Į politiko, Šilainių poliklinikos direktoriaus pavaduotojo valdymui ir plėtrai Roberto Stanionio 60 metų jubiliejų pakviesti kai kurie draugai apstulbo sužinoję, kad jis – populiarių dainų „Antilopė“, „Į tave“, „Miškų dukra“ autorius.

– Sekmadienį sukaks 60 metų. Nejauku? – pasiteiravome R.Stanionio.

– Barjeras jaučiasi. Keista, bet labai greitai prabėgo metai. Kai buvau 16-os, aštuoniolikmetė atrodydavo sena moteriškė. Kai buvau a.a. Benjamino Gorbulskio (garsus kompozitorius, dainų autorius – red. past.) 50 metų jubiliejuje, atrodė, Dieve, tokių metų nesiryžčiau rodytis viešumoje. Dabar suvokiu, kad visi žmonės yra jauni, tik priklauso nuo požiūrio.

– Koks bus jūsų jubiliejus? Su daug šampano, viskio, degtinės ir vaišių nukrautu stalu?

– Gimines, draugus, esamus ir buvusius bendradarbius, bendraklasius pakviečiau į uždarą koncertą. Jame skambės mano ir kitų autorių dainos. Taip, bus ir žmona Dalia, ir dukros Giedrė ir Rūta, ir anūkės Vakarė, Meda, Upė. Gėrimai? Bus vyno. Bet, bėgant metams, keičiasi poreikiai, ir nors alkoholis niekada nebuvo mano vertybė, kuo toliau, to mažiau jo reikia.

– Kokį žingsnį žengti patartumėte šešiamečiam Robertui Stanioniui?

– Buvo didelis posūkis, kai baigiau muzikos mokyklą, smuiko klasę ir norėjau žengti tuo keliu, bet tėvukui atrodė nerimta. Tapau inžinieriumi. Kelias kaitaliojosi. Inžinierius, šou verslas, politika, kuri šou verslui labai artima. Svajonės – nedėkingas dalykas. Todėl geriau tai, kad galėjau tapti didžiu kompozitoriumi ir sukurti labai daug dainų, tegul ir lieka svajonė. Blogiau būtų, jei tai, neduok Dieve, nebūtų pasisekę.

– Ar vyko kova tarp jausmų ir noro uždirbti?

– Tarp meno ir inžinerijos. Patiko radiotechnika, mėgau radijo imtuvus. Bet gyvenime praverčia visos sritys. Tai pajutau savivaldybėje, kur galėjau bendrauti ir kultūros, ir inžinerijos bei statybos klausimais.

– Vieša paslaptis, kad į politiką daug kas eina vien tik pasipelnyti.

– (Juokiasi.) Todėl ir pakviečiau artimuosius į koncertą, nesureikšmindamas administracinės veiklos. Kai kurie draugai labai nustebo sužinoję, kad esu kai kurių 30 ir daugiau metų skambančių dainų autorius.

– Bet jos turtų neatnešė?

– Oi, ne. Kai turėjome grupę „Coda“ (R.Stanionis buvo grupės vadovas – red. past.), per Kultūros ministeriją mums pavyko išsikovoti gan didelius įkainius – 9 rublius už vienos dalies koncertą. Gaunu ir dabar Kalėdų dovanėlių – autorinių pajamų už skambančias mano dainas.

– Apmaudu, kad daugelis nė nenutuokia, kad esate hitų „Antilopės“, „Į tave“, „Miškų dukra“ ir kitų dainų autorius?

– Tokia visų autorių, kompozitorių dalia. Bet malonu, kai dainos skamba tris ir daugiau dešimtmečių.

– Beje, jūs esate matęs gyvą antilopę?

– (Juokiasi.) Ne. Tik per televizorių. Jų yra labai daug rūšių. Pamatęs, kaip atrodo antilopė gnu, mintyse juokdavausi, kad dainos „Antilopė“ nebūčiau taip pavadinęs. Nors Algimanto Baltakio (R.Stanionis daug dainų sukūrė pagal poeto A.Baltakio eilėraščius – red. past.) žodžiuose jos įvaizdis trapus, gležnas ir mielas.

– O kokios tos „girių paslaptys“?

– Nuostabu, kad yra paslapčių, nes be jų būtų neįdomu gyventi. Kažko tikėtis, atrasti tai, ko nežinome, ir yra mūsų viltis, siekiamybė, tikslas.

– Jei 60 metų proga jums reikėtų sukurti dainą sau, kokia ji būtų?

– Rašyti užsakomąsias dainas – nedėkingiausias dalykas. Netikiu konkursais, dedikacijomis. Todėl rašyti dainą sau būtų beviltiška.

– Gimėte ir užaugote Vilijampolėje, prie degtukų fabriko. Galėjote tapti ir pirotechniku. Ar 60 metų proga ore pokšės daug fejerverkų?

– (Juokiasi.) Vaikystėje buvome pirotechnikai. Atsimenu, kaip dervos ir kitų medžiagų mišinių sprogimai garsiai skambėdavo lankose. Vis dėlto aš labiausiai vertinu žmones – artimuosius, draugus, kurie mane supa. Todėl tikras fejerverkas ir skambesys yra gyvuose žmonėse.