– Nuoširdžiai sveikiname – Jūsų papuošta Kauno eglė išties nuostabi! Ar tai pirmas kartas, kai dalyvavote Kauno miesto eglės puošimo konkurse? Kas paskatino imtis šios kūrybinės užduoties?
– Taip, dalyvavau pirmą kartą. Anksčiau tikrai neturėjau tokių ambicijų ar net svajonių. Esu ne kartą pasakojusi, kad įvairūs žmonės, ypač per Kalėdas, vis paklausdavo, kada gi aš pagaliau papuošiu eglę miestui. Socialiniuose tinkluose tuo metu užvirdavo diskusijų, kuris miestas turi gražiausią eglę, ir nuolat atsirasdavo smalsių balsų, atsargiai stumtelinčių link šios idėjos ir mane.
Iš pradžių nuoširdžiai nesupratau – kodėl turėčiau? Tačiau metai iš metų tas klausimas vis dažniau skambėdavo, ir, kaip juokauju, žmonės manyje pasėjo nedidelį nerimo grūdą. Pradėjau labiau domėtis šia sritimi. Apsilankiau Frankfurte vykstančioje parodoje „Christmas World“, kuri man tapo įkvėpimo šaltiniu. Būtent ten pamačiau inovatyvias, programuojamas italų gamybos lemputes, kurios mane iškart sužavėjo. Jos gali šviesti įvairiais raštais, spalvomis – žodžiu, suprogramuoji efektą, ir lemputės atliepia tiksliai taip. Kaip mėgstu sakyti: ne šokantys fontanai, o šokančios Kalėdų eglutės lemputės.
– Eglutės stilistiką įvardijote kaip art deco. Kas paskatino pasirinkti būtent šį stilių?
– Ši mintis atėjo tuomet, kai sužinojau, kad šiemet sukanka lygiai 100 metų nuo art deco meno krypties atsiradimo. Kuo mes, kauniečiai, galime didžiuotis labiausiai? Žinoma, kad tarpukariu iškilusiais šio stiliaus pastatais, kurie ir šiandien kuria nepakartojamą miesto veidą. Be to, Kauno art deco architektūra yra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Tuomet ir pasakiau saviškiams – jei ne dabar, tai kada? Šie metai tam idealiai tiko. Iš tikrųjų labai tikėjau savo idėja. Labai džiaugiuosi, kad ir Kauno miestas ja patikėjo, kad ryšys su mūsų miesto kultūra, architektūra ir istorija jiems pasirodė reikšmingas. Surinkau daugiausia balų ir laimėjau konkursą.
– Daugelis kauniečių eglę puošiančiose dekoracijose įžvelgia šiaudinių sodų motyvų. Ar sąmoningai apeliavote į senuosius lietuvių papročius, į senolių paveldą?
– Atvirai kalbant – tokios intencijos neturėjau. Kai pradėjome vizualizaciją perkelti į realybę, tikrai svarstėme geometrines figūras rišti špagatu, panašiai kaip tradicinius sodus. Tačiau tokiai konstrukcijai trūko stabilumo. Vis dėlto, kurdama centrinį vertikalų ornamentą, įpyniau ir tam tikrų lietuviškų motyvų, primenančių stogelius. Galiausiai išėjo labai graži art deco estetikos ir mūsų lietuviško identiteto dermė. Labai džiaugiuosi, kad žmonės randa net daugiau, nei pati planavau.
– Pernai buvo pirmos Kalėdos, kai iki tol pagrindinę Kauno eglę puošusi Jolanta Šmidtienė nelaimėjo konkurso. Su šeima gyvenate Kaune. Ar ateidavote į Rotušės aikštę pasižiūrėti jos darbų?
– Mano vaikai jau suaugę, tad paskutiniais metais neturėjome tradicijos būtinai ateiti prie Kalėdų eglutės. Tačiau man visada būdavo keista stebėti, kaip, vos papuošus didžiųjų miestų egles, internete užvirdavo aršios diskusijos – kuri eglė gražesnė. Man jos visos atrodydavo savaip gražios, kiekviena turinti savo charakterį ir idėją.
Kai pati ėmiausi Kauno eglės, tik tuomet iki galo supratau milžinišką darbą, kurį kasmet turėdavo nuveikti mano pirmtakė J. Šmidtienė. Nelengva sugalvoti originalią idėją, o ją įgyvendinti dar sunkiau. Labai džiaugiuosi, kad su Jolanta apsikeitėme gražiomis žinutėmis. Ji mane pasveikino su pirmąja egle, o aš jai parašiau, kad keliu kepurę prieš visus jos ankstesnius darbus, kurių sudėtingumą tik dabar įvertinau.
– Pasiruošimo procesas buvo nelengvas?
– Tikrai nelengvas. Ašarų išvengti nepavyko… Džiaugiuosi, kad turėjau pakankamai vidinės stiprybės emociškai nepalūžti. Buvau labai susitelkusi, aiškiai žinojau tikslą ir neleisdavau sau nuklysti į emocijas. Tačiau, artėjant proceso pabaigai, visas sukauptas emocinis krūvis vis vien prasiveržė. Tapau labai jautri, kupina nuoširdaus džiaugsmo ir dėkingumo visiems, kurie prisidėjo.
– Ar, žinodama visą eglės puošimo virtuvę, planuotumėte dalyvauti Kauno eglės puošimo konkurse ir kitais metais?
– Hmmm… Tiesą sakant, žinojau, kad lengva nebus. Tačiau tokia jau esu – manyje nuolat sukasi vidinis varikliukas, skatinantis išeiti iš komforto zonos ir peržengti galimybių ribas.
Nors buvo daug nežinomybės, vis tiek ryžausi pabandyti. Ar bandysiu kitais metais? Na… nežinau. Pirmiausia sėkmingai užbaikime šiuos metus, nes nupuošti eglę teks taip pat mums. Tada jau ramiai sudėsiu visus „už“ ir „prieš“ ant svarstyklių ir svarstysiu.
– Ar šias dekoracijas bandysite panaudoti dar kartą?
– Kadangi dekoruoju įvairių televizijos projektų filmavimo erdves, manau, tikrai rasiu, kur jas pritaikyti.
Be to, eglę puošia unikalios, iki šiol nė viename Baltijos šalių mieste nenaudotos lemputės. Iš viso žaliaskarę apšvietė apie 26 tūkst. LED lempučių, o išskirtiniam, per visą eglės aukštį einančiam ornamentui, panaudota 6 tūkst. LED švieselių. Jų galimybės tikrai plačios.
– Aplankę Kauno eglę, keliaukime prie Jūsų laidos „Pasaulis pagal moteris“. Ar matysime ją kitąmet?
– Tikrai matysite. Kitais metais laidai sukaks dešimt metų, o jei skaičiuotume televizijos sezonus – dvigubai daugiau.
– Artėjant naujiems metams, puikus laikas, kaip liaudyje sakoma, suskaičiuoti viščiukus. Įdomu, kaip per šiuos metus keitėsi Jūsų laidos turinys ir temos?
– Keitėsi ir pats laidos formatas. Iš pradžių, kai pradėjome ją rodyti, laidą prodiusavo kiti žmonės, aš buvau tik vedėja ir nelabai galėjau pati ką nors spręsti.
Vėliau, perėmus laidą į savo rankas, atsirado daugiau laisvės keisti jos veidą pagal save. Šiuo metu turime išgrynintas patarimų rubrikas, jau ne pirmus metus rodome žiūrovų pamėgtą „Floristinį desertą“ ir toliau tobuliname laidos turinį.
– Ar sulaukiate atgarsių iš žiūrovų?
– Oi, daug! Dažnai girdžiu: „Koks įdomus pašnekovas buvo“, o maždaug kas antras pasakoja, kad kartu su mumis geria rytinę kavą.
Laidoje bendradarbiaujame su partneriais, kurie pristato savo naujoves, tačiau turime ir daugybę temų, kurios plečia tiek mūsų, tiek žiūrovų akiratį. Stengiamės ieškoti įdomių pašnekovų, o jei žmogus garsus, ieškome kitokio kalbėjimo kampo: juk su atlikėju nebūtina kalbėtis vien tik apie jo muziką ar naują albumą. Galbūt dainininkė laukiasi kūdikėlio – kodėl gi nepakalbėjus apie mamystę?
Vis dėlto pagrindinis dalykas, kuriuo išsiskiriame, – pozityvumas. Pas mus tikrai nesulauksite jokių patyčių, todėl pašnekovai čia svečiuojasi su malonumu.
Labai tikėjau savo idėja. Labai džiaugiuosi, kad ir Kauno miestas ja patikėjo, kad ryšys su mūsų miesto kultūra, architektūra ir istorija jiems pasirodė reikšmingas.
– Laida gyvuoja daugybę metų, tad turbūt jau išsigryninote, kas yra pagrindinis jos žiūrovas. Spėju, ne tik moterys?
– 100 proc. – mūsų laidą žiūri tiek vyrai, tiek moterys. Pradžioje dar būdavo sunkiau prisikviesti pašnekovų vyrų, nes, išgirdę laidos pavadinimą „Pasaulis pagal moteris“, jie manydavo, kad tai grynai moteriška laida. Todėl visada turėjau aiškų kontrargumentą: mūsų laida skirta ne vien moterims, o pavadinimas tiesiog reiškia žvilgsnį į pasaulį per moterišką prizmę. Argi mums, moterims, neįdomu automobiliai? Arba finansai? Arba sportas, vyrai? Skirtumas tik tas, kad mes tiesiog moteriškai pakrapštome vieną ar kitą temą.
Kodėl mus žiūri? Gal dėl temų, kurias gvildename savaip, o gal dėl pozityvumo – šiandien visur tiek daug negatyvo… Sulaukiu tikrai daug atsiliepimų ir iš vyrų, kad laida jiems patiko.
– Kuri laidos tema ar pašnekovas per visus sezonus Jums pačiai labiausiai įsiminė ir kodėl?
– Hmmm… Man ypatingai įsiminė pokalbis su švedų repere Silvana Imam, kilusia iš lietuvių-sirų šeimos. Labai įdomi ir ekscentriška asmenybė. 2017 m. rugsėjį Švedijos kino teatruose pasirodė biografinis filmas apie ją „Silvana – Väck mig när ni vaknat“ („Pažadinkit mane, kai atsibusit“). Lietuvoje pirmą filmo seansą žiūrėjome per „Kino pavasarį“.
Silvana anksti suprato, kad yra kitokia nei kiti vaikai – labiau berniukiška nei mergaitiška. 2015 m. Švedijos „Grammis“ apdovanojimuose ji laimėjo Metų atlikėjo titulą, o atsiimdama statulėlę kalbėjo žemaitiškai: „Mama, sese... Čia nieks nesupront, ko aš sakau. Ir nieks nežin, kiek aš kentėjau…“
Tas filmas mane labai giliai palietė. Susiradau organizatorius ir sužinojau, kad Silvana atvyksta į Lietuvą.
Pokalbis su ja buvo nuostabus. Iš Silvanos vidaus sklido šiluma, jautrumas ir empatija. Rokavomės su ja žemaitiškai, nes vasaras ji leisdavo Lietuvoje.
– Prieš porą metų laidą papildėte nauja rubrika – „Floristinis desertas“. Kokių dar naujovių žadate po Naujųjų?
– „Floristinis desertas“ sėkmingai gyvuoja ir per tuos metus gerokai pasikeitė. Anksčiau aš pati rodydavau, kaip pasigaminti įvairių floristinių kompozicijų, tačiau pastaraisiais metais turėjau galimybę nukeliauti į daugybę šalių ir susitikti su vietos floristais. Kadangi esu tarptautinės floristų bendruomenės narė, bičiulių turiu visame pasaulyje. Į rubriką esu parvežusi įdomybių iš Peru, Anglijos, Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, o Olandijoje, kur vyko Pasaulio floristų čempionatas, turėjau garbę pakalbinti pasaulio čempioną – lenką. Norėjau plėsti žiūrovų akiratį ir parodyti, kuo gyvena floristai kitose šalyse – ne tik Lietuvoje.
Įdomus „Floristinis desertas“ vyko prieš kelias savaites, kai žiūrovams rodžiau visą Kauno eglės gimimo istoriją – nuo vietos, kurioje ji augo dešimtmečius, iki Rotušės aikštės, kur 17 m gražuolė stovės iki Trijų Karalių.
– Ar tiek šalių per šiuos metus aplankėte specialiai dėl laidos? Žinau, kad vedina profesinių ambicijų mėgstate sudalyvauti Europos ir Pasaulio floristų čempionatuose.
– Vienas iš tų kelionių tikslų buvo laida, kitas – mano asmeninis tobulėjimas. Esu baigusi mokymus Belgijoje ir gavusi Europos floristikos meistro sertifikatą. Kaip minėjau, priklausau tarptautinei floristų bendruomenei, dalyvauju dideliuose floristikos festivaliuose ir konkursuose visame pasaulyje. Prieš keletą metų varžiausi Atvirame Amerikos floristų čempionate, kuriame dalyvavo 25 floristų komandos iš šešiolikos šalių. Man teko konkuruoti su pasaulinio lygio floristais, su kuriais kontaktus palaikau iki šiol – dažnai važiuoju stebėti jų pasirodymų Pasaulio ar Europos čempionatuose.
– Jei kitais metais tektų dalyvauti Pasauliniame Kalėdų eglės dizaino konkurse? Praktikos jau turite. Ar išdrįstumėte?
– Įdomi mintis… Jei toks konkursas vyktų – kodėl gi ne? Juk žmonės Kauno eglėje netgi įžvelgia šiaudinius lietuvių sodus – galėčiau panaudoti mūsų tautinį paveldą. Be to, lempelių turiu pakankamai…
Kaunas – antras pagal dydį Lietuvos miestas, ir man pavyko čia laimėti. Tai gera paskata eiti toliau. Galbūt ir galėčiau atstovauti Lietuvai tokiame konkurse.
– Išpuošėte, išdabinote kaip karalaitę Kauno eglutę, o ar liko noro, laiko, idėjų puošti Kalėdoms eglę namuose?
– Labai teisingai sakoma, kad batsiuvys be batų. Namų eglę paprastai puošiame likus kelioms dienoms iki Kūčių, o kartais net Kūčių dieną. Gruodis floristams – be galo užimtas mėnuo: daug dekoravimo darbų, kalėdinių vainikų pynimo dirbtuvių.
Vyksta didžiausias televizijos paramos projektas „Išsipildymo akcija“. Be to, niekur nedingo ir laidos filmavimai, tad tiesiog nebespėju.
Tokia jau esu – manyje nuolat sukasi vidinis varikliukas, skatinantis išeiti iš komforto zonos ir peržengti galimybių ribas.
Pamenu, pati sakydavau, kad negali būti Kalėdų su dirbtine eglute – namai turi kvepėti mišku. Bet, prisipažinsiu, turėjome ne vienas Kalėdas su dirbtine egle, nes gyvos jau nebespėdavau nusipirkti.
Tiesą sakant, nesureikšminu šio dalyko. Nesu iš tų moterų, kurios stengiasi išpuoselėti namus nuo laiptų iki palangių. Bet turiu tokią svajonę (šypsosi).
– Turite du beveik suaugusius vaikus – Mariją ir Raigardą. Ar galėtumėte jiems patikėti būti tais geraisiais Kalėdų elfais, atnešančiais į Jūsų namus Kalėdas?
– Turbūt šiais metais taip ir padarysiu (juokiasi). Atnešiu iš sandėliuko žaislų dėžes ir sakysiu: „Prašom, puoškite…“ Gyvenime nesu labai smulkmeniška ar perfekcionistė, bet tuose floristiniuose projektuose – patikėkite! Kai vaikai dar būdavo mažesni, pamenu, pakabina ant liaunos šakelės kokį sunkų bumbulą – aš negaliu ramiai žiūrėti. Einu tyliai perkabinti, kai visi užmiega. Bet šiais metais bandysiu nepriekabiauti ir jais pasitikėti.
– Ar šeimoje turite tradiciją keistis dovanomis? Jei taip – kokias mėgstate ruošti ir gauti pati: praktiškas, sentimentalias ar rankų darbo?
– Dovanų tradicija pas mus gyvuoja jau nuo seno ir dovanų paprastai būna krūvos. Tačiau iš anksto aš nelabai planuoju. Pavydžiu draugėms, kurios, likus trims savaitėms iki Kalėdų, sako: „Na va, jau paskutinė dovana atėjo į paštomatą – dabar bus ramu…“ Dovanas perku paskutinėmis dienomis, bet jei reikia ypatingesnės, stengiuosi ją pasiruošti iš anksto.
Kalėdoms pas mus atvyksta vyro tėvai, mano mama ir sesuo. Prieš kiekvienas Kalėdas sutariame, kad šiemet dovanos bus tik simboliškos, bet atėjus šventėms – vėl tie patys dovanų kalnai (juokiasi). Galbūt ši tradicija atėjo nuo tų laikų, kai vaikai dar buvo maži, nes jų gimtadieniai – gruodžio 21 ir 28 d. – sutapdavo su šventėmis. Tuomet beveik nekeliaudavome, o kviesdavome Kalėdų Senelį, nykštukus… Per Kūčias švęsdavome Kūčias, o per Kalėdas – abiejų vaikų gimtadienius.
– Ką Jūs pati šįmet norėtumėte rasti po Kalėdų eglute?
– Galėtų kas nors man padėti daugiau laiko... Norėčiau su chalatu mėgautis ramybe tylomis prie židinio, skaityti knygas, žiūrėti filmus ar ramiai pasivaikščioti po Laisvės alėją.
– Ko palinkėtumėte savo laidos žiūrovams, „TV dienos“ skaitytojams?
– Kuo daugiau pozityvumo, kuo mažiau įtampos. Atsipalaidavimo, meilės sau… Nesiliaukite tikėti gėriu!
Naujausi komentarai