Tarnaujame įvaizdžiui, o ne pačiam buvimui

Algirdas Toliatas, kunigas, vyriausiasis policijos kapelionas

Man atrodo, kad žmonių skuba labiau susijusi su komercija. Turbūt normalu, kad verslas nori tą laikotarpį pailginti: tiek paankstinti, tiek ir pratęsti. Taip išeina net nepiktybiškai. Tačiau, sutikite, advento laukimo prasmė yra truputį kita. Ne ta, spindinti lempučių girliandomis, blizgiomis puošmenomis, bet kita.

Šiais laikais žmonės turi tūkstančius draugų socialiniuose tinkluose, bet dažnai jaučiasi tokie vieniši ir pažeidžiami, nepasitikintys savimi... Viskas mūsų gyvenime daroma dėl įvaizdžio – kaip atrodysiu, ką žmonės pagalvos? Kuo toliau, tuo labiau tarnaujame įvaizdžiui, o ne pačiam buvimui.

Esmė: Švč. Mergelės Marijos Ramintojos koplyčios kapelionas kun. A. Toliatas primena, kad Kalėdos pirmiausia yra savęs dovanojimo šventė. / A. Toliato asmeninio archyvo nuotr.

Aišku, būna ir kitaip. Todėl Kalėdų laukimas yra kiekvieno žmogaus apsisprendimas. Turime užduoti sau klausimą – o koks bus mano adventas? Parduotuvės, dovanos, blizgučiai ar vis dėlto kažkas kito? Jei tai lakstymas dovanų – tebūnie, bet tikrai atsiras ir tokių, kurie norės dalytis savo tikėjimu, savo vertybėmis, skirs laiko artimiausiems žmonėms, draugams. Jie, priešingai, bandys tą laiką truputį sustabdyti.

Ar norėčiau gauti Kalėdoms dovanų laiko? Aišku, kodėl gi ne? Šiandien laikas – pati gražiausia ir prasmingiausia dovana. Nebūtinai tai turi būti diena ar valanda – kartais užtenka akimirkos. Svarbiausia, kad tas laikas nebūtų iš reikalo, kad viskas plauktų iš žmogaus širdies. Tos kelios minutės gali būti pilnos susitikimo džiaugsmo, buvimo čia ir dabar prasmės.

Galime dar labiau branginti vienas kitą, labiau mylėti, nepraleisti progos kažką savo elgesiu įkvėpti, kažkieno atsiprašyti, kažkam atleisti ir išlaisvinti jį iš kaltės jausmo.

Mano vaikystė prabėgo sovietmečiu. Nors daug ko negalėjome daryti, bet vis tiek slapta tą šventę švęsdavome. Kai kurių dalykų aš, vaikas, net nelabai ir suprasdavau. Tik dabar suprantu, kad patys drąsiausi Kalėdų tradicijų puoselėtojai buvo mano seneliai, kurie, nepaisydami jokių pavojų, liko ištikimi savo tikėjimui. Viena vertus, laikai buvo neramūs, gyvenome nelaisvėje, daug kas vykdavo patyliukais, bet net ir tada žmonės skirdavo šiai šventei labai daug širdies, drąsos, noro ir apsisprendimo būti ištikimi savo tradicijoms, savasčiai.

Pažiūrėjus žinias per televizorių ne vieną iš mūsų apima baimė – aplinkui karai, žmonės galvoja ne apie šventes, o apie gyvybės išsaugojimą, didesnį maisto kąsnį. Vakaruose – prieššventinė skuba, Kalėdų dovanų pirkimo manija, išorinis blizgeys. Ką apie tai manau? Minėti dalykai mums tik primena, kaip viskas šiame gyvenime trapu, o ta gerovė, į kurią dažnai įdedame tiek pastangų, akimirksniu pažeidžiama. Iš tiesų mes nieko neturime, tik šią akimirką. Niekas mums gyvenime nepriklauso. Viskas, ką gavome gimdami, yra labai didelė dovana. Ir kiek sugebėsime džiaugtis, mylėti, gyventi čia ir dabar, būti dėmesingi kitam, kiek sugebėsime perteikti savo tikėjimą, vertybes brangiausiems žmonėms, tiek ir turėsime.

Siūlau laukiant Kalėdų susimąstyti: o ką aš šiandien turiu brangiausio? Dažnai pas mane ateina žmonių, sergančių įvairiausiomis ligomis, – tų, kuriems gyventi likę jau labai nedaug... Pastebėjau, kad neretai visavertį gyvenimą pradedama gyventi tik tuomet, kai laiko beveik nelikę. Todėl, kad ir kas vyktų išorėje, daugiau koncentruokimės į savo vidų. Stebėdami tuos politinius, komercinius dalykus, kurie vyksta aplinkui, galime elgtis dvejopai. Galime jiems pasiduoti – bet tada tik dar labiau įsivelsime į karą tiek išorėje, tiek ir savo galvoje. Tačiau galime dar labiau branginti vienas kitą, labiau mylėti, nepraleisti progos kažką savo elgesiu įkvėpti, kažkieno atsiprašyti, kažkam atleisti ir išlaisvinti jį iš kaltės jausmo. Būtent tokio Kalėdų laukimo norėčiau palinkėti ir sau, ir kitiems.

Koks žmogus – toks ir jo Kalėdų laukimas

Ugnė Siparė, nuomonės formuotoja

Ankstyvas pasiruošimas Kalėdoms – namų dekoracijos, papuošta eglutė, sukabintos kalėdinės kojinės prie židinio – visa tai mūsų šeimai suteikia daugiau džiaugsmo. Tuomet kažkaip dar labiau pajuntame, kad šventės artėja. Todėl ne tik šiemet, bet ir kiekvienais metais stengiamės kuo anksčiau pasipuošti namus.

Be to, esu skaičiusi vieną mokslinį tyrimą, kurio išvados buvo tokios: žmonės, kurie anksti pasipuošia namus šventėms, yra kur kas laimingesni už tuos, kurie tai daro paskutinę dieną. Nežinau, ar tas faktas yra tiesa (juokiasi), bet esu linkusi tuo tikėti, nes šventę kiekvienas kuriame sau pats – nesvarbu, kas tai būtų: Kalėdos ar gimtadienis.

Džiugiai: Marius, Uma ir Ugnė nė kiek nesibaimina šio metų laiko tamsos, šviesą jie įžiebia namuose ir širdyse. / U. Siparės asmeninio archyvo nuotr.

Ar jaučiuosi papuoštuose namuose laimingesnė? Taip, nes man patinka švęsti. Duok Dieve, kad būtų daugiau progų tai daryti – švęsti gyvenimą, o ne liūdėti ir bambėti ant tų, kurie tai daro ir rodo.

Kai dukrytė Uma paaugs, galbūt Kalėdų laukimas įgaus dar kitokių spalvų, bus dar įdomesnis.

Laikas šiandien yra brangiausia dovana. Juk Kalėdos ir yra tai, kad per jas į vieną vietą susiburia visa šeima ir skiria vieni kitiems savo laiko.

Vaikystėje to laiko atrodė tikrai daugiau. Galbūt dėl to aš mėgstu švęsti šventes, nes ir tėvai joms skyrė nemažai dėmesio? Jie labai stengėsi, kad mums su sese jos būtų ypatingos, kad kuo ilgiau tikėtume Kalėdų Seneliu, prigalvodavo visokių žaidimų ir smagių atrakcijų, mokydavo eilėraščių. Viską kuo geriausiai atsimenu ir stengiuosi, kad mums su Mariumi pavyktų tokius pat gražius Kalėdų prisiminimus palikti Umai.

Ar jaučiuosi papuoštuose namuose laimingesnė? Taip, nes man patinka švęsti. Duok Dieve, kad būtų daugiau progų tai daryti – švęsti gyvenimą, o ne liūdėti ir bambėti ant tų, kurie tai daro.

Vaikystėje eglutę puošdavome vėliau, nes tais laikais dar nebuvo jų dirbtinių. Šiais laikais eglučių yra visokių – ir žalių, ir apsnigtų, ir netgi su miško kvapu – kai spygliai nebyra, galima puošti ją ir kur kas anksčiau.

Ką pasakyčiau žmonėms, kurie pyksta ant nuomonės formuotojų už dirbtinį šios šventės paankstinimą? Na, žinote (juokiasi), yra žmonių, kurie pyksta visada ir ant visko. Jei jau pyktis kyla kalbant apie Kalėdas, tai nuomonės formuotojai čia nekalti. Visada taip buvo ir bus, kad kažkas nuo lapkričio 1-osios iki pat Kalėdų švenčia, o kažkas tą patį laiką pyksta. Koks žmogaus charakteris – taip jis ir elgiasi. Ne tik laukdamas Kalėdų, bet ir visose kitose gyvenimo situacijose.

Tegul kiekvienas daro taip, kaip nori, – pradeda laukti švenčių tada, kada nori. Nes aš gyvenu taip, kaip man gera, ir rodau kitiems tai, kaip aš gyvenu. Jei kažką tai erzina, tiesiog tegul nežiūri, – aš juk neliepiu manimi sekti.

Gyvenimo tempas kasmet greitėja, tačiau džiaugiuosi, kad šie metai man gerokai lėtesni, nes auginu dukrytę, esu motinystės atostogose. Todėl labai stengiuosi neužsiversti darbais ir iki soties pasimėgauti šiuo ypatingu laiku. Ko palinkėčiau kitiems? Svarbiausia, kad prieššventiniame bėgime rastume laiko šeimai ir savo brangiausiems žmonėms!

Dažniau at sigręžkime vieni į kitus

Benas Ulevičius, VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas, Religijos studijų katedros docentas

Nematau čia kažko labai tragiško. Juk, sutikite, tai nėra gyvybės ir mirties klausimas (šypsosi). Tačiau vis tiek toks šios šventės ankstinimas – nei logiškas, nei praktiškas. Juk nepradedame švęsti savo gimtadienio prieš kelis mėnesius? Tokiu Kalėdų šventės pailginimu siekiame patirti daugiau džiaugsmo, bet kai ta šventė nesibaigianti, ji nebetenka išskirtinumo ir savo galios. Ji tarsi supilkėja ir nustoja mus džiuginti taip, kaip turėtų.

Atida: B. Ulevičius linki belaukiant šv. Kalėdų atverti savo širdį ir pamatyti greta esančius. / R. Ščerbausko nuotr.

Dabartinė Vakarų visuomenė turi daugybę švenčių, bet ir, deja, daugybę depresijos atvejų. Mėginame gelbėtis kiekvieną savo dieną paversdami švente, tačiau nustojame jas jausti. O juk tiesa labai paprasta – tik išlaukta šventė džiugina. Tik tada atverčiame naują lapą, perkrauname emocijas ir t. t. Todėl išmintingiau būtų sekti senąja tvarka, kuri labiau dera prie žmogaus psichologijos, ir praktikuoti priartėjimo prie šventės procesą. Gal tuomet kur kas pakiliau išgyventume šventinį laikotarpį? Gal tuomet lengviau suvoktume ir tikrąją Kalėdų šventės prasmę? Mums, katalikams, tai Jėzaus gimimas.

Beje, šis gimtadienis susijęs ir su labai gražiu gamtos reiškiniu – šviesos sugrįžimu. Taigi, yra net kelios prasmės, kad sustotume ir ramiai palauktume tų šventinių dienų išsipildymo. Todėl siūlau puošti eglutę ne prieš du mėnesius, nes atėjus Kalėdoms ji jau bus išblukusi, neįdomi ir įprasta, bet savo laiką organizuoti taip, kad šventiniai elementai būtent ir patektų į tas labiausiai šventines dienas.

Kalėdų šventės pailginimu siekiame patirti daugiau džiaugsmo, bet kai ta šventė nesibaigianti, ji nebetenka išskirtinumo ir savo galios.

Laikas yra didžiausias deficitas. Kadangi šiandien visi stokojame to lėtojo, dėmesingojo laiko, turime dėti papildomų pastangų ir laiko, skirto adventui, patys išsikovoti. Ar pastebėjote, kad jei į šventes įšokame skubomis, nepasiruošę – jos erzina?! Šventės grąžina mus prie artimiausių žmonių, prie jaukaus namų židinio. Jos reikalauja atsigręžti į kitą žmogų. Tai nelengva, jei nepasiruošei šiam žingsniui. Juk tikrai sunku, ką tik tvarkius reikalus, tauškus mobiliuoju, greitai viską išjungti ir laužyti kalėdaitį prie stalo. Nepavyks. Tas saldžiausias momentas turi savo kainą, ir ta kaina – lėtesnis gyvenimo tempas per adventą.

Vaikystėje Kalėdos man būdavo pati romantiškiausia metų diena. Labai gerai prisimenu, kaip puošdavau su tėčiu eglutę. Ir gardžius kvapus virtuvėje. Kūčių dieną mūsų šeima praktikuodavo susilaikymą. Aišku, niekas man, vaikui, neliepdavo pasninkauti, tačiau buvau raginamas susilaikyti nuo apstaus valgymo ir gardėsių. Ant šventinio stalo, nors ir buvo sovietiniai laikai, visada stovėdavo nedidelė prakartėlė, o mūsų kalėdaičiai gulėdavo ant šieno, ant kurio gimė pasaulio Atpirkėjas ir Gelbėtojas Jėzus. Kalėdas mes šventėme sąmoningai kaip Jėzaus gimtadienį, o po Kūčių vakarienės visuomet eidavome į šv. Mišias.

Ko palinkėčiau žmonėms? Tegul pažvelgia į savo širdis, atveria jas sąmoningam artėjančių Kalėdų laukimui, suderina su pilnu ramybės džiaugsmu ir dažniau atsigręžia vieni į kitus.