Neseniai buvo pagerbti geriausi metų spaudos fotografijos darbų autoriai. Tarp jų „Auksinio kadro“ apdovanojimą pelnė 26-erių „Kauno dienos“ fotografas Andrius Aleksandravičius. Jo įamžintas kadras nugalėjo „Europos metų“ kategorijoje.
„Nesu nei žurnalistas, nei menininkas. Tipišku spaudos fotografu savęs irgi nepavadinčiau. Vis dėlto stereotipai ne visada turi pasiteisinti“, – šyptelėjo A.Aleksandravičius.
– Kauno technologijos universitete esi įgijęs statybos inžinerijos bakalauro ir nekilnojamojo turto valdymo magistro laipsnius. Tikriausiai sulauki klausimų, kam tau reikalinga ta fotografija?
– Taip. Man niekada nesisekė piešti, kurti. Nebuvau toks, kokį įsivaizduojame tipišką menininką, nesu ir dabar. Bet nedirbu ir inžinieriaus darbo. Neįsivaizduoju savęs biure skaičiuojančio, braižančio nuo 8 iki 17 val. Vis dėlto ateityje, kai pirksiu namą, suprasiu, kas vyksta rinkoje, todėl diplomai pravers.
– Kaip pradėjai fotografuoti?
– Kai buvau abiturientas, mamos paprašiau nupirkti skaitmeninį fotoaparatą, sakiau, kad galėsime fotografuoti šeimos gyvenimo akimirkas. Tik po kurio laiko pastebėjau, kad nuotraukų archyve atsirado vis daugiau miesto, gamtos fotografijų. Tai buvo įdomu, tačiau niekada negalvojau, kad pomėgis taps mano darbu. Mokykloje sekėsi tikslieji mokslai. Pamaniau, kad galbūt pavyks tapti inžinieriumi, todėl baigiau ir magistro studijas, bet tai netapo mano profesija. Vasarą, studijų metais, buvau išvykęs į Angliją skinti braškių tam, kad galėčiau įsigyti pirmą profesionalų fotoaparatą. Stengiausi nuolat tobulėti, atrasti savitą požiūrį į tai, kas vyksta aplink.
– Kokių nuotraukų tavo archyve yra daugiausia?
– Tikriausiai miesto vaizdų. Sakoma, kad profesionalus fotografas nefotografuoja gėlių ar naminių gyvūnėlių, bet aš fotografuoju. Stengiuosi pastebėti kiekvieną smulkmeną – ir eidamas pasivaikščioti po miestą, ir leisdamas laiką su draugais. Fotografuoju viską, kas mane supa, ką matau.
– Profesionalūs spaudos fotografai nefotografuoja vestuvių. Tai – tiesa?
– Girdėjau, kad fotokorespondentai negali būti geri vestuvių ir krikštynų fotografai, bet aš profesionaliai fotografuoti pradėjau nuo vestuvių – tuomet atradau spaudos fotografiją ir tik tada pasirinkau fotožurnalisto karjerą. Todėl ne, tai netiesa (juokiasi).
– Ar darbas spaudoje neriboja kūrybos laisvės?
– Jei tik norėsi, kūrybos visada bus. Po darbų redakcijoje aš kuriu keletą asmeninių projektų. Vienas iš jų – „Projektas 365“. Jo esmė – kasdien padaryti bent vieną kadrą. Taigi su fotoaparatu nesiskiriu nė dienos. Jau ketverius metus fotografuoju viską aplink: įdomius žmones, vaizdus, gyvūnus. Vienais metais fotografavau vien tik kates. Mano katė Mūza tapo pirmuoju modeliu, o jei kurią dieną nerasdavau fotogeniškos katės (juokiasi), fotografuodavau kokią katės statulėlę. Tiesa, būna dienų, kai norisi atsipūsti be fotoaparato, bet vis nepasiduodu ir tęsiu savo projektą.
– Po to, kai išbandei skirtingas fotografijos sritis, galbūt gali pasakyti, ką fotografuoti tau maloniausia ir įdomiausia?
– Miesto fotografija – atsipalaidavimas, nes nereikia režisuoti. Mieste nuolat kas nors vyksta, juda. Reikia tik tam tikru metu paspausti fotoaparato užrakto mygtuką. Tai tiesiog malonumas. Dažniausiai fotografuoju Kauną, tačiau norėčiau ir dažniau kituose miestuose, kitose šalyse fotografuoti. Ypač Panevėžyje, nes tai – mano gimtasis miestas.
– Į renginius, koncertus ir įvykių vietas vyksta daugelio žiniasklaidos priemonių žurnalistai. Visi fotografai turi tas pačias sąlygas, tas pačias galimybes. Ar visada pavyksta padaryti išskirtinių kadrų, tokių, kurių neturėtų kitų dienraščių fotografai?
– Tai priklauso nuo to, kur turėsi fotografuoti, ar galėsi vaikščioti laisvai, ar turėsi fotografuoti kartu su kitais fotografais, tačiau visur galima rasti ką nors kitko, naujo, įdomaus. Reikia pastebėti smulkmenas. Reportažai iš tos pačios įvykio vietos gali būti gana skirtingi, išsiskiria fotografų požiūriai.
– Dirbdamas dienraštyje turi įamžinti ne tik džiugias akimirkas. Kaip jautiesi fotografuodamas asmenines žmonių nelaimes?
– Tai nėra lengva. Jei pirmąkart fotografuoji skaudžią avariją, iš tolo nufotografuosi keletą kadrų ir nesiverši arčiau. Visos nelaimės yra skaudžios, bet spaudos fotografijoje su tuo susiduriame kasdien, todėl šiek tiek priprantama.
– Kokia buvo pati netikėčiausia redaktorių užduotis?
– Rasti ir nufotografuoti prieš koncertą į Lietuvą atskridusią roko grupę „Rammstein“. Viskas vyko labai greitai. Nufotografavau juos oro uoste, vėliau vijausi automobiliu, tačiau sustojęs prie raudono šviesoforo jau nebepavijau. Muzikantai nurūko degant geltonam šviesoforo signalui. Kartais pagalvoju, kad vis dėlto galėjau nesustoti ir sužinoti, kuriame viešbutyje apsistojo muzikantai. Šiaip ar taip reportažas pavyko, o redaktoriai mano klaidos tikriausiai nesužinojo.
– Socialiniuose tinkluose fotografu skelbiasi kas antras fotoaparatą ir prieigą prie interneto turintis žmogus. Nemanai, kad fotografija tapo madingu užsiėmimu?
– Mada ar ne mada, bet tai yra gerai. Šiandien net telefonu padaryti kadrai gali būti vertingi. Žinoma, tarp milžiniško kiekio fotografijų labai lengva susipainioti ir sunku surasti tai, kas iš tikrųjų yra vertas dėmesio.
– Atrodo, kad gyvūnus fotografuoti yra sunkiausia. Žmogui gali paaiškinti, kaip atsistoti, į kurią pusę pasisukti, o gyvūnui to juk nepaaiškinsi.
– Lengviau vis dėlto fotografuoti gyvūnus, nes žmogus, vos tik pamatęs fotoaparatą, tampa nenatūralus, kitoks. Tikriausiai tai mūsų instinktai. Žmonės į save nuotraukose visada žiūri pernelyg savikritiškai. Spaudos fotografijoje portretą turi padaryti per keletą minučių. Juk nebūna nei makiažo, nei profesionalaus apšvietimo, todėl dažnai tenka įkalbinėti fotografuotis, ypač moteris. Vis dėlto visada pavyksta ir tikiuosi, kad pamatę savo atvaizdą laikraštyje žmonės nenusivilia.
– Taigi fotografas turi būti ir geras psichologas?
– Bent jau derybininkas tai tikrai (juokiasi).
– Vis dėlto nuotrauka, už kurią gavai „Auksinio kadro“ apdovanojimą, buvo ne gyvūno, o žmogaus.
– Kadras, kuris man pelnė „Auksinio kadro“ nominaciją, buvo padarytas Petrašiūnų biokuro jėgainės statytojų ir gyventojų susirinkime. Nuotraukoje įamžintas žmogus buvo vienas ryškiausių susirinkimo personažų. Visi susirinkimo dalyviai buvo nusiteikę priešiškai. Gyventojai visiškai neklausė, ką jiems pasakojo susirinkimo organizatoriai. Ta sumaištis man pasirodė įdomi, todėl pradėjau ieškoti personažų, įdomių detalių. Juk fotografijoje visą istoriją turi papasakoti ne žodžiais, o vaizdu. Tas žmogus buvo išskirtinis personažas: jo iškelta ranka, į apatinius sukišti marškiniai, antakių forma. Tai jį išskyrė iš aplinkos, iš kitų žmonių. Spaudos fotografijoje galioja momento taisyklė – turi pastebėti ir užfiksuoti momentą, nes jis nepasikartos. Darbas spaudoje neturi jokio monotoniškumo, nuobodulio. Kiekvieną dieną nežinai, kas tavęs laukia. Tuo šis darbas yra žavus.
– Ar tikėjai, kad būtent šis kadras bus pripažintas geriausiu savo kategorijoje?
– Ne. Į konkursą išsiunčiau apie 60 įvairių kategorijų nuotraukų. Maniau, kad auksiniu kadru galėtų tapti nuotrauka iš avarijos Žemaičių g. Joje užfiksuotas automobilių susidūrimo momentas: persikreipęs moters veidas, dūžtantys automobilio stiklai, šaltis – mano auksinis kadras, tačiau įvertinta buvo kita fotografija. Žinojau, kad ji įdomi, bet kad nugalės – netikėjau. Manau, kad nuotrauka atitinka nominaciją – ji iliustruoja nuomonės išsakymą, diskusiją.
– Kuriuos fotografus laikai savo autoritetais?
– Negaliu išskirti kokio nors vieno fotografo. Dauguma ir Lietuvos, ir užsienio fotožurnalistų turi unikalų požiūrį. Ne veltui tikriausiai matome jų darbus kiekvieną dieną internete ir spaudoje.
– Ar pats mėgsti būti fotografuojamas?
– Ne. Tai tikriausiai būdinga visiems fotografams (juokiasi).
Naujausi komentarai