Kartais drąsos reikia tik tam, kad prikeltum gyvenimui tai, apie ką svajojai būdamas vaikas. Sukaupus tokią drąsą, nebebaisūs nei kreivi žvilgsniai, nei keistuolio etiketė.

Paskui rezervato šeimininką

Užrašas: "Atsargiai, piktas šuo!" Už žemų metalinių vartų – žolė, tvenkinys, keli namukai ir tipi – kūgio formos palapinė. Tolumoje pasigirsta vilkiškas stūgavimas. Staiga priešais išdygsta išdidus indėnas.

"Sveiki atvykę į Meškasalį!" – indėniškai pasisveikino 46-erių kaunietis Rolandas Prušinskas. Linktelėjo, mostelėjo ranka tipi pusėn.

Mes, sekdami paskui, žvelgėme į išskustoje galvoje paliktą plaukų sruogą ir dvi apuoko plunksnas.

Tipi – indėniška palapinė

"Gyvenimas privertė grįžti prie vaikystės svajonių, norų ir dvasinių vertybių", – elnio odos drabužiais apsirengęs vyras, suraitęs kojas lotoso poza, pasirėmė į trikojį. Indėniškoje palapinėje buvo tvanku, pažvelgus aukštyn matėsi kraštelis dangaus. Pradėjus lyti tipi viršus pridengiamas.

Įsitaisęs ant rąstų glostau palaimingai užsimerkusią Sibiro laiką, žvelgiu į smilkstantį laužą, iškabintus indėniškus drabužius, audrapaukščio iškamšą, arklio ašutus, erelio plunksnas.

"Tik atlikęs žygdarbį indėnas turi teisę į galvą įsisegti dvi erelio plunksnas, o nedažytos, neįkirptos plunksnos, tokios, kaip mano, reiškia, kad esu vedęs", – pastebėjęs žvilgsnį aiškina Rolandas.

Tipi viduje kabantys šventiniai drabužiai – Vilniuje gyvenančio Miegančiojo Jaučiu vardu pasivadinusio indėnizmą propaguojančio jauno vyro darbas.

"Mano indėniškas vardas – Isopo Motokan. Ne, ne, reikšmės nesakysiu. – patikino R.Prušinskas. – Niicitapi, tikrieji žmonės arba juodakojai, savo tikruosius vardus slėpdavo. Aš simpatizuoju šiai genčiai ir jos papročiams."

Mirtinai sužeidė katę

Sunkmetis. Sportiško kresno vyro akyse šmėkštelėja skausmas. Apie nepavykusį verslą, paskolą kalbėtis nesinori.

Tačiau po akimirkos Rolandas šypsosi: dabar gali nesivaržydamas realizuoti tai, ką su mielu noru darė vaikystėje.

"Ne, tai ne bėgimas nuo civilizacijos, – purto galvą R.Prušinskas. Viename sodybos namelyje yra ir televizorius, ir radijas, o jo indėniškų drabužių kišenėje – mobilusis telefonas. – Tačiau dabar aš galiu atsiduoti savo dvasios poreikiams."

Kaune, augęs netoli Gričiupio upelio, Rolandas su draugais indėnais žaisdavo nuo devynerių metų.

Būtent vaikystėje taikliai paleista jo strėlė mirtinai užmušė katę. "Išgyvenau skausmingai, – neslepia suaugęs vyras. – Pats katę palaidojau ir po to itin atsakingai elgiuosi su lanku."

Žmona neprieštarauja

Dabar jis gyvena Meškasalyje. Taip, šypsosi, ir rudenį, ir žiemą. Į gimtąjį miestą nuvyksta kartą per savaitę sutvarkyti reikalų, aplankyti žmonos, vaikų.

Skvo (išvertus iš indėnų kalbos – žmoną) jis turi. Siuvėja dirbanti Ernesta metus domisi indėnų kultūra, o šią vasarą su vyru apsilankiusi indėniškoje šventėje pau vau Lenkijoje, juodakojų miestelyje, ėmė siuvinėti indėnišką apdarą ir sau.

Provokuoju ir stebiu Rolando reakciją: "Bet indėnai nuo senų laikų gyveno laisvai, turėdavo daug moterų ir žmonų, o jūs?"

46-erių vyro skruostai parausta, jis purto galvą: "Ne, ne... Apie šį indėnų paprotį žmona žino, bet ji penkeriais metais jaunesnė ir labai daili. Jos, beje, kiti man pavydi ir nemanau, kad kada nors turėsiu kelias moteris."

Supamas dešimties šunų

Isopo Motokan sodyboje vienatvės nejunta. šeštą valandą jį prikelia vilkiškas stūgavimas. Taip šeimininką budina Sibiro haskiai. Iš viso šeši – trys patelės ir trys patinai: japoniškai pavadinti Asakis, Sakuru, Inakoi, Imita, Avakimsa ir Brena, kalė lenkišku vardu.

"Manoma, kad juodakojai (jų kalba priklauso algonkinų grupei) turi panašumo su japonais ir jų protėviai iš ten. Jų ainiai – dabartinė japonų tauta, – Rolandui kalbant, iš atidaryto narvo išlekia būrys haskių. – Jie panašūs į vilkus ir savo jaunikliams maistą atneša kaip ir vilkai, pilve, po to – atryja."

Rolandas ne tik prižiūri savo haskius, dvi Sibiro laikas ir du senovės samurajų namus saugojusius ir skausmo nebijančius akitas.

"Mano sieloje visada buvo daug meilės gamtai, miškui, indėniškam gyvenimo būdui, – ilgai sportavęs vyras maudosi tvenkinyje ir už 500 metrų nuo sodybos esančiame ežere, pelkėje renka bruknes, spanguoles ir jomis įtrina čia pat ant laužo pakeptą mėsą. – Čia galiu būti savimi."

Balta varna

Gal tai – vidutinio amžiaus krizė? R.Prušinskas nusikvatoja ir purto galvą. Tačiau netrukus prisipažįsta, kad jau turi pravardę.

Balta varna. Taip jį vadina aplinkiniai kaimo gyventojai, kuriems keista matyti indėniškai apsirengusį vyrą, palapinę, kuolą su pamauta muslono kaukole, aplink lakstantį būrį šunų, su kuriais šeimininkas važinėja kinkiniu ar klauso būgnų muzikos.

Rolandas tik juokiasi: senovėje buvo žiauriau – kitokius žmones degindavo ant laužo.

Tačiau nei žmona, nei sūnūs – 18 metų Patrikas ir 15 metų Vaidotas nesukioja piršto apie smilkinį. Jie patys mielai lankosi sodyboje, ilsisi palapinėje. O žmona Ernesta jau turi ir indėnišką vardą – Sinopa. Kas jį sugalvojo? Vyras priglaudžia ranką sau prie širdies. Ir giria žmonos meną: ji jau baigia siuvinėti nepaprasto grožio indėnišką suknelę.

Vilkas ir voras

"Ten bus dešimtys tipi, – Rolandas mosteli ranka į daubą. Akys žvilga, jis jau svajoja apie pirmą Lietuvoje indėnišką šventę pau vau. – Suvažiuos indėnistai iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos. Surengsime šou, kur bus galima pamatyti kaubojaus furgono apiplėšimą, autentiškų indėniškų suvenyrų, darbų, drabužių, šaudymo iš lankų."

Jis apsilaižo. Kitų metų vasarą surengtoje indėniškoje šventėje bus galima paragauti ir itin retos mėsos – bizonienos. Indėnų delikateso. Jau dabar užsakytas ne vieną tūkstantį litų kainuosiantis bizonas, kuris bus įtrintas uogomis.

Isopo Motokan šypsosi, prisiminęs juodakojų legendą, kai išstumti iš miškų algonkinų "tikrieji žmonės" prerijos pakraštyje rankomis bandė gaudyti bizonus ir tik patarti seno, išmintingo vado, vardu Naapi, išsitepė kojas juoda žeme, tapo dar galingesni, sumedžiojo bizoną ir nuo to laiko buvo praminti juodakojais.

Ar turi savo legendą, prietarą Rolandas? Isopo Motokan šypsosi. Jis simpatizuoja vilkams ir vorams. Vilkas – charakterio atspindys, o voras neša sėkmę. Todėl visada, pamatęs vorą, R.Prušinskas stebi, kur jis ropoja, aukštyn ar žemyn. Jei aukštyn, lietuvio indėno veidą visada nutvieskia šypsena: šiandien lauk sėkmės.