„Tikėjimas ir viltis – tai stipriųjų privilegija, kurios niekas negali atimti“, – griaudamas nusistovėjusius stereotipus sako R. Doveika.

Mūsų planeta – puiki vieta būti

Esu labai dėkingas, kad galiu prisijungti prie „Unicef“ rengiamos misijos. Gavęs kvietimą dar kartą suvokiau, kaip yra svarbu, kad galima ištariamus žodžius palydėti ir asmeniškai atliekamais konkrečiais gerumo darbais. Juk šie metai Katalikų Bažnyčioje paskelbti Dievo gailestingumo metais. Popiežius Pranciškus ypatingai ragina atsižvelgti į labiausiai stokojančiųjų reikmes. Tad man ši misija tapo ir asmeninėmis rekolekcijomis...

Prie misijos bendražygių prisijungiu paskutinis. Taip jau susiklostė tarnystės ir priimtų įsipareigojimų dienotvarkė. Bet labai didžiuojuosi savo kelionės bendražygiais – „Unicef“ Geros valios ambasadore Virginija Kochanskyte bei žurnalistu Vytaru Radzevičiumi, kartu išvykusia „Unicef“ Lietuvos nacionalinio komiteto vadove Jovita Majauskaite bei jos bendražygiais – režisieriumi Jonu Juozapaičiu, operatoriumi Jonu Burnickiu. Puiki ir stipri komanda. Ir tai supratau iš karto juos visus susitikęs. Žaviuosi ir didžiuojuosi kiekvienu iš jų. Tikri profesionalai.

Savo kelionę pradėjau apie ją papasakodamas parapijos tikintiesiems sekmadienio Mišiose ir prašydamas jų maldos visai misijos sėkmei. Aukojau Šv. Mišias už visus savo bičiulius, jau išvykusius į misiją ir pradėjusius savo gerumo tarnystę. Buvau labai nudžiugintas, kad žmonių kvietimas maldai už misijos sėkmę buvo išgirstas visiškai netikėtu būdu. Net kelios šeimos po pamaldų atėjo pas mane ir įdavė po pluoštelį eurų prašydami, kad tokiu būdu ir pati parapijos bendruomenė galėtų regimai ir konkrečiai prisidėti prie šios kilnios misijos. Ačiū jiems. Jų auka tapo kamuoliais, pieštukais, maistu ir kitais daiktais, kurie buvo išdalinti vaikams. Palaikymas kelionei stiprus…

Pasirengimas kelionei. Skrydis Vilnius – Frankfurtas. Kelios laukimo valandos didžiuliame žmonių, kultūrų, rasių šėlsme ir beveik 11 valandų skrydis į Johanesburgą su PAR avialinijomis.

Kadangi teko keliauti vienam, tai buvo daug puikaus laiko maldai ir pamąstymui. Man patinka keliauti. Pamatyti žmones, stebėti jų gyvenimo ritmą, elgesį. Matyti ir vertinti, analizuoti ir svarstyti. Vertinu tokias galimybes. Tikrai mūsų planeta – puiki vieta būti. Pasaulis tikrai Dievo kūrybos ir grožio tikrovė. Tai tikrai gera. Ir žmonių veidai, jų šypsena, net jų skubėjimas prie paskirtų išskridimo vartų tampa savotiškai didinga piligrimyste. Gyvenimo piligrimyste. Būnant užsienyje visada patiriu žmonių santykių kitoniškumą, kurio neretai pasiilgstu savam krašte. Giedri žmonių veidai, bet tikiu, kad jie gyvenime turi rūpesčių; skubančių žmonių banguojanti jūra, bet jie - mandagūs ir paslaugūs.

Norint išlikti laisvam, privalu atsiklaupti prieš kitą

Įlipęs į lėktuvą ir užėmęs man skirtą vietą pradedu savo kelionę… Jos labai laukiu ir noriu kuo greičiau įsilieti į bičiulių ratą. Skrendant visada yra laiko ir maldai, ir knygai, ir apmąstymams.

Skrisdamas į Afrikos žemyną mąsčiau, kodėl XXI a. pasaulyje vis dar turime neišspręstas bado, skurdo, vandens trūkumo problemas? Kodėl kariaujame ir tampame vieni kitiems priešais? Juk ši planeta – visų mūsų namai. Ir nėra niekam pavesta būti pasaulio naikintoju ar vienvaldžiu gėrybių turėtoju. Man visada neduoda ramybės mintis, kodėl vardan pelno ir rinkos kainų dirvonuoja laukai. Kaip galima gauti pelną už dirvonuojančius laukus, neužaugintus gyvulius? Ir kaip turėtų deginti pinigai rankas žinant, kad kažkam apsaugota rinkos kaina tampa tikra bado šmėkla stokojančiam? Suprantu, kad mažieji privalo taip elgtis, juk diktuoja didieji. Ir suprantu, kad daugeliui tikrai skauda širdį matant dirvonuojančius laukus ir tuščias ganyklas bei tvartus. Bet juk esu eilinis kunigėlis – kaip gi man suprasti galingųjų pasaulio logiką ir elgseną...

Bet aš vis tiek netikiu, kad neįmanoma išspręsti vandens ar maisto problemų, skiepų ir elementarios higienos prieinamumo garantijų visiems. Netikiu, kad negali nemirti vaikai, kurių mirties priežastis – maisto stoka, netikiu, kad mūsų seneliai yra pasmerkti mirti iš vienišumo didmiesčių daugiabučiuose arba tapti degradavusių ir sužvėrėjusių visuomenės vaikų, savo paties šalies piliečių, kurie juos nužudo už kelis eurus jų pačių namuose darbštumo ir rūpestingumo aukomis. O paskui – protu nesuvokiami teisminiai ieškiniai apie žmogžudžių pažeidžiamas kalinimo sąlygas ir prigimtinę teisę į maistą ir išsilavinimą... O kur badaujančių vaikų, sugriautų šeimų, išžudytų senelių, daugiavaikių šeimų ar tėvų, ant rankų sūpuojančių negalios kamuojamą vaiką ir neišgalinčių apmokėti gydymo kaštų, teisės?

Netikiu, kad sausros ir gamtos katastrofos, badas ir vaikų mirtys, senelių vienišumas yra Dievo bausmė už kažką, nes tai – tiesiog mūsų neatsakingo elgesio su gamta ir savanaudiškumo, godumo, grobuoniškumo pasekmės. Net sausra, kurią atradau nuskridęs į Svazilandą, nėra Dievo bausmė už ten gyvenančių žmonių elgesį, o tiesiog pasaulio klimato atšilimo pasekmės. Bet kaip sunku pasaulio galingiesiems atsisakyti savų interesų, kaip sunku vienus išteklius pakeisti kitais, kaip sunku eiti technologinių galimybių progreso keliu ir panaudoti atsinaujinančius gamtos išteklius. Juk tada sumenks vienų ar kitų kompanijų pelnai, politinės įtakos, pasaulio valdymo mechanizmai. Kažkas labai sujaukta tapo šiandienos pasaulio galingųjų elgsenoje, o žmogiškumo, atjautos ir darbo tikrovė tampa išjuokta ir pamiršta…

Bet yra tokių, kurie, matydami šiandienos pasaulio „nubukėjimą“, neaimanuoja ir nieko nekeikia. Nelaukia revoliucijų ir netampa abejingais, minioje gyvenančiais cinikais. Jie tiesiog ima ir veikia – lopo pasaulio savanaudiškumo žaizdas. Ir tiesiog neša žinią – žmogiško solidarumo, atjautos, artumo ir tikros meilės žinią. Nes tokie žmonės supranta, kad norint išlikti laisvu žmogumi, privalu atsiklaupti prieš kitą žmogų ir įsiklausyti į jį. Tol, kol neatsiklaupsime vieni prieš kitus, nebūsime laisvi. Visada išliksime vergais. Laisvės sąlyga – atsiklaupti prieš kitą žmogų ir atsakyti į jo gyvenimo tikrovę... Valandos lėktuve ir snaudulys bando paimti viršų, tad sukalbėjęs Dievo Gailestingumo Vainikėlį pabandau užsnūsti...

Žiedai sausroje – gražiausi vilties ženklai

Ankstyvą antradienio rytmetį lėktuvas pasiekia Johanesburgo žemę. Afrika... Net keista. Pirmą kartą šiame žemyne, kuris buvo matomas tik iš knygų ir pasakojimų. Vėsu. Juk dabar Afrikoje – žiema. Naktį ir ryte temperatūra siekia tik 3–6 laipsnius šilumos. Dieną pakyla iki 23–25 laipsnių. Kadangi vykstu į Svazilandą, o tai – atskira karalystė Afrikos žemėje, laukia dar vienas persėdimas 50 min. skrydžiui į Manzini oro uostą iš tarptautiniams skrydžiams skirtos zonos. Kvailelis...

Maniau, kad tai bus vidinis skrydis Afrikos žemyne. Bet štai tau – tarptautinis skrydis į atskirą karalystę.

Skrydis į Svazilandą trunka 50 minučių. Skrendančiame mažyčiame lėktuve esame net 8 keleiviai. Vaizdai pro langą atidengia skaudžios sausros paveikslą... Atskrendame į Manzini tarptautinį Karaliaus Mstava III oro uostą. Mūsų lėktuvas – vienintelis visame oro uoste. Didžiulė aptverta teritorija ir keletas darbuotojų. Oro uoste – pasienio perėjimo formalumai, dokumentų patikra, laimingai atskridusio tokį kelią lagamino pasiėmimas ir... žingsnis iš oro uosto. Prie pat oro uosto pasitinka čia veikiančios „Unicef“ organizacijos darbuotojas, nuvešiantis į kaimą, kuriame prisijungsiu prie savo kelionės bendražygių. Vaizdai pro langą pribloškiantys – visur viskas išdeginta. O daugybę sudžiūvusių didingų alavijų medžių byloja apie kažkada dosnų drėgmės ir vandens periodą. Bet keista, kad kai kurie iš jų žydėjo. Taip, mačiau žydinčių augalų, kurie gali išgyventi su minimalia drėgme ar ryte iškrintančia trumpa rasa ir žydėti. Ar tai būtų žydintis alavijas ar spygliuotas krūmokšnis, kurį, jei neklystu, Lietuvoje vadiname Kristaus kančios medžiu. Žydi raudonai. Keista matyti augalus, kurie pas mus auga tik vazonuose, o čia yra išsikeroję didingi medžiai, augalai ir krūmokšniai.

Kažkaip pamąsčiau, kad žiedas išdžiūvusioje, pilkoje su savitu rudu raudonumu alsuojančia žeme yra kaip tie tūkstančiai vaikų, kurie tokiomis sąlygomis, stokojantys maisto ir vandens, matydami savo tėvų mirtį gyvena ir trokšta išgyventi. Vaikas – kaip tas žiedas spygliuoto abejingumo krūmo viršūnėje, susvetimėjimo sausroje, suskeldėjusioje žemėje skambantis vaiko juokas, nekaltų vaikų ir bereikšmių mirčių nudažytame žemės raudonyje toliau kuria savo ateitį. Važiuodamas pro langą stebėjau besikeičiančius vaizdus. Kito tik atstumas, o vaizdas vienodas visas misijų dienas – sausra, išdžiūvę medžiai ir augalai, tapę vaiduokliais, ir... vaikai. Daugybė vaikų, einančių iš mokyklos ar misijų, dienos centrų, kur galėjo gauti vieną kartą per dieną sočiai pavalgyti, pasimatyti su bendraamžiais, o gal tyliai suskaičiuoti, ar šiandien visi susirinko, o gal kažko iš draugų nebėra, nes prisiglaudė ligos ir mirties angelas? Žinote, kas šokiravo? Einančių iš mokyklos vaikų drabužių, uniformų švara ir spalvų žaismas. Likau sujaudintas ir pravėręs burną iš nuostabos.

Pakelėse ganosi palaidos ožkos. Jų daug. Tikiuosi, jos vakarais atranda kelią link savo šeimininkų lūšnelių. Vaikštinėja karvės. Savitas vilties ir gyvybės ženklas sausroje. Prieš automobilį į kelią besipešančios ir kažkokius žabus tempiančios iššoka dvi beždžionės. Gamtos išlikimo dėsniai. Pakeliui – vaikų būreliai prie sukrautų malkų kupetėlių. Tvarkingai sudėliotos malkos. Na, net ne malkos, o sudžiūvusių medžių šakos. Jų – pilnos pakelės. Gal kas pravažiuojantis sustos, nusipirks. Juk pinigėlis, kad ir mažytis, į delną bus įdėtas.

Iš asfaltuoto kelio įsukame į kaimo keliukus. Dar graudesnis vaizdas. Lūšnos. Nameliai, kurie – gal tik pats Dievulis žino, kaip, – laikosi pastatyti iš akmenų ir molio tiesiai ant žemės, be jokių pamatų. Išdužę langai. Bet aptvertas gardelis, kuriame spėjau pastebėti keletą vištų. Prie kelio – asiliukas. Tikras užsispyrėlis, nes šeimininkas niekaip nesugebėjo jo išjudinti iš vietos. Asilas ir Afrikoje asilas. Ir vis akyse išliekantis nesikeičiantis vaizdinys – sausra ir augalai –vaiduokliai...

Baisi mokslo pažanga be dvasingumo

Pagaliau. Pagaliau vairuotojas suteikia vilties, kad daugiau kaip po valandos kelio atvykstame į kaimelyje įsikūrusią vaikams skirtą misiją. Baltas autobusiukas su „Unicef“ simbolika, išlaukti bendražygiai. Pasisveikinimas. Visa misija – kartu. Prisipažinsiu, tyliai mintyse maniau, kad vairuotojas nuveš pirmiausia į mūsų nakvynės vietą, kur bus galima pasidėti lagaminą, persirengti po kelionės ir apsiauti rimtesnius sportbačius, bet visa tai ir liko svajonėse... Iš lėktuvo – tiesiai į komandos rankas ir vaikų būrį. Ir labai gerai, kad taip. Svarbi kiekviena akimirka, kiekviena valandėlė, kiekviena galimybė pabūti su vaikais ir jų istorijomis bei dalintis gerumu. Visi šios misijos dalyviai turėjome vienintelį tikslą – skleisti gerumą ir jį palydėti konkrečiais darbais. Džiugu, kad įsilieju į veiksmo erdvę...

Mūsų lankomoje misijoje – apie 30–50 vaikų. Nuo mažuliukų iki 11 metų ir kiek vyresnių. Vieną kartą per dieną, po mokyklos vaikai čia ateina, kad galėtų pavalgyti, pažaisti ir praleisti dalį dienos, nes beveik visi yra našlaičiai, daugelis neturi savų namų. O jei jie ir yra, tai tušti, nes tėvai – kapuose... Ligos, epidemijos, AIDS šienauja ten gyvenančius. Ne man spręsti, ar tai – gyvenimo būdo pasekmė. Ne paslaptis, kad čia gyvenantiems nesvetimi nesantuokiniai santykiai. Žmona yra, bet va dar kelios princesės „paglobojamos” iš šalies. Gal dėl supratimo, kad vaikų gausa bus pagalba ūkyje, o šeimos gausa – sėkmės garantas. Na, juk ir karalius parodo pavyzdį – 14 žmonų apsuptyje gyvena. Tiesa, dabar tik 13 žmonų. Pasakojo, kad viena jį metė. Drąsi moteris, net karalių paliko... Šios karalystės gyventojams, tapusiems krikščionimis, nėra lengva atsilaikyti prieš tiek šimtmečių egzistavusią visuomenės sandarą ar elgesio „normalumą”. Bet numanau, nors gal ir klystu, kad kažkas pasistengė išnaudoti tokį žmonių gyvenimo būdo ypatumą ir užkrečiamos ligos tapo mirties maru. O gal tiesiog mokslo ir išsilavinimo nebuvimas tampa spąstais ir mirties kilpomis. Neteisiau nė vieno ir neturiu teisės smerkti ar piktintis. Negalime jų „pergaminti“ į vakarietiško mąstymo žmones, bet tikiu, kad suteikdami išsilavinimo ir švietimo galimybę, mes galime jiems padėti gyvenant savo aplinkoje, išsaugojant savo kultūrą, sąmoningai jų pačių sprendimais padaryti išvadas ir priimti atitinkamus sprendimus, kurie padės brandinti ir keisti net šimtamečių tradicijų įpročius.

Grįžtu prie vaikų. Jie mūsų laukia. Ruošiasi pietauti. Jų globėjai, savanoriai pakviečia juos maldai. Visas buvimo dienas stebėjau jų neišsenkančio tikėjimo gylį ir įskiepytą egzistencinį poreikį tikėti. Tikėjimas jiems – ne saviapgaulė, bet egzistencinė laikysena, kylanti iš vidaus ir tampanti drąsos ir stiprybės versme gyventi ir išgyventi. Jie – giliai tikintys žmonės. Savo realiame patyrime, savo kasdienybėje, savo skurde ir bado šešėliuose. Jie tikintys. Būdamas kunigu dar kartą supratau, kad tikėjimas yra stipriųjų privilegija. Ir taip keistai atrodo tie, kurie tikėjimą nuvertina tik iki privatumo srities, kultūrinių apraiškų, neišsilavinimo ir davatkiškumo. Matydamas tų vaikų ir žmonių tikėjimą supratau, kokie bailūs ir primityvūs yra tie, kurie į tikėjimą žvelgia kaip į progreso stabdį, kaip į atsilikimą, tarsi tai – tik menkųjų, skurdžiųjų, neišsilavinusių ramstis, ir pamiršta, kad tai – kaip tik labai stiprių žmonių malonė, jų didybė. Mokslo pažanga be dvasingumo kuria save naikinantį žmogų, kuris virsta antžmogiu, naikinančiu kitokį nei jis. O tikintis žmogus kiekviename mato Dievo paveikslą ir dalina save, kad kitas šalia gyventų. Tikintis kiekviename mato ateitį ir džiaugiasi kiekvienu žmogumi nepaisydamas, ar jis sergantis, ar ligonis, alkanas ir stokojantis. Juk tam esu aš, kad būčiau šalia tokio žmogaus. Tikintis žmogus supranta, kad nėra artimesnio žmogaus kitam, kaip kitas žmogus. O pažanga be dvasingumo kuria apgaulingas, nors ir modernias bei pažangias orios mirties ir silpnųjų bei žmonių su negalia naikinimo technologijas. Baisi mokslo pažanga be dvasingumo. Tai – žingsnis ne pirmyn, bet atgal į pagoniškos eros laikus, kur teisė į gyvenimą buvo garantuojama nauda ir pragmatiškumu. Šiandienos kalba šnekant – kažko vertas yra tik tiek ir tik tas, kas sukuria pridėtinės vertės. O jei tiesiog esi ir leidi kitam save mylėti už nieką – tokiam nevalia būti. Baisi pasaulio pažanga be dvasingumo...

Todėl Afrika – tikėjimo žemė. Ji tiki net ir skursdama, badaudama, mirties akivaizdoje. Ir tikėjimo žeme galiu pavadinti labiausiai išsivysčiusius kraštus, turtingus kraštus, kurie supranta, kokia svarbi dvasingumo gelmė išsilavinusiam žmogui. Žvelgdamas į savo kraštą, matau, kiek dar daug vaikščiojančių komunistinio mąstymo asmenybių turime, kurių sąmonėje pažanga ir dvasingumas – niekada nesusitinkančios tikrovės. Kenčia jie patys, kenčia ir kiti, tampantys tokių „pažangiųjų” elgesio aukomis.

Įdomu, kieno mąstymas labiau atsilikęs...

Taigi pietauti susirinkę vaikai meldžiasi. Jų maldos išgiedotos. Tai – dainuojančių žmonių kraštas. Afrika viską išdainuoja. Ir tai didinga. Po maldos – nuostabi apeiga – rankų plovimas. Visi išsirikiuoja į eilę ir vienas po kito plauna rankas. Turėjau šią garbę – nuplauti vaikams rankas. Žodžiais nenusakoma, kameromis neužfiksuojama tai, kas patiriama žiūrint į sausros išdegintoje žemėje plaunamas našlaičio rankas. Matai, kaip jie nori kuo ilgiau savo rankutes išlaikyti po tekančiu vandeniu, akys kaip smaragdai blizga iš malonumo ir džiaugsmo. O mažųjų pastangos dar ir patrinti rankutes priverčia ne tik šypsotis, bet ir nubraukti ašarą. Vaiko rankos vandens prisilietime...

Metas pietauti. Šiandien – košė. Išvirta didžiuliame katile tokiame sandėliuke be langų, tik su vienomis durimis. Viduje sukuriamas laužas. Tiesa, reikia pasakyti, kad vaikai valgyti gauna ne už dyką. Šį valgį jie turi „užsidirbti“ – ateidami pietauti atsinešti po keletą malkų. Ant jų ir bus gaminami pietūs. Galima pagalvoti, kad tai – neteisingas sprendimas. Tokių vaikų tik gailėti reikia, juos palepinti, už juos viską padaryti. Neapsigaukime. Jie nuo mažens mokosi, kad kiekvieną maisto kąsnį gyvenime reikia užsidirbti. Afrikoje vaikai auginami ne būti prašytojais, o mokomi prisidėti prie jiems suteikiamo gerumo. Dalinau vaikams košę tame dūmų pilname kambarėlyje ir net rytojaus dieną dar jaučiausi kaip išrūkytas nuo dūmų kvapo, ir mąsčiau, koks paradoksas su mūsų remiamaisiais. Koks pasipiktinimas kilo, kai teko už pašalpą dirbti visuomenei naudingus darbus. Ką girdėdavome? „Geriau jau pašalpos neimsiu, bet viešų darbų tikrai nedarysiu. Neapsimoka“. Oho, kaip drąsu. Neapsimoka užsidirbti duonos kąsnio. Apsimoka viską gauti už dyką. Te neįsižeidžia nė vienas, bet mes kažkaip pražiopsojome šį svarbų asmeninio indėlio įnešimą į bendrą gėrį ir užsiauginome tinginių ir „paprašaikų“ minias, kurios atsisako net visų mūsų paramos, nes gauti tokią paramą už darbą neapsimoka. Geriau jau be paramos...

Vaikai čia auklėjami pelnyti duonos kąsnį oriai. O mes sakome, kartais sakome, kad tai – atsilikę kraštai. Įdomu, kieno mąstymas labiau atsilikęs...

Vaikai jiems skirtą košę gauna į plastikinius indelius ir valgo su pirščiukais. Ko nesuvalgo, parsineša į namus. Bus vakarienei. O dažnai tai būna sutaupytas maistas kitiems šeimos nariams. Valgo, šypsosi. Išsisklaidę ir būreliais. Likau labai sukrėstas, kai vienas vaikas parodė pirštais, kad reikia jam į indelį įdėti dvigubą porciją. Kai paklausėme, kodėl, jis pasakė, kad jo draugas neatsinešė indelio ir jie abu valgys iš vieno. Rūpestis net alkio ir stokos akivaizdoje. Ir sakykite man, kad tai – ne stipriųjų tikėjimo pasekmė? Dviese valgysime iš vieno indelio...

Po pietų padėkos malda ir žaidimai... Ką gi šiandien turime? Aha... Plastikinė dėžė, prie kurios pritvirtinta virvė. Sėdintis vaikas ant dėžės ir draugai, traukiantys už virvės. Raudonos, afrikietiškos žemės spalvos paviršiuje nutįsta traukiamos plastiko dėžės žymės. Nelengva mažesniam patraukti didesnį vaiką. Prieinu ir pasiūlau pagalbą. Pradedame traukti dviese. Ir kai pakviečiu kitus prisijungti, išeina nuostabi ir greita pramoga. Vaikas keičia vaiką ant plastiko dėžės, net ir pats mažiausias pyplys pribėgęs trokšta padėti patraukti virvę. Daug „turų” padaroma po teritoriją. Klegesys, juokas ir akys, pilnos prašymo – dar pavažiuokim, dar...

Su misijos bendražygiais vaikams turime dovanų – pripučiame iš Lietuvos atvežtus kamuolius. Futbolo komandos susiburia nedelsiant. Dulkės, basi vaikai, kai kurie su sandaliukais – visi dalyvauja. Įsitraukiame ir mes. Kažkas atsistoja ginti vartų...

Nieko daugiau – tik suteikti galimybę

Padovanojame vaikams pieštukų, įteikiame savanoriams Lietuvos trispalvę. Dainos ir padėkos, šokiai ir klegesys. Mus globojantys vietinio „Unicef“ padalinio savanoriai Naomi ir Mokasini įspėja, kad jei dar norime daug ką nuveikti, reikia paskubėti, kadangi žiemos metu Dievulis labai anksti išjungia šviesos lemputę – saulę. Vakare, apie 18 val., jau tamsu – nors į akį durk. O dar turime aplankyti du berniukus – broliukus. Tai – man patikėtų globoti vaikų istorija. Jie abu našlaičiai. Tėtis vos prieš metus mirė nuo AIDS. Mamos irgi jau nėra. Nustebau išgirdęs, kad eisime pas juos į namus. O kur vaikų namai? Pasirodo, kad jų NĖRA. Vaikus našlaičius priglaudžia giminės, tetos, močiutės. Skurdas, badas, sausra, masiškai išmirštantys suaugusieji, o vaikų namų NĖRA. Stiprus šeimos supratimas. Vienybė ir pasidalintas grūdas. Juk jei kokia močiutė pasiima globoti anūkus į savo namus, ji puikiai žino, kad grūdą teks dalinti net ne per pusę, o į daug dalių. Ir teks pačiai badauti, kad našlaičiams košės dubenėlį galėtų duoti. Ir ne kasdien, bet bent keletą kartų per savaitę. Tiesiog įtikėjau realiu „Unicef“ misijos ir kitų organizacijų misijų veiksmingumu, nes jie, padedami geros valios žmonių, materialinių aukų, gali pagelbėti tokiuose kraštuose esančioms šeimoms ir vaikams. Ir nepažemindami vaikų ar suaugusiųjų. Nekeisdami sistemų ir nekeldami revoliucijų. Tiesiog ateidami į tokių žmonių gyvenimišką aplinką ir tikrovę, suteikdami galimybę oriai, sąžiningai ir darbščiai pelnytis duonos kąsnį ir ne tik išgyventi, bet ir gyventi. Žaviuosi kiekvienu, kuris savo gerumu dalinasi. Jūsų parama tikrai pasiekia konkrečius žmones.

Broliukai palydi į namus. Tiksliau – į tuščius namus, kuriuose gyveno, kol buvo tėveliai. Jų netekus, vaikus priglaudė teta. Link namų einame dulkėtu takeliu pro išdžiūvusius brūzgynus. Tolumoje – keletas moterų, ant galvos nešančių indus su vandeniu. Kai kuriuose šuliniuose dar yra vandens likučių. Jų pakaks troškuliui numalšinti, bet vandens daržams laistyti stinga. Ateiname iki trobelės. Akmenys ir molis. Langas – ir tas išdužęs. Durys irgi sunkokai atsidaro. Namelio viduje labai mažai vietos, daiktų beveik nebėra. O tai, kas yra, nelabai daiktais ir pavadinsi. Vieta, kur buvo kūrenama ugnis, keletas bereikšmių daiktų ir... tuštuma. Ji užgožė šeimos ir vaikų klegesį. Vaikai padėdavo tėčiui, kuris iki mirties dirbo laukuose, turėjo savo ūkį. Mama buvo namų šeimininkė. Šalia trobelės net buvo pradėję statytis didesnį namuką. Tačiau nespėjo... Tėvus priglaudė anapusinė tikrovė. Viskas akimirksniu sustojo. Vyresnysis sūnus giliai išgyvena šį skausmą. Tėtis jam buvo ypatingas autoritetas. Viską atiduotų, kad tėtis būtų šalia. Tose apylinkėse yra daug nuodingų gyvačių. Vaikai man sakė, kad susitvarkyti su nuodingomis gyvatėmis – vieni juokai, ir kasdien tai galėtų daryti, kad tik tėtis būtų šalia...

Pokalbis nėra lengvas. Bet pavyksta vaikus prakalbinti, jie atsiveria ir pasakoja savo istoriją. Vyresniojo akyse ašaros... Kai paklausiau, ar turi kokią svajonę, atsakė, kad norėtų tapti pilotu. Paklausus, kodėl, paminėjo, kad pilotai turi labai gerai mokėti matematiką. O jam mokykloje kaip tik matematika labai sekasi. Žodžių nebelieka... Supranti, kad čia gyvenantiems vaikams reikia ne diplomų, o IŠSILAVINIMO. Nes tai – skirtingi dalykai. Ir jie trokšta tik suteiktos galimybės. Jie nieko nenori už dyką, jie pasirengę daug ką padaryti. Jiems reikia tik suteikti galimybę. Kurią visi kartu ir galime suteikti, pasidalindami savo gerumu. Jie supranta, kad išsilavinimas suteiks jiems galimybę nekartoti tėvų klaidų, įveikti daugelį iššūkių, realizuoti savo svajones ir dirbti mėgstamą darbą. Vaikai pakeri savo nuoširdumu, jautrumu. Ir tenka būti labai taktišku, kad neužduočiau kokio skaudaus ar smalsaus klausimo, neišvarginčiau jų. Pokalbis pavyksta. O kai pasakau, kad turiu jiems keletą dovanų, jie atsako, kad net nežinodami, kas jiems bus paduota, už viską labai dėkoja Dievui ir mane laimina už gerumą. Vaikų lūpose žodis – tegul jus laimina Dievas. Vaikai moka laiminti ir dėkoti. Tenka nutilti...

Stiprūs jie. Orūs ir stiprūs

Paduodu vaikams keletą dovanų, kad galėtų kartu atėję prie tėvų namų žaisti, ir vykstame aplankyti juos priglaudusios gerosios tetos. Pakeliui užsukame į netoliese esančias kapinaites aplankyti tėčio kapo. Gyvieji saugo mirusiųjų ramybę ir atminimą. Operatoriams ir net mus lydinčiam savanoriui teko ilgai įrodinėti, kad mūsų apsilankymas kapuose ir vaikų nufilmavimas prie tėčio kapo bus diskretiškas ir labai trumpas. Iš visų mūsų leidžia operatoriui, man, mus lydinčiam savanoriui ir vaikams prieiti prie tėčio kapo. Visi likę laukia prie autobusiuko. Sukalbame maldelę. Kapas paženklintas kryžiumi ir užcementuotas. Nei gėlių, nei žvakių. Čia vaikams paduodu dar keletą atminimo dovanėlių – Dievo Gailestingumo ikonas. Jas padedu ant tėčio kapo, sukalbame maldą ir pasakau vaikams, kad visada žiūrėdami į Jėzaus Veidą ir melsdamiesi jie patirs ir Dievo artumą, ir Tėčio palaimą. Jautru. Žodžiai to neperteikia. Tik galiu pajusti asmeniškai vaikų žvilgsnį, nukreiptą į mano akis, ir vėl... Dėkingumas ir sakymas: tegul jus laimina Dievas.

Atvykstame pas vaikų tetą. Nuostabiai kilnių akių, plačios šypsenos ir kilnios laikysenos moteris. Ją susitikęs negalėjau atitraukti akių. Kokia ramybe spinduliavo visa jos esybė. O mūsų atneštas maistas jai ir jos šeimai bei abiem broliukams tapo mums skirtu palaiminimu. Į rankas įdaviau Dievo Gailestingumo ikonėlę. Ji ir liko jos rankose visos mūsų viešnagės metu. Į rankas įdėtas tikinčiųjų paaukotas pinigėlis tampa jai šviesa vakarėjančioje prieblandoje. Ji galės nusipirkti maisto, atiduoti skolas ir vėl eiti pirmyn. Problemas tai išspręs tik laikinai. Todėl labai svarbus pastovumas. Mintyse jau kuriu planą, kaip čia padarius, kad bendruomenė galėtų ir toliau konkrečiai pagelbėti šiai šeimai. Planas bręsta, o močiutės lūpose vėl dėkingumas ir palaiminimas. Mintyse jį skiriau tiems, kurie paaukojo savo pinigų ir paprašė juos panaudoti šioje misijoje. Palaiminimas skirtas jiems...

Atsisveikindama ji vis laikė dovaną pati tapdama Gailestingumo ikona temstančio afrikietiško peizažo fone. Žvelgiant į tolstančią moterį, į keletą aplinkinių lūšnelių, važiuojant dulkėtu kaimo keliuku link nakvynės vietos Dievulis staiga užgesino dienos lemputę... Grįžome jau sutemus, pilni emocijų ir savotiškos tylos. Pavakarieniavome, aptarėme rytojaus dienos planus ir išsiskirstėme į savo kambarėlius. Lauke vėso. Juk žiema. Man tai – pirma diena... Viduje daug visko. Nežinai, nei kaip išsakyti, nei ką komentuoti. Tada supranti, kad geriausia visa tai išgyventi tyloje ir maldoje. Kaip ir mūsų šiandienos herojai, kurie nesiskundžia, neaimanuoja, bet tyliai ir oriai kenčia, viduje išgyvena. Gedi širdimi. O akys... šypsosi, jos sklidinos nenusakomos ramybės, pasitikėjimo ir vilties. Stiprūs jie. Orūs ir stiprūs. Besiilgintys galimybės nubudus vėl gyventi. Dirbti, stengtis, žaisti ir mokytis. Dalintis košės dubenėliu, krykštauti dulkėse ir plautis rankas. Bet svarbiausia – tikėti, melstis bei nepaliaujamai už viską dėkoti.

Kambaryje savo vakaro maldoje dėkoju Dievuliui už dieną, už vaikus ir savanorius. Daug įspūdžių, patirčių, mąstymo ir jausmų. Visko daug. Tegul viskas susiguli, bręsta. Prisimenu misijos bendražygius ir nejučiomis Dievulis užgesina ir mane... krentu į gilų miegą.