„Galiu ir šiandien įvardyti asmenį, jo jau nėra gyvo, tai ponas Kęstutis Jaskelevičius. Išnagrinėjus bylą, matyt, nemažai čia jūsų esančių turėjo santykių su policija, kur nagrinėja bylą policininkas ir ant nutarimo uždeda antspaudą, kuriame yra jo vardas, pavardė ir dedamas parašas. Tai ant to nutarimo aš antspaudo savo neuždėjau, nors ir yra kvitas, čekis, sumokėta 2000 litų bauda už pažeidimą, susijusį su transporto priemonės vairavimu esant neblaiviam“, – kalbėjo S. Skvernelis BNS organizuotuose trijų kandidatų debatuose.

K. Jaskelevičius, buvęs Lietuvos Seimo narys, antradienį Laisvės TV patvirtino, kad tebėra gyvas, sveikas ir su humoro jausmu. Jis atsiuntė šį „pomirtinį“ savo laišką:

„Esu tas kelių eismo taisyklių pažeidėjas, dėl kurio kaltės prieš 20 metų tuomečiam kelių policininkui, o dabartiniam kandidatui į prezidentus Sauliui Skverneliui jo vyresnybė skyrė vienintelę gyvenime nuobaudą – griežtą papeikimą, vėliau perkvalifikuotą į pastabą. Ta pačia proga norėčiau S. Skverneliui padėkoti už žinią apie mano mirtį. Sulaukiau daugelio draugų ir pažįstamų skambučių su priekaištu, kad, girdi, nepakviečiau į savo laidotuves. Sako, ką per anksti laidoja, tas dar ilgai gyvena. Pateiksiu savo ano meto aplinkybių, kurias S. Skvernelis išdėstė debatuose su kitais kandidatais į prezidentus, versiją. Pamenu, buvo karštoka vasaros diena, išgėrėme su kolegomis po bokalą ar pusantro alaus. Po to, savo gėdai, sėdau už vairo ir važiavau link Trakų, kur ir gyvenu. Praėjo jau daug laiko, tačiau dar ir šiandien gailiuosi savo poelgio. Kylant į kalniuką, ties Vingio parku, matyt, spustelėjau pedalą ir kiek viršijau leistiną mieste greitį. Ten mane ir sustabdė kelių policijos ekipažas. Nustatė lengvą girtumą (ar tai 0,8 ar 1 promilę). Nepuoliau teisintis, nuolankiai pripažinau savo kaltę. Kelių policininkai buvo mandagūs, net užjautė mane, vienas kuris tai mykė, lyg darė užuominą. Ar nesupratau tos užuominos, ar neturėjau reikiamos pinigų sumos, bet buvau nubaustas aniems laikams milžiniška bauda – 2000 litų. Niekam nesiskundžiau, neprašiau niekieno užtarimo, nors, pagal tuomet galiojusį Administracinių pažeidimų kodeksą, bauda už lengvą girtumą (iki 1,5 promilės) negalėjo viršyti 1500 litų.

Nuobaudą S. Skverneliui jo vyresnybė galėjo skirti dėl dviejų dalykų. Viena, dėl pernelyg didelės baudos už lengvą pažeidėjo girtumą ir nežymų greičio viršijimą. Manau, kad nuobaudos dydį galėjo lemti ir mano nesupratingumas. Antra, Skvernelis aiškina, kad jis neva neuždėjo antspaudo ant įvykio protokolo ir tai buvo formalus pretekstas jį nubausti. Tačiau, ko gero, to antspaudo jis neuždėjo sąmoningai, nes tarnaudamas Trakų rajono skyriuje, „pramogavo“ Vilniaus mieste. Uždėjus antspaudą, ši aplinkybė kaip mat išaiškėtų. Kita vertus, S. Skvernelį aš suprantu. Kiek tų pažeidėjų rajono keliukuose sulaikysi, o Vilniuje tik spėk suktis – kas greitį viršijo, kas pėsčiojo nepraleido, o žiūrėk, dar ir įkaušęs pasipainios. Neprošal būtų žvilgtelėti į mano administracinio pažeidimo bylą, kuri, reikia tikėtis, dar nesunaikinta. Kad įsitikinti, ar teisingai nurodyta mano sulaikymo vieta. Gal S. Skvernelis, būdamas toks nuoširdus ir doras, galėtų ir pats tą protokolą paviešinti. Ir pabaigai – keli išminties krislai: tas, kuris doras, nesimuš niekuomet į krūtinę tai tvirtindamas; tas, kuris neneigia tiesos, nesiguls kryžiumi įrodinėdamas, kad nesąs melagis. Ar šie dalykai po to nutikimo atpasakojimo yra S. Skvernelio pasaulio dimensija, tesprendžia pats kiekvienas. O dėl manęs paskelbimo mirusiu ir šitaip padarius man didelę moralinę žalą, ar nederėtų man kreiptis į teismą? Ką patartų gerbiami piliečiai ir būsimieji rinkėjai?“