Karinos Krysko sesuo. Taip dažniausiai pristatoma Eva Ghaoui. Ne, purto galvą 30 metų "KristiAna grožio salono" visažistė, dėl to ji prasčiau nesijaučia. Eva nuoširdžiai džiaugiasi sesers sėkme.

Vyksta skyrybų procesas

Su Eva susitikome mažoje jaukioje vieno Vilniaus knygynų kavinėje. Čia, vėliau prisipažino, ji dažniausiai lankosi, kai jai labai sunku. "Tarp knygų, – šyptelėja E.Ghaoui, – užsimirštu."

Daili šviesiaplaukė 1997–ųjų konkurso "Mis Lietuva" pirmoji vicemis šypsosi. Neseniai ji su Karina grįžo iš nuostabios kelionės po Monaką, Nicą, Kanus. Šios atostogos – sesers dovana jai. Tačiau spindinčios Evos akys nepaslepia skausmo.

"Šiuo metu jaučiu didelį nuosmukį", – neslepia moteris. Jau pusantrų metų jos iniciatyva vyksta skyrybų procesas su vyru. Eva taktiškai nutyli, kad beveik nuo šių metų pradžios nematė į vyro tėvynę Libaną išvažiavusių savo vaikų – 8 metų Jasmine ir 5 metų Elies. Kodėl? Ji trumpai atsako: "To reikia klausti vyro."

Pasiryžusios niekas nesustabdys

Eva dar nepasirengusi viešai kalbėti apie skausmingas skyrybas. Tik prataria, kad jei moteris galutinai tam pasiryžta, jos niekas nesustabdys.

Jos kūnu perbėgo šiurpas, neseniai perskaičius vieno iš penkių savo rašytų dienoraščių ištraukas: "Kai labai sunku, psichologai pataria rašyti, po to išties pagerėja. Tačiau man dar buvo sunku skaityti savo išgyvenimus."

Ne, ji nieko nekaltina. Yra kaip yra, taria filosofiškai, nors artimieji, draugai žino realią situaciją. Tiesa, tai reikalauja daug jėgų. Išgyvenimai skausmingi. Kol kas ji laukimo stadijoje.

Prakalbus apie vaikus, Evos akyse akimirksniu sužvilgo ašaros. Nuleidžia galvą, po akimirkos susitvardo ir vėl nusišypso.

Grožis – tik apvalkalas

"Pasaulis yra toks, kaip į jį žvelgi, – paklausta, kodėl ji, nepaisant širdį draskančio skausmo, švyti. Tik suvirpa didelės, riestos blakstienos. – Jeigu dejuosiu, galvosiu tik apie blogį, ar nuo to bus geriau? Mintis turi labai didelę galią."

Kadaise dar moksleivės Evos galvoje zujusios mintys turėti šunį, nešiojamąjį kompiuterį, daug keliauti ir mokėti kalbų išsipildė. E.Ghaoui kalba lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, vokiškai, šiek tiek arabiškai, armėniškai.

Ji – optimistė, pozityviai žvelgia į pasaulį, tvirtai stovi ant dailių lieknų kojų. Dabar džiaugiasi pasikrovusi geros energijos Prancūzijoje.

"Man patinka domėtis kultūra, bendrauti, stebėti, – jos pirštai žaidžia grandinėle ant kaklo. – Teberegiu nuostabų vaizdą, matytą Monake pro viešbučio langą. Jūra ir plaukiojančios jachtos. Buvo nuostabu pamatyti tai, ką matai tik filmuose. Puiki architektūra, rūmai, parkai, gražūs žmonės ir automobiliai."

Taip, neslapukauja interjero meno besimokanti ir netrukus šią arba drabužių dizaino specialybę pasirinksianti Eva, ji vertina išorinį grožį: "Tačiau tai – tik pirmasis įspūdis, apvalkalas. Jei žmogus negerbia kitų, yra arogantiškas, nekultūringas, grožis netrukus išsisklaido."

Atrado kortas

"Dabar buriu tik patiems artimiausiems žmonėms", – pasiteiravus, kodėl tariantis pokalbiui ji iškart pabrėžė, kad kortomis jau neburia, paaiškino Eva.

Ji baigė Taro kortų akademiją. Moka burti ir runomis, gamina talismanus, parenka akmenėlius, jos kolekcijoje – daugiau nei 100 įvairiausių Taro kortų. "Kortos, – sako ji, – atima daug laiko, išsekina energetiškai. Geriausia, kai kortų būrėjas yra vienišas, atsiskyręs."

Tačiau sakoma, kad kortos užvaldo visam gyvenimui ir nuo jų nepabėgsi, jos tarsi reikalauja gražinti savotišką skolą?

"Taip nutinka, – mano E.Ghaoui, – jei buriama dažnai ir kortos tampa svarbiausia žmogaus gyvenimo dalimi."

Eva jau seniai domėjosi psichologija, mistika, norėjo tarsi pro rakto skylutę dirstelėti į ezoterines paslaptis, tačiau tik susipažinusi su kortomis sau tarė: "Tai – man!"

Sau neburia

"Na, ar aš panaši į raganą?" – klausia ir žino atsakymą, kad liekna daili dviejų vaikų mama traukia ne vieno vyro žvilgsnį, o jos stilingi drabužiai, prabangi apyrankė ir laikrodis labiau asocijuojasi su modeliu nei būrėja.

Ne, nusijuokia jauna moteris, jos bijoti nereikia, nors jos intuicija smarkiai išvystyta ir dažnai ji jaučia žmogų sėdėdama greta: jo energiją, nuotaikas ir net mintis. Eva gali nuspėti, ar jis meluoja, ar nuoširdus, ar geras žmogus.

Tačiau sau ji neburia. Eva pyksta, kai kortų būrėjas pasako tragiškus dalykus: "Taip negalima! Jautrus žmogus galvos apie tai ir išties gali nutikti nelaimė. Tačiau nežinodamas to, jis gali koreguoti ir pakeisti savo likimą. Taip, likimą kuria pats žmogus."

Už seserį stotų mūru

Niekas jos gyvenime neatsiranda atsitiktinai, įsitikinusi K.Krysko sesuo. Iš kiekvieno žmogaus gauna pamokų ir kažką duoda. Ir geri, ir blogi dalykai verčia tobulėti, o išmokus pamoką, ta pati klaida niekada nepasikartos: "Jei moteris nuolat kaltina vyrus, ji turi pažvelgti į save, nes kartoja kažkokias klaidas, kažko neišmoko."

Eva emocinga, jos žodžiai, raginantys gyventi šia akimirka, – nuoširdūs: "Mes gyvename vakar diena arba rytojumi. Graužiamės, jei kažkas nutiko, dėl to, ko jau nepakeisi. Arba mąstome apie rytojų: atlyginimą, darbą, viltį susirasti mylimą žmogų. Kada mes gyvensime?"

Karina Krysko, pripažįsta E.Ghaoui, už ją diplomatiškesnė, sugebanti kontroliuoti save, nors taip pat emocinga. Ji – atviresnė, maištingesnė. Sesės žino labai daug viena kitos paslapčių. Paaugliški seserų nesutarimai liko giliai praeityje.

"Už Kariną stočiau mūru, – sako Eva. – Manau, kad ji taip pat."

Įrašas sename dienoraštyje

Senatvėje ji įsivaizduoja save kaip elegantišką damą sėdinčią prabangiame "Ritz" viešbutyje Paryžiuje. Žvelgiančią pro langą į skubančius žmones ir rašančią knygą.

Tiesiai paklausus, ar tebesitęsiant skausmingam skyrybų procesui jos gyvenime jau yra kitas žmogus, Eva nuleidžia akis. Jos skruostai išdavikiškai parausta.

"Nežinau, kaip bus rytoj, – sudrumsčia tylą po pauzės. – Viskas laukimo stadijoje. Esu čia ir dabar. Tačiau aš ne iš tų moterų, kurios, patyrusios skausmą, bijo naujų santykių."

– Eva, ar po skyrybų atversi naujo dienoraščio puslapį? – klausiu.

– Ne, – krestelėja šviesiais plaukais. – Tęsiu savo gyvenimo dienoraštį.