Pereiti į pagrindinį turinį

Karantinas koreguoja ir rašytojų gyvenimą: skaito senas ir rašo naujas knygas

2020-04-03 10:03
DMN inf.

„Šitas laikotarpis galbūt mus moko. Nesusireikšminti. Tiesiog būti. Tyloje, ramybėje. Kad ir kaip tai kartais atrodytų nejauku, kad ir kaip norėtųsi bėgti, veikti, pasinerti į raminantį triukšmą ir pamiršti, kad esi labai laikinas, pažeidžiamas, trapus ir galbūt – visiškai nereikšmingas“, – taip apie šį laiką kalba rašytoja Renata Šerelytė. Tiesiog išgyventi, išbūti ir išmokti šio laikmečio pamokas siūlo ir kiti leidyklos „Alma littera“ autoriai.

Šių metų pradžioje leidyklos „Alma littera“ išleista Renatos Šerelytės knyga „Pro rūdijančią naktį“, kurioje susikerta du realūs laikotarpiai – sovietmetis ir pokaris, yra tarsi įrodymas, kad kai kurie dalykai, kuriuos mums tenka išgyventi, nesikeičia. Per karantiną rašytoja skaito senas knygas, kurios, sako, jai patinka labiau nei šiuolaikiniai bestseleriai ir ryškiomis spalvomis siuvinėja savo seną, iš spintos ištrauktą suknelę. „Dar nežinau, kas išeis – ryškios gėlės, rytietiški ornamentai ar tiesiog abstraktūs kringeliai“, – pasakoja apie savo kasdienybę.

„Argi dabar kam svarbu, kiek valandų?“ – retoriškai klausia romano „Babelis“ autorius, žurnalistas, religijos tyrinėtojas ir politikas Andrius Navickas. Jam patinka gyventi be žadintuvo ir jis nemurmėdamas perėjo į namų rėžimą. „Kadangi man visada bendravimas su žmona ir dukra buvo didžiulis malonumas, tai džiaugiuosi galėdamas kartu būti tiek, kiek pavykdavo nebent per atostogas“, – sako Andrius, su savo socialinių tinklų skaitytojais kasdien pasidalijantis viena linksma ir viena analitine įžvalga.

Bepigu mylėti save pasitikinčią ir žinančią, kaip viskas šiandien klostysis. O kai esame sumišusios, kai prieš akis – tamsia migla apsitraukęs kelias?

Anuomet, kai rašė savo romaną „Babelis“, Andrius apie koronaviruso epidemiją negalvojo, nors šiandien atrodo, kad rašyta taip, tarsi būtų numatęs ateitį. Apysakose rašytojas ieško atsakymų į klausimus, kas nutinka, kai du žmonės yra priversti būti kartu, kaip išgyventi po nelaimės ir kokios prasmės turi tai, kas mums nutinka. „Babelis“ yra knyga, kurios neperskaitysi vienu prisėdimu, – teigia rašytojas. – Tai, ką skaitai, turi būti apmąstyta, suvirškinta. Rašiau knygą apie santykius, apie tai, kad dažnai pasiklystame savyje ir pernelyg daug reikalaujame iš kitų žmonių“. Skaityti dabar jis pats norėtų daugiau, tačiau kol kas darbai prie kompiuterio atima daug laiko. Tiems, kas jaučia nerimą, Andrius siūlo Viktoro Franklio psichoterapijos knygas, Melody Beattie „Ne-priklausomi“ ar Andrzejaus Sapkovskio knygų apie Raganių seriją. „Tai – ne vienadieniai blizgučiai“ – sako.

Pandemija sugriovė tinklaraštininkės ir saviugdos trenerės Ramintos Lapinskaitės planus pristatyti naująją knygą „Palaimintos moterys“. Šiame laike, ji sako, labiausiai pasiilgstanti gyvų pokalbių, šilto akių kontakto ir bendrystės. Užsidariusi namuose, Raminta yra pradėjusi dvi naujas savo knygas, bet ir ką tik išleista apie meilę sau šiandien turi ypatingos vertės. Vienas knygos skyrius skirtas netikėtų pokyčių laikui, kai, subyrėjus gyvenimui, tenka statyti save iš naujo. „Gyvenimą kuriame savo šiluma ir rūpestingumu. Pokyčių metu būkime sau ypač švelnios ir dėmesingos, nes tuo metu meilės mums reikia labiausiai. Bepigu mylėti save pasitikinčią ir žinančią, kaip viskas šiandien klostysis. O kai esame sumišusios, kai prieš akis – tamsia migla apsitraukęs kelias? Palaikančios meilės šiuo metu mums reikia kaip niekad daug. Atsivėrusios sau ir gyvenimui, galime pajausti vidinę tėkmę ir draugišką palankumą net tada, kai griūva išorinė tvarka ir stabilumas. Neįmanoma būti atskirtoms nuo savo didesnės istorijos. Esame susijusios su visais ir viskuo savo širdimi, jei tik jos klausomės, ji ima kalbėti. Raginu įsigilinti į save, įsiklausyti. Išgyventi šių įvykių prasmę savaip, patirti tai, ką duota patirti tik mums. Pažvelgti vidun, kad pamatytume. Gyvenimas žino, kas mums geriausia“, – įsitikinusi rašytoja.

Hamburge gyvenanti ir Vilniaus knygų mugėje šiais metais pristačiusi aštuntąjį, leidyklos „Alma littera“ išleistą savo romaną „Žinau, kad nieko nežinau“ rašytoja Jolita Herlyn įsitikinusi: tokiais sudėtingais laikais svarbiausia yra išlaikyti sielos ramybę. „Mes mokame vienas kitam netrukdyti, leidžiame pabūti kiekvienam su savimi. Atsikėlusi ryte būtinai pasiryškinu akis ir net pasidažau lūpas. Apsirengiu daug puošniau nei tai darydavau visus tuos dešimt metų gyvendama Hamburge. Kai vyras manęs paklausia, kur susiruošiau, atsakau jam, kad į pasimatymą su gyvenimu“, – apie savo kasdienybę pasakoja rašytoja.

Iš Vilniaus knygų mugės parsigabenusi lagaminą knygų, Jolita teigia, kad skaitymas visada buvo neatsiejama jos gyvenimo dalis. Šiandien prie jo prisideda ir stebėjimas. „Pasaulis keičiasi neįtikėtinu greičiu, mes turime unikalią galimybę savo akimis stebėti globalias transformacijas, kurios paveiks kiekvieno individo ir visuomenės sąmonę. Kiekvienam iš mūsų atėjo laikas iš naujo įvertinti savo gyvenimą ir atsigręžti į fundamentalius filosofinius klausimus: kas aš esu, kokia mano gyvenimo prasmė ir vieta šiame pasaulyje“, – įsitikinusi rašytoja. Jos romano „Žinau, kad nieko nežinau“ pavadinimas tarsi atspindi šių dienų situaciją, o pagrindinis romano veikėjas privalo atsakyti į svarbiausią klausimą – kaip išlaikyti sielos ramybę. Argi ne apie tai šiandien daugiausia diskutuojame?

„Alma littera“ bestselerį „Gaono kodas“ išleidęs žurnalistas Rytis Sabas šiandien stengiasi gyventi pagal savo sugalvotą karantino planą – be žadintuvo jis keliasi apie pusę aštuonių. Tada – kava ir naujienos, po jų dirba, gamina pietus ir netgi leidžia sau lengvai nusnausti. Po miego vėl – darbas, vakarienė šeimai, o po jos – darbas prie naujosios knygos. „Geroji karantino žinia, kad kol jis pasibaigs, ji bus parašyta“, – sako ir išduoda, kad naujame jo romane bus daug Napoleono ir jo paslapčių, bus daug Lietuvos ir Lenkijos, riterių, ordinų ir jų palikimo. Bus daug įdomių istorinių faktų ir sąsajų, į kurias iki šiol gal niekas nekreipė dėmesio. O kol tęsinys išvys dienos šviesą, Rytis tikisi, „Gaono kodas“ padės išblaškyti pilką karantino kasdienybę, – juk nuotykių pilna kelionė, mėginant įspėti didelę paslaptį, gali nuvesti į dar įdomesnį laiką, kai gali tikrinti knygoje paminėtus istorinius faktus. 80 procentų jų – tikri.

Rodos, tokioje situacijoje buvau ir anksčiau, tik tie anie „karantinai“ vadinosi motinystės atostogos. Skirtumas toks, kad šiuo atveju gerokai daugiau ramaus laiko ir miego.

Per vieną dieną įvykusi izoliacija knygos „Sadistas“ autorei Astai Padagaitei atnešė vienintelį – déjà vu pojūtį. „Rodos, tokioje situacijoje buvau ir anksčiau, tik tie anie „karantinai“ vadinosi motinystės atostogos. Skirtumas toks, kad šiuo atveju gerokai daugiau ramaus laiko ir miego. Staiga supratau, kad turiu visai neblogų įgūdžių gyventi izoliacijoje, neišradinėju dviračio ir bandau prisitaikyti prie situacijos tais pačiais metodais, kaip ir augindama kūdikius. Disciplina tokiais atvejais yra išsigelbėjimas nuo kasdienos chaoso ir griūties“, – sako Asta. Ji įsitikinusi, kad šiuo sunkiu laiku žmonės susidurs ir su ne visai geromis emocijomis. „Esu panirusi į smurto artimoje aplinkoje nagrinėjimą. Kinijoje vasarį policjos iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje patrigubėjo. Užsienio specialistai savo įžvalgomis šokiruoja, tai sudėtinga ir jautri tema. Šiuo metu moterys ir vaikai, gyvenantys kartu su agresyviais partneriais, yra pilnai izoliuoti nuo išorinės aplinkos. Nebeliko atokvėpio darbe arba mokykloje, sumažėjo galimybės paskambinti į psichologinės pagalbos linijas ar pasikalbėti telefonu su artimaisiais. Pagalbos būdai kenčiančioms moterims ir vaikams susitraukė iki absoliutaus minimumo. Ką jie šiuo etapu išgyvena – sunku suvokti. Man dabar tai įdomu nagrinėti, buvo įdomu ir anksčiau“.

Asta sako, kad erzulį, neaiškų nerimą ar sunkiau suvaldomą nervą efektyviai nuramina fizinė veikla. Jei emocijos veržiasi per kraštus, o sunku užsiimti sportine veikla, visada galima švariai išplauti namie grindis, padeda ne ką prasčiau. „Karantinas kai kuriuos uždarė su artimaisiais, kai kuriuos vienus, bet absoliučiai visus uždarė pačius su savimi. Ir pamatinės vertybės, ir įsisenėjusios problemos šituo etapu greičiausiai taps grynesnės ir geriau matomos. Labai linkiu, kad išeitume iš šitos šoko terapijos sveikesni ir stipriau įsikibę į tai, kas mums svarbiausia, tuo pačiu atsijoję tai, kas visiškai neprasminga. Pamatyti šiuos dalykus dabar taps lengviau, taigi, nebijokime žiūrėti“, – sako knygos apie toksinius santykius autorė.

Karantinas stipriai pakeitė ir šiais metais Vilniaus knygų mugėje pirmąją savo knygą „Nėra vietos dviem“ pristačiusio verslininko, keliautojo Kristijono Kaikario šeimos dienotvarkę. „Esu pratęs dirbti iš namų, taip dariau jau ne mažiau dešimt metų, bet taip būdavo viena ar kelios dienos, o tuomet – vėl į biurą, į susitikimus pas partnerius, klientus. Dabar viskas kitaip – namuose dirbu ne tik aš, bet ir žmona, mokosi vaikai. Namuose sušvito keturių kompiuterių ekranai, ryte visi keliamės kaip normalią darbo-mokslų dieną ir bandome susigaudyti, kaip čia veikia visos nepažįstamos ir, iš pradžių nepatogios, nuotolinio mokymo platformos bei programos. Vaikai, mokytojai ir tėvai prieš save išvydo daug naujų iššūkių, bet tikiu, tai yra tik į gera, visi drauge išmoksime daug naujų dalykų, pažinsime save ir pasaulį kitu kampu“, – sako Kristijonas.

Kiekvieną vakarą apgalvoju būsimą dieną, sudėlioju planą ir stengiuosi jo laikytis. 

Dabar, kai važinėti nebereikia, prie vairo sutaupytą laiką Kristijonas išleidžia knygoms. Pasiryžo perskaityti Metų knyga išrinktą Marijaus Gailiaus „Oro“. Knyga – gana sunki, todėl šalia Kristijonas turi pasidėjęs Fredriko Bekmano „Lokių miestą“ – puikiai pasakojamą istoriją apie ledo ritulio dvasia gyvenantį nedidelį miestelį šiaurės Švedijoje. Jo galvoje sukasi ir naujos knygos idėja. „Pernai liepą Elonas Muskas pristatė „Neuralink“ technologiją apie implantuojamas smegenys-kompiuteris jungtis, – sako. – Tai mane įkvėpė naujam trilerio scenarijui. Taigi dabar esu smagioje kūrybos fazėje, kai dar nesu įsipareigojęs rašyti, bet galvoje sukasi minčių ir fantazijų verpetas“.

Populiarių vaikiškų knygelių „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“, „Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis“ vienai iš autorių Indrei Pavilonytei karantinas suteikė galimybę pagaliau baigti pradėtus darbus. Tarp jų ir naują knygelę apie marmius. Joje bus pasakojama apie šeimą, meilę ir neaprėpiamai didelę tos meilės spalvų įvairovę. „Visi dalijasi patarimais, kaip ištverti laiką namuose. Ypač tėvams su mažais vaikais, bet man atrodo, viskas yra požiūrio klausimas. Gal į viską reikia pažvelgti pozityviai, kad kaip tik – dabar yra idealiausias laikas pagaliau praleisti daugiau laiko drauge su šeima? O vaikams, pavyzdžiui, pagaliau pamilti knygas ir suprasti, kad tai gali būti viena maloniausių laisvalaikio praleidimo formų?“ – svarsto Indrė. Savo knygoje „Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis“ ji pasakoja apie teigiamą požiūrį į pasaulį ir mūsų pačių rankose glūdinčio pozityvumo galią. „Mes ieškome džiaugsmo ir gėrio kituose, ar kitur, o juk tiesa ta, kad visa tai yra mūsų pačių širdyse“, – neabejoja.

Rašytojo Mariaus Marcinkevičiaus knygelę „Kaip pelėdžiukas iš namų pabėgo“ iliustravusiai dailininkei Agnė Nananai ramybės šiandien suteikia galimybė niekur neskubėti. Su vaikais namuose ji žaidžia kavines ir šitaip nuramina parodų, galerijų ir bibliotekų ilgesį. „Kiekvieną vakarą apgalvoju būsimą dieną, sudėlioju planą ir stengiuosi jo laikytis, – pasakoja. – Vienos dienos planas – visai nesudėtingas dalykas, kartais susirašau net valandomis. Dar neišmokau tiksliai jo laikytis, bet siekiu“, – pasakoja apie savo karantino kasdienybę ir primena, kad Mariaus Marcinkevičiaus knyga apie pelėdžiuką tėvams galėtų tapti idėjų ir kūrybiško bendravimo su vaikais vadovėliu.

„Eiliuotas tekstas mažiesiems yra labai gera atminties ir kalbos lavinimo priemonė ypač dabar, kai ugdymas – visiškai tėvų rankose. Daugelis dėl to jaučia nerimą, nes tikrai neatliekame tiek, kiek padarydavo auklėtojos, bet eiliuoti tekstai mažiesiems labai daug duoda. Poezijos klasika, kuri primins ir tėvams jų vaikystę yra sudėta į Justino Marcinkevičiaus rinktinę „Vaikų Žemė“ – prisiminti ir pasimokyti kartu su vaikais eilėraščių yra viena iš edukacinių veiklų namuose“, – sako iliustratorė ir pataria su vaikais imtis kuo daugiau pozityvių veiklų, o kiekvienam atrasti savą būdą, kuris leistų šį nerimo laiką panaudoti naujiems planams. Arba tiesiog išgyventi kiekvieną dieną, nuraminant protą, kad šis neprojektuotų ateities.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų