manieras. Siužetas, kaip pridera P.Almodóvarui, visas nuaustas iš triukšmingų paradoksų, spalvingų personažų ir hipertrofuotų emocijų, bet vilčių būti pavadintas nauju meistro šedevru filmas nepateisino.

Vienas garsiausių praeito amžiaus septintojo dešimtmečio kino maištininkų Marco Bellocchio, seniai iššvaistęs visą jaunystės įtūžį, retai bepakyla aukščiau vidutinio lygio. Netapo svarbiu įvykiu ir jo Kanuose parodytas filmas "Laimėti", kurio vienintelis pranašumas tai, kad autoriui pavyko garsaus fašistų lyderio Benito Mussolini biografijoje rasti pikantiškos melodramos elementų. Dar vienas kino veteranas režisierius Alainas Resnais geros formas tebėra ir sulaukęs 86-erių. Tai liudija ir naujausias garbaus maestro darbas "Piktžolės", už jį prancūzų kino patriarchas gavo specialųjį garbės prizą.

Apdovanojimų herojai

"Auksine palmės šakele" šiemet pagerbtas austrų režisierius Michaelis Haneke. Anksčiau Kanuose jis yra pelnęs jau ne vieną prizą (už "Nežinomą kodą", "Pianistę" ir "Paslėpta"), bet aukščiausią apdovanojimą atsiėmė pirmą kartą. Dvi su puse valandos trunkanti jo "Balta juosta" pasakoja apie 1914-aisiais viename vokiečių protestantų kaimelyje prasidėjusių keistų įvykių laviną. Akivaizdu, kad tai stipri meninė savojo laiko metafora – pasaulis be Dievo, virš jo jau pakibusi brolžudiško armagedono šmėkla.

Ne mažiau siaubų ir ilgai lauktame Q.Tarantino filme "Negarbingi šunsnukiai", kuris, kaip ir žadėjo, labai netradiciškai parodė Antrojo pasaulinio karo siaubą. Už tai ir neliko be publikos ir komisijos dėmesio – iš gausaus aktorių būrio geriausiu pripažintas austras Christophas Waltzas, be kurio, kaip tikino Q.Tarantino, jis šio filmo net būtų nepradėjęs.

Į solidesnę kino kūrėjų pakopą kilstelėjo ne vienu ryškiu filmu užsirekomendavęs prancūzų režisierius Jacques'as Audiard'as. Aktorės Isabelle Huppert vadovaujama komisija būtent jam už filmą "Pranašas" paskyrė antrą pagal svarbą apdovanojimą – Didįjį prizą.

Neapsieita ir be madingų reveransų į egzotiškų šalių pusę. Prizas už geriausią scenarijų keliaus į Kiniją ("Apgirtusios pavasario naktys"), o prizą už geriausią režisūrą į Filipinus išsiveš Brillante Mendoza, Kanuose parodęs filmą "Kinatay".

Garsiausias pasaulyje kino festivalis baigėsi. Dabar lieka laukti jame parodytų filmų ir mums – platintojai jau derina premjerų Lietuvoje datas.