Nuaidėjo paskutiniai festivalio "Lietuvos teatrų pavasarios", kasmet pateikiančio šalies teatrų panoramą, akordai. Šįmet išryškėjusias šio meno tendencijas apžvelgia ilgametė žiuri pirmininkė, teatrologė Vitalija Truskauskaitė.

– "Lietuvos teatrų pavasaryje" matėme nemažai lengvojo žanro spektaklių. Šalies teatrai "lengvėja"?

– Festivalio programoje dominavo komedijos žanro pastatymai. Tačiau komedija nėra lengvas žanras. Jai suvaidinti reikia specialių aktorinių sugebėjimų. Vieni aktoriai tik bandė save šiame žanre, kiti – gan sėkmingai atskleidė komišką požiūrį į gyvenimą.

Didžioji žiūrovų prizų dalis už geriausius vaidmenis ir spektaklius atiteko aktoriams ir dažnai jų režisuotiems spektakliams, kuriuose jei ne dominavo, tai bent šmėkščiojo komiškoji dvasia. Manau, sociologai ir psichologai išsamiau galėtų atsakyti, kodėl sunkmečio sąlygomis publika nori juoktis. Teatro istorijoje esama pavyzdžių, kai buvo juokaujama spektakliuose, vaidintuose sovietiniuose gulaguose, vokietmečio getuose. Gal juokaudami mes ginamės nuo savo baimių?

– Pagrindinį festivalio prizą žiuri skyrė Oskaro Koršunovo režisuotam "Hamletui". Ką įžvelgėte šiame spektaklyje?

– "Hamletas" mane pakerėjo beatodairiška savianalizės drąsa. Kiekvieno režisieriaus kūryboje būna autobiografinių spektaklių, tačiau O.Koršunovo drąsa tiesiog sukrėtė. Jis klausia "Kas esu?" ir pasitiki mumis, kad mes taip pat paklaustume, kas su mumis vyksta ir kokios šių pokyčių prasmės. Jo klausimas nepatogus, atsakymas nemalonus: paklausk savo sąžinės. Spektaklyje tarsi polemizuojama su prieš dešimtmetį sukurtu režisieriaus Eimunto Nekrošiaus "Hamletu". Tada dar tikėjome, kad mūsų sumaišties priežastys gali būti suvokiamos kaip mums primestos kaltės. Mūsų valstybės atkūrimo dvidešimtmečio išvakarėse naujame "Hamlete" "priešai" gyvena ne išorėje, bet mumyse.

Bandymu susivokti šiandienos situacijoje išsiskiria ir kitas spektaklis – Rolando Kazlo "Geležis ir sidabras". Net keista, kaip skausmingai Vlado Šimkaus eilėraščiai buvo priartinti prie nūdienos, autoironija derinama su tragiška savivoka, ryškiai ir originaliai kuriami menininko ir kūrybos proceso vaizdiniai.

Šiuos spektaklius vienija ne tik tragikomiškas požiūris į gyvenimą, bet ir autentiška, autobiografinė, profesionali požiūrio į laiką ir pasaulį teatrinė raiška.

– Šiemet festivalyje buvo gana daug spektaklių, režisuotų aktorių. Kai režisūros imasi aktorius – kas paprastai prarandama ir kas atrandama?

– Aktorių iniciatyvos užpildo teatrų repertuarą, padeda palaikyti teatrinį procesą. Šiandien, manyčiau, proporcija tarp režisūrinio ir aktorinio teatrų jau neproporcingai pažeista. Pasekmės – didėja profesinė takoskyra tarp pramoginio ir eksperimentinio teatrų.

Režisieriai padeda teatrui keistis, nes jų veiklos prioritetas – atskleisti naują požiūrį į teatrą, pasaulį, vaidybos procesą. Teatrams, publikai, valstybei neremiant novatoriškų kūrybos strategijų nukenčia ir teatrai, ir aktoriai, ir publika, ir valstybės kaip kultūros mecenato įvaizdis. Norint turėti autentišką teatrą reikia būti pasiruošusiems staigmenoms, nežinomybei, pasikeitimams. Labai tikėčiau, kad mūsų pramogos gali būti prasmingesnės, o eksperimentai svarbūs ne tik patiems eksperimentatoriams.

– Kaip manote, ar kada ateis tokie laikai, kai didžiąją dalį festivalio programos sudarys lietuviškų pjesių pastatymai?

– Labai jau senos raudos apie lietuviškos pjesės likimą. Tačiau kito kelio, kaip rūpintis lietuviška dramaturgija, mes neturime. Kaip ir rūpintis teatru vaikams ir vaikų teatru, spektakliais jaunimui ir paaugliams. Šiandien galvoju: jei valstybės remiami teatrai taip sunkiai susitelkia naujos lietuviškos dramos pastatymui, tai gal komercinių projektų rengėjus galėtų sudominti koks projektas "Žaldokynė 2009"? Nes Lietuvoje dar yra žmonių, kurie norėtų ne tik Williamo Shakespeare'o ar Sarah'os Cane lūpomis išgirsti apie lietuviškos tapatybės būvį.

– Tarp festivalio laureatų nebuvo nė vieno kaunietiško spektaklio. Kaip asmeniškai jūs vertinate šiemetinius Kauno teatrų kūrybinius rezultatus?

– Festivalio programa yra vertinama ne pagal atstovavimą vienam ar kitam miestui. Praėjusiais metais tarp laureatų buvo Kauno valstybiniame dramos teatre Gintaro Varno pastatyta "Ruzvelto aikštė". O šiemet įdomesni spektakliai buvo sukurti Vilniuje.

Bendras Kauno teatrų kūrybinis kontekstas šiemet buvo įvertintas "Fortūnos" prizais. Pagal visus vertinimus buvo matyti – ir aš su tuo visiškai sutinku – spektaklio lyderio, kuris išryškėtų ir respublikiniu mastu, šiemet Kaune nepavyko sukurti.

Žinoma, jei festivalis vyktų vėliau, teatrai būtų galėję įtraukti balandžio mėnesio premjeras. Tuomet žiuri situacija būtų buvusi keblesnė. Tada būtų atsiradusi ir konkurencija. Galbūt kortas publikos vertinimuose būtų pamaišę Kauno valstybinio dramos teatro "Skėriai".