Labas rytas, Lietuva“ – viena seniausių televizijos laidų Lietuvoje. Ilgaamžiškumu ji nusileidžia tik 1970-aisiais pirmą kartą pasirodžiusiai kitai LRT laidai – „Panoramai“. Pirmasis „Labas rytas“ eteryje pasirodė 1987 m. lapkričio 30 dieną, jį vedė žurnalistas Vytautas Kvietkauskas, kuris, kaip pats pasakoja, laidos idėją ir pavadinimą atsivežė iš JAV, kur jį sužavėjo ABC televizijos laidos „Good Morning, America“ formatas. (vaizdo įrašus galite matyti čia)

„Džiaugiuosi, kad ši laida taip ilgai laikosi, ir neabejoju, kad laikysis dar šimtą metų ir bus transliuojama, kol LRT TELEVIZIJA transliuos savo programas. Aš pradėjau ir dar vieną laidą – „Keliai. Mašinos. Žmonės“, ji irgi tebegyvuoja. Labai gaila, kad abi tos laidos be manęs, bet džiaugiuosi, kad jos yra“, – kalba V. Kvietkauskas.

Žurnalistas, dabar dirbantis LRT RADIJUJE, sako vis dar neretai žiūrintis laidą „Labas rytas, Lietuva“, kuri per tiek daug metų tikrai pasikeitė.„Pirmiausia dėl to, kad techninių galimybių atsiranda labai daug – galima tiesiogiai transliuoti iš įvykio vietos ar iš kažkur kitur. Nebereikia siųsti didžiulių autobusų, kad galėtum tiesiog gatvėje pakalbinti žmones. Daug techninių galimybių atsirado ir pačioje studijoje. Ir žurnalistai – negaliu sakyti, kad mes buvom blogesni, bet ir dabartiniai – labai geri, žvalūs. Mane ir patį stebindavo, kaip aš atsibusdavau ketvirtą ryte ir eidavau į darbą. Ir dabar žiūriu į žvalius veidus ir neužkimusius balsus. Jie – labai profesionalūs, mažai skaito teksto, moka kalbėti“, – pagyrų negailėjo V. Kvietkauskas.

Laidos sumanytojas ir pirmasis vedėjas prisimena, kad įdomiausia jam būdavo bendrauti su žmonėmis, atėjusiais į studiją ankstyvą rytą. Kitas įdomus dalykas, kuris, pašnekovo teigimu, dabar būtų nesuprantamas, – laikraščių apžvalga be kompiuterių.

„Kad pasiruoščiau laikraščių apžvalgai, iš vakaro važiuodavau į Spaudos rūmus ir pasiimdavau laikraščius, kurie būdavo neatspausdinti, be nuotraukų, tik surinkti straipsniai – tokie laikraščių popieriaus gabalai. Tuos gabalus susirinkdavau ir septintą ryte jau skaitydavau, nes šiaip laikraščių taip anksti negaudavom. Tai ne dabar – įsijungi kompiuterį ir spaudos apžvalgą turi. Kitaip tariant, buvo akmens amžius palyginus su tuo, kas yra dabar, ir dėl to man labai džiugu – kad šita laida tobulėja ir kad dirba jauni žmonės, kurie moka naudotis visais technikos privalumais ir patys yra protingi“, – įspūdžiais apie dabartinę laidą dalinasi žurnalistas.

Tiesa, ilgus metus gimimo dieną švenčianti laida vadinosi „Labas rytas“, o pavadinimą į „Labas rytas, Lietuva“ pakeitė tik 2012 metais. Taip nutiko todėl, kad 1987-ieji buvo „vieningų respublikų“ laikai ir išskirti Lietuvą kai kuriems vadovams pasirodė nederama.

Be V. Kvietkausko, per ketvirtį amžiaus laidos vedėjo kėdėje sėdėjo beveik 50 žurnalistų: Henrikas Vaitiekūnas, Romas Jankauskas, Algimanta Žukauskienė, Nemira Pumprickaitė, Vytautas Makauskas, Edita Mildažytė, Nijolė Steiblienė, Darius Lukoševičius, Ričardas Sartatavičius, Skirmantas Pabedinskas, Saulius Sondeckis, Birutė Kierienė, Vilma Čereškienė, Juras Jankevičius, Eglė Bučelytė, Monika Petrulienė, Gabija Vitkevičiūtė, Andrius Tapinas, Aušra Vercinkevičiūtė, Raigardas Musnickas, Gražina Sviderskytė, Jogaila Morkūnas, Ingrida Žaltauskaitė-Siaurusevičienė, Ramūnas Ožalas, Neringa Skrudupaitė, Inga Raižytė, Lavija Šurnaitė, Živilė Vaškytė, Guoda Pečiulytė ir daugelis kitų.

G. Sviderskytė sako, kad laikai, kai ji dirbo laidoje, buvo ypatingi. „Tai buvo tie laikai, kai keitėsi mūsų visuomenė, atsikūrė nepriklausoma valstybė ir labai sparčiai persiformavo Lietuvos televizija. Ten buvo sunkiai apsakomų virsmų ir absoliučiai nežabotas laisvės metas. Tą laisvę dabar galėčiau pavadinti laukine laisve, nes, tiesą pasakius, nedaug kas suprato, kas iš tikrųjų vyksta, ir svarbiausia – mūsų net negalėjo pamokyti, kaip turėtų būti. Tai buvo gaivalų, eksperimentų, kūrybiškų ir visai profaniškų pasižymėjimų laikas“, – prisimena žurnalistė ir tikina, kad darbas šioje laidoje jai išlieka šiltu prisiminimu apie jauną ir smagią žmonių kompaniją.

„Buvom jauni, labai savimi pasitikėjom, tikėjom pozityvu, kad viskas bus geriau, kad bręsim, kad viskas eis tik į priekį. Toks pasitikėjimas dabar man šiek tiek kelia juoką, bet... Bet tai buvo mūsų, tuo metu dirbusių eteryje, amžiaus laikas, kurio negali prisiminti be šypsenos. Ten kiekviena diena buvo „bajeris“. Mus tuomet labai šiltai priėmė žiūrovai, bet aš nežinau, ką jie pasakytų, jeigu visiškai tas pats pasikartotų šiandien. Dabar mes visi reiklesni“, – įsitikinusi moteris.

G. Sviderskytei tuometinis darbas televizijoje paliko daugybę prisiminimų: „Pradedant operatoriais, kurie tuo metu, kai mes, du vedėjai, rimtais veidais bandome apžvelgti dienos spaudą, už mūsų, už perdangos, kaip šešėlių teatre vaikšto su tokiais techniniais strypais, ir baigiant tuo, kad filmuojant laidos iškilmingą klipą mano mašinos ratas nuleidžiamas ir mes visi, spaudžiant speigui, keičiam ratą, klipo filmavimas nenutrūksta ir tas nuleistas ratas praverčia kūrybai ir reitingams. Žodžiu, tai yra jaunystė tiesiogiai, sakyčiau.“

Penktus metus laidoje dirbanti E. Daugėlaitė teigia dar puikiai atsimenanti ir pirmąjį savo bandymą eteryje. „Pasidaro truputėlį baisu, bet ir džiugu, kad pasistūmėjau“, – šypsosi laidos vedėja.

Būti tokios ilgametes laidos dalimi, pasak pašnekovės, yra ir džiaugsmas, ir atsakomybė. „Į tave žiūri, esi daugelio šeimų ryto dalis. Tą irgi turi suprasti, tad jeigu būna nemalonios ar sudėtingesnės temos, reikia stengtis, kad ta informacija būtų kuo lengviau suprantama ir pateikiama. Tenka tokia atsakomybė, bet smagu“, – sako E. Daugėlaitė.

Labiausiai šiame darbe žurnalistei patinka dinamika. „Būna, kad prasisuka metai ir susitinkame su tais pačiais pašnekovais, tačiau nuolat vyksta kas nors naujo, vis sužinai apie kokią iniciatyvą, projektą, kampaniją, koncertą, albumą. Visada jauti aktualijų pulsą“, – įsitikinusi pašnekovė.

Laidos vedėjas-rekordininkas Ignas Krupavičius su „Labu rytu“ – jau beveik 10 metų. Kažkada sakęs, kad laidoje sulauks ir žilo plauko, žurnalistas juokiasi – panašu, kad jo jau sulaukė.

„Išeidamas į kariuomenę galvojau, kad nebegrįšiu, bet grįžau ir man atrodo, kad tai kažkoks signalas. Jausmas būti rekordininku tokioje laidoje – dvejopas. Dešimtmetis, praleistas drauge su žiūrovais, įpareigoja ir maloniai nuteikia. Nežinau, kiek šita „santuoka“ dar tęsis, bet pažvelgus į dešimtmetį simpatija išlikusi ir tik auga“, – tikina I. Krupavičius.

Žinomo žurnalisto pertrauka, kai devynis mėnesius jis praleido šauktinių tarnyboje, jo manymu, taip pat pasitarnavo. „Džiugina, kad jaučiuosi pasikrovęs, atjaunėjęs ir kiekvieną rytą laukiantis susitikimų ne tik su žiūrovais, bet ir su naujais žmonėmis, naujomis temomis. Atrodytų, ta laida, kol manęs nebuvo, įgavo dar daugiau dinamikos, tad man buvo labai neprošal įgauti daugiau stiprybės, kad suspėčiau, nes amžius – ne jaunuolio“, – šypsosi I. Krupavičius.