– Ar jūsų aistra šiems besišypsantiems gyvūnams susijusi su profesine veikla?

– Mane nuo mažens traukė gamta, todėl pasirinkau gamtos studijas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete. Vėliau Mykolo Romerio universitete gilinau žinias aplinkos apsaugos politikoje ir administravime, vadyboje. Vis dėlto gamtos ilgesys išliko, tad labai džiaugiausi gavusi pasiūlymą dirbti medelyne, vėliau užsiėmiau sodybų priežiūra. Dabar mano svajonės susijusios su delfinais – norėčiau įkurti tikrą delfinų muziejų.

– Jei pabandytume suskaičiuoti, kiek procentų jūsų gyvenime užima delfinai?

– Delfinai mane lydėjo nuo mažens: iš pradžių turėjau vonios žaislą delfinuką (deja, jo neišsaugojau), kiek ūgtelėjusi mielai pavartydavau Dagmaros Normet knygutę "Delfinija". Tikroji pažintis su delfinais įvyko 1995 m., kai tėvai nusivežė į tik prieš metus atidarytą Klaipėdos delfinariumą. Delfinai mane pakerėjo! Nuo to laiko namuose pradėjo atsirasti tai vienas, tai kitas delfinukas. Kolekcijos pradžia sutapo su nauju tūkstantmečiu. Delfinai nuolat yra mano mintyse, bet kokią dalį užima mano gyvenime, sunku pasakyti, nes turiu galybę kitų pomėgių.

– Kokiems dar pomėgiams lieka laiko?

– Iš tiesų pomėgį kolekcionuoti nusižiūrėjau nuo mamos, kai ji man dar visai mažai perleido savo atvirukų ir kalendoriukų kolekcijas. Bėgant metams jų nepamiršau. Atvirukų kolekciją papildyti įdomesniais egzemplioriais iš viso pasaulio pavyksta ir per atvirukų mainų projektą postcrossing.com, į kurį įsitraukiau prieš septynerius metus. Dar mėgstu keliauti, fotografuoti gamtą, skaityti knygas, rašyti apie keliones ir gamtą, o žiemą – dalyvauti slidžių žygiuose "Snaigė".

– Papasakokite apie savo kolekciją. Kiek joje eksponatų, kaip juos pavyksta suskaičiuoti ir nepasimesti tarp tokios gausybės?

– Kolekcionuoti delfinus pradėjau prieš devyniolika metų. Vieni pirmųjų mano kolekcijos eksponatų – porcelianinė delfino figūrėlė, mediniai vėjo varpeliai, trintukas, keli plakatai, patalynė su delfinų atvaizdais. Sunku atsekti, kurie eksponatai atsirado anksčiausiai, nes užrašinėti juos pradėjau vėliau. Dabar sąraše yra kiekvieno delfino išsamus aprašymas, pirkimo arba gavimo data, iš kur atkeliavo, jei žinau, ir kaina. Tik neklauskite, kiek jau išleidau jiems, bijau skaičiuoti...

Kiekvieną eksponatą nufotografuoju ir padedu į jam pagal tematiką priskirtą bylą kompiuteryje, taip pat įkeliu į Virtualaus delfinų muziejaus paskyrą feisbuke (https://www.facebook.com/DolphinMuseum/). Šiuo metu trūksta vos šimto delfinų iki 5 tūkst., tad nenuostabu, kad visų turimų tikrai neprisimenu. Katalogas – labai parankus, kai ieškau naujų delfinų. Net ir kur nors išvykusi galiu paskambinti mamai ir, jei ji turi galimybę prieiti prie kompiuterio, patikrina, ar neturiu tokio delfino.

– Vis dėlto pamėginkime išskirti bent kelis ypatingiausius eksponatus. Kurie jus pačią yra nustebinę?

– Eksponatai ypatingi ne tik patys savaime, bet ir dėl žmonių, kurie juos padovanoja, nes pirmiausia kiekvienas delfinas yra emocija. Vertinu ir branginu kiekvieną savo kolekcijos delfinuką. Bet, žinoma, yra pačių pačiausių. Nepaprastą įspūdį man paliko tobulai padaryta sidabrinė delfino, įsikandusio žuvį, figūrėlė. Žinoma, kainavo nemažus pinigus, tai ir brangiausias eksponatas kolekcijoje, bet mėnesį negalėjau nurimti, kol pagaliau nusipirkau. Labai vertinu ir seniausią pagal amžių kolekcijos eksponatą – tai 2 500 metų senumo moneta "Olbia", ji – delfino formos. Kad ir kaip keista, šių monetų yra išlikę nemažai, tad ir kainos nesikandžioja. Visada domina išskirtiniai, reti eksponatai. Net penkerius metus ieškojau stalo su delfinais, kol galų gale pavyko rasti Alytuje. Ilgai ieškojau eglutės žaisliuko, dabar turiu net tris, o vienas iš naujausių įdomių pirkinių – vėjarodė.

– Tokį "ūkį" prižiūrėti nėra lengva: tenka nuvalyti dulkes, saugoti, kad nesudužtų. Kaip susidorojate su šiuo darbu?

– Dulkių valymas yra itin aktuali problema. Deja, visos lentynos yra atviros, dulkės labai kaupiasi. Anksčiau jas nuvalyti užtrukdavo porą parų, dabar – ilgiau. Gėda prisipažinti, bet dulkes valau labai retai, ne tik dėl to, kad užima daug laiko, bet ir dėl to, kad neišvengiamai kas nors išslysta iš rankų ar tiesiog nukrenta ir sudūžta. Tokiai didelei kolekcijai geriau būtų muziejuje už stiklų, kad galėčiau ne tik aš, bet ir kiti pasigrožėti. Beje, naktį kambarys taip pat turi žavesio, nes, išjungus šviesas, sužimba fosforiniai delfinai, jų yra nemažai.

– Kaip gimė virtualus muziejus? Koks muziejus yra jūsų svajonėse ir ateities planuose?

Eksponatai ypatingi ne tik patys savaime, bet ir dėl žmonių, kurie juos padovanoja, nes pirmiausia kiekvienas delfinas yra emocija.

– Pirmoji Aušros virtualaus delfinų muziejaus versija gimė po mano ilgesnio pasibuvimo delfinariume, renkant medžiagą kursiniam darbui. Vienas darbuotojas mane pamokė paveiksliukų apdorojimo ir internetinių svetainių kūrimo paslapčių. Grįžusi namo nutariau, kad būtų smagu pasidaryti virtualų muziejų, norėjau parodyti savo delfinus, kurių jau buvo virš šimto. Kaip pavyzdį naudojau to darbuotojo sukurtą svetainę apie delfinus "Delfinologija". Po kurio laiko, didelei mano nuostabai, tą svetainę gavau dovanų. Buvau devintame danguje, tik, deja, netrukus svetaines palaikiusi organizacija nutarė šios paslaugos nebeteikti, tad likau be nieko. Užtai atsirado feisbukas. Patyrinėjusi galimybes, nutariau, kad tai pats paprasčiausias būdas atgaivinti Virtualų delfinų muziejų.

Galvodama apie realų muziejų, dabar jau nebeapsiriboju patalpa su eksponatais (aišku, reikėtų bent jau nuo to pradėti), norėtųsi teminio parko, kuriame būtų natūralaus dydžio delfinų ir banginių muliažų, apsuptų vandenį imituojančių gėlynų. Čia žmonės galėtų ne tik pamatyti banginių būrio įvairovę (yra apie 100 rūšių), bet ir sužinoti apie šių žinduolių ekologiją ir jiems kylančias grėsmes, susipažinti su augalijos įvairove.

– Sekant jūsų paskyrą feisbuke akivaizdu, kad kolekciją nuolat papildo daugybė žmonių, kuriems visada padėkojate. Ar daug žmonių, užsikrėtusių šia aistra?

– Taip, prie kolekcijos papildymo yra prisidėję beveik 400 žmonių. Visiems esu labai dėkinga ir už padovanotus delfinus, ir už palaikymą. Kiek žinau, Lietuvoje delfinus kolekcionuojančių žmonių nėra daug. Bendrauju vos su keliais, apie kitus tik esu girdėjusi. Mane visada maloniai nustebina užsienyje gyvenanti delfinų kolekcininkė Aldona – grįždama į Lietuvą ji visada parveža įdomių eksponatų. Prieš porą metų savo kolekciją padovanojo Ernesta iš Kauno rajono, o dabar didžiulė kolekcija atkeliavo iš Varšuvos. Gavusi Bogumilos laišką ir kelias kolekcijos nuotraukas, iš pradžių negalėjau patikėti, kad gausiu tokį lobį! Mielai bendrauju ir su kitų eksponatų kolekcininkais. Ypač graži draugystė sieja su latve Zanda, kuri renka angelus ir žvakes.

– Dalyvavimas atvirukų mainų projekte įkvėpė jus siekti Lietuvos ir pasaulio Guinnesso rekordų. Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

– Taip, atvirukų mainų projektas man davė labai daug: tai ne tik atvirukų, pašto ženklų su delfinais papildymas, bet ir daug puikių draugysčių ir įkvėpimas siekti rekordų. Anksčiau nebuvau pagalvojusi apie tokią galimybę, kol nepabendravau su peles renkančia vokiete. Jos kolekcija milžiniška! Ji net kelis kartus savo pasiekimą pagerino. Pasidomėjau Guinnesso rekordais, pasirodo delfinų rekordo niekas nėra registravęs, kai po beveik metų susirašinėjimo gavau visus nurodymus, supratau, kodėl. Reikalavimų yra nemažai, jie net atsiuntė sąrašą delfinų, kurie tinka, dar būtina atsižvelgti ir į delfino dydį ant daikto (dėl šių priežasčių kone tūkstantis delfinų liko namuose). O baisiausioji dalis – visa kolekcija turi būti skaičiuojama viešai, tad reikėjo ne tik susipakuoti visą mantą, bet dar ir susirasti vietą, kur juos visus eksponuoti.

Esu labai dėkinga Mykolo Romerio universitetui, kuris suteikė patalpas ir pagalbą. Mėnesį pakavusi ir dėliojusi delfinus į dėžes, turėjau tik po dieną juos išsidėlioti ir susirinkti. Man ypač padėjo tėvai, teta ir draugės. Esu nepaprastai dėkinga ir liudininkams, kurie skyrė laiko suskaičiuoti delfinus. Grįžus namo teko ilgai gyventi chaose, nes niekaip negalėjau suprasti, kaip visa šita gausybė, vos tilpusi didelėje auditorijoje, buvo viename kambaryje kartu su manimi?! Kai susitvarkiau, paaiškėjo, kad vietos atsirado net daugiau. Tiesa, transportuojant keli delfinai nukentėjo...

Rekordų registravimas užtrunka. Tačiau prieš kelias dienas gavau laišką, kad mano kolekcija pripažinta gausiausia Lietuvoje. Pasaulio Guinnesso rekordų registratoriai yra įsipareigoję atsakymą pranešti per tris mėnesius nuo dokumentų pateikimo. Deja, dėl reikalavimo pateikti išsamų delfinų sąrašą anglų kalba, dar vis nepabaigiu jo išversti, bet tikiuosi, kad pavyks artimiausiu metu pristatyti dokumentus ir pasaulio rekordui.

– Svajojote dirbti delfinų dresuotoja. Nors šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti, delfinai jūsų gyvenime liko. Studijuodama rašėte darbą apie delfinų priežiūrą delfinariume. Kokių įdomybių sužinojote apie šiuos gyvūnus?

– Na, paprastai apie delfinus anksčiau būdavo pateikiama tik teigiama informacija, pavyzdžiui, kad gelbėja skęstančius žmones, kad padeda žvejoti įvairioms čiabuvių gentims, kad yra labai draugiški, socialūs, labai protingi ir panašiai. Vėlesni išsamesni delfinų tyrimai atskleidė ir negerų dalykų, jie gerokai panašesni į žmones savo elgesiu nei norėtųsi... Deja...

– Yra abejojančių delfinų terapijos nauda, manančių, kad negalima išnaudoti gyvūnų dėl akimirkos euforijos. Kokia jūsų nuomonė?

– Būnant delfinariume teko stebėti vieno vaiko delfinų terapijos pabaigą, kito pradžią ir galiu pasakyti, kad vaikų elgesio pokyčiai buvo akivaizdūs. O kad prisilietimas prie delfino sukelia euforiją ne tik sergančiam, irgi galiu patvirtinti. Delfinai žaismingi sutvėrimai, jie patys priplaukia bendrauti, jų niekas nevaro, tad kiek tai yra išnaudojimas, sunku pasakyti. Labiau kyla klausimas, ar apskritai etiška laikyti delfinus nelaisvėje, bet ir čia mano širdis pasidalijusi... Žinoma, kad jie privalo gyventi laisvėje, tačiau kaip tada juos visiems pamatyti?..

– O ar stebėjote delfinus laisvėje?

– Deja, dar ne, bet tai mano didelė svajonė. Maltoje prasilenkėme per vieną dieną, o šiltuose kraštuose paprastai atostogaudavau ne jų sezono metu. Ypač liūdėjau, kai delfinas buvo atplaukęs į Klaipėdą, o aš tuo metu ten niekaip negalėjau nuvažiuoti. Tikiuosi, kad šią vasarą lankantis Ukrainoje pagaliau pavyks pamatyti ir laisvėje gyvenančius delfinus.

– Gal esate grupės "Delfinai" gerbėja? O gal sekate visą filmografiją, susijusią su delfinais? Arba kaupiate knygas?

– Kai pirmą kartą išgirdau per radiją dainą "Svajonės" ir draugė pasakė, kad grupė vadinasi "Delfinai", maniau, kad ji iš manęs šaiposi... Vis dėlto dainos man patiko, tad tapau gerbėja ne tik dėl pavadinimo. Turiu visas jų išleistas kasetes. Taip pat turiu nemažai knygų apie delfinus: tiek grožinės literatūros, tiek mokslinės. Filmus apie delfinus stengiuosi pažiūrėti, jei tik sužinau, kad tokie rodomi. Prie to labai prisideda draugai, kurie praneša, kai tik sužino ką nors naujo.

– Šeima jums yra padovanojusi apie tūkstantį eksponatų. Vadinasi, turite stiprią palaikymo komandą? Ar galėtų jūsų gyvenime atsirasti žmogus, kuris nemylėtų gamtos, delfinų?

– Tėvų palaikymas – labai didelis. Žinoma, dažniausiai delfinus perka mama, o tėtis prisideda kitaip: kur nors įmontuoja naują lentyną (nors jau atrodo, kad nebėra kur). Patys delfinai abejingų nepalieka, užtenka pasižvalgyti delfinariume po salę per pasirodymą. Delfinai sugeba paveikti emociškai, padaryti žmones geresnius, jų šypsena užkrečia. Man delfinai patinka, tačiau nesu apsėsta kažkokios manijos, nors ir turiu didžiulę kolekciją. Mano gyvenime yra visokių žmonių, neskirstau jų pagal (ne)meilę delfinams ir gamtai. Tiesa, tarp mylinčių gamtą žmonių jaučiuosi itin gerai, nes jie kitokie – tiesiog geresni, pozityvesni.